Tei­sė­ta val­džia Ki­je­ve ir tuos ir ki­tus va­di­na te­ro­ris­tais. Mask­va ne­igia da­ly­vau­jan­ti, bet rūs­čiai pers­pė­ja ne­lies­ti siau­tė­jan­čios ka­riš­kos, žval­gy­bi­nin­kų ar­ba sam­dy­tos „liau­dies“. Ar iš­ties tai nau­jas di­ver­si­nis – mi­mi­kri­nis ka­ria­vi­mo bū­das? Pri­si­min­kim, kas vy­ko Lie­tu­vo­je 1991 sau­sį-va­sa­rį.

„Pag­rin­di­nės [jų] nuo­sta­tos, ku­rios bu­vo ir pra­ėju­sių me­tų gruo­džio mė­ne­sio pa­bai­goj, ir vi­są ši­tą lai­ko­tar­pį mus ly­dė­jo, tai bū­tent dėl nu­gink­la­vi­mo ar­ba kraš­to ap­sau­gos ir ki­tų pa­na­šių ins­ti­tu­ci­jų iš­for­ma­vi­mo. Taip ir te­bė­ra ta nuo­sta­ta, nie­kas nė­ra pa­si­kei­tę, nė­ra jo­kios at­as­kai­tos, kad bū­tų pa­sa­ky­ta: ši­tai įvyk­dy­ta, jau ši­tas aiš­ku, pa­da­ry­ta, tuo pa­si­ten­ki­nam ir tuo baig­ta. Ne. Vis­kas da­ro­ma la­bai pa­ma­žu, la­bai aiš­kiai. Jau ne­bė­ra, pa­vyz­džiui, jo­kių Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos gink­lų. Aną sek­ma­die­nį jie bu­vo iš­ga­ben­ti. Per 400 ko­vi­nių šau­tu­vų su­dė­ta į ma­ši­nas ir iš­vež­ta. Vis­kas da­ro­ma taip, kaip su­pla­nuo­ta. Ten bu­vo ap­sau­ga – ir ka­riš­kių ap­sau­ga, ir ne­ži­ny­bi­nė ap­sau­ga. Ne­ži­ny­bi­nę ap­sau­gą pa­ša­li­no ir pa­da­rė sa­vo dar­bą – iš­ve­žė gink­lus. Va­di­na­si, ei­na­ma to­liau ir sie­kia­ma tų pa­čių da­ly­kų. Kas to­liau da­ro­si? Iš Vil­niaus, Kau­no, Klai­pė­dos, Šiau­lių ob­jek­tų pe­rei­ta į te­ri­to­ri­nius. Tai yra, ju­da į te­ri­to­ri­jas ten, kur yra kraš­to ap­sau­gos struk­tū­rų, kur yra, sa­ky­kim, su­si­komp­ro­mi­ta­vę [so­vie­ti­niai] sau­gu­mo ko­mi­te­tų sky­riai ir pa­na­šiai, vi­sur taip da­ro­ma, uži­ma­mos tam ti­kros vie­tos, skver­bia­ma­si į jas, įvai­riais bū­dais skver­bia­ma­si, ieš­ko­ma [sėb­rų] ir pa­na­šiai. Da­ly­kai ga­na rim­ti, ir slin­ki­mas la­bai aiš­kus. Ra­jo­nuo­se, pa­tys ga­lit at­kreip­ti dė­me­sį, ir at­va­žiuo­ja, ir vieš­bu­čiuo­se gy­ve­na [tam ti­kri] žmo­nės. Ko jie at­va­žiuo­ja? Į tu­ris­ti­nį žy­gį, pa­si­dai­ry­ti ar pa­na­šiai? Su­telk­ta [so­vie­tų] sau­gu­mo dar­buo­to­jų, jau­nų kur­san­tų, apie 1,5 tūks­tan­čio. Kam jų rei­kia? Apie tuos vi­sus da­ly­kus rei­kia gal­vo­ti. Nie­ko nė­ra at­si­sa­ky­ta, vis­kas [to­liau] da­ro­ma.“

Ši­taip kal­bė­jo Me­čys Lau­rin­kus. Ka­da? – 1991 me­tų va­sa­rio 28-ąją, jau po Sau­sio 13 žu­dy­nių. VSD va­do­vas in­for­ma­vo Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos de­pu­ta­tus, ką ag­re­so­rius vei­kia ir ką pla­nuo­ja to­liau. Užim­ti įsisk­ver­bi­mais ir bend­ra „slink­ti­mi“. Da­ly­vau­jant KGB tu­ris­tams (!) ir gai­vi­nant se­ną­ją agen­tū­rą, o kai rei­kės...

Taip da­bar slen­ka­muo­ju bū­du oku­puo­ja Ukrai­ną, dras­ko ga­ba­lais ir vers ka­pi­tu­liuo­ti. Ran­da sėb­rų, pe­ri­ma gink­luo­tę, Kry­me net lai­vus, per kiau­ras sie­nas pri­va­ro vis nau­jų „vie­ti­nių“ triukš­ma­da­rių ir smur­ti­nin­kų. O Vil­niu­je? Sau­sio 13-ąją Va­le­ros Iva­no­vo „su­ki­lė­liai“ prieš So­vie­tų Są­jun­gos ar­dy­to­jus TV bokš­te pa­vė­la­vo, tad so­vie­tų ka­riuo­me­nė ėmė­si bokš­to iš­va­da­vi­mo ak­ci­jos (Mi­chai­lo Go­lo­va­to­vo žo­džiais) ir be riau­šių pre­teks­to. Da­bar ry­tų Ukrai­no­je pa­lai­kys pro­ru­siš­kų riau­šių vaiz­de­lį kiek rei­kės, o iš Krem­liaus grū­mo­ja vėz­du: jei mū­siš­kiams prieš­in­si­tės, pra­keik­ti Ki­je­vo fa­šis­tai, tai bus nu­si­kals­ta­ma! Su­prask, at­ei­sim tei­sė­tai nu­baus­ti... Apie pre­zi­den­to rin­ki­mus aps­kri­tai už­mirš­kit.

Sche­mu­tė – riau­šės, „nep­rik­lau­so­mos“ vals­ty­bė­lės pa­skel­bi­mas bent pus­die­niui ir tos vals­ty­bė­lės su­ve­re­nus „įs­to­ji­mas“ į di­ri­guo­jan­čią stip­res­nę vals­ty­bę – taip­gi se­na, pa­žįs­ta­ma. Apie ją My­ko­lo Bu­ro­ke­vi­čiaus KP Cen­tro ar­ba „na­cio­na­li­nio gel­bė­ji­mo“ ko­mi­te­te 1991 me­tų sau­sį, ne­tru­kus po žu­dy­nių dės­tė, be­maž pa­skai­tą skai­tė, iš Mask­vos at­siųs­tas taik­da­rio de­mo­kra­to Mi­chai­lo Gor­ba­čio­vo šta­bo ins­truk­to­rius.

„Žiū­rė­kit, pa­pras­tai at­plėš­ti vi­są Vil­niaus kraš­tą, kaip [bu­vo] tris­de­šimt de­vin­tai­siais me­tais. Še­kit. Vi­są Vil­niaus kraš­tą at­plėš­ti, Klai­pė­dos kraš­tą at­plėš­ti, pa­skelb­ti čia Lie­tu­vos ta­ry­bi­nę so­cia­lis­ti­nę res­pub­li­ką. Jums ar ne­ži­nau kam ten [M.Bu­ro­ke­vi­čiui, Vla­dis­la­vui Šve­dui?] dvi­gu­bai pa­tik­tų tap­ti tos res­pub­li­kos pre­zi­den­tu. Ir štai tuo­met jau pra­šy­ti SSRS ka­riuo­me­nės, kad gin­tų su­ve­re­nius [Vil­niaus-Klai­pė­dos] in­te­re­sus“ (iš kn. V.Lands­ber­gis. Lū­žis prie Bal­ti­jos, 1997).

Lai­ki­nai jau ėjo „gin­ti“ in­te­re­sų Bo­les­la­vo Ma­ku­ti­no­vi­čiaus žmo­ge­liu­kai, pa­gal pro­pa­gan­dos reik­mę ro­do­mi tai kaip so­cia­lis­ti­nės tė­vy­nės, tai kaip vie­ti­niai ko­vo­to­jai. OMON­‘o te­ro­ris­tų šta­be iš­li­ko kaip tik toks pa­ko­re­guo­tas „LSSR“ že­mė­la­pis su at­kirs­tais ir im­pe­ri­jos vė­lia­vo­mis pa­žy­mė­tais Vil­niaus ir Klai­pė­dos re­gio­nais. Ne­tru­kus Pa­bal­ti­jo „o­kru­gas“ su cen­tru Ry­go­je net pa­sis­kel­bė, So­vie­ti­jai vi­sai griū­nant, vie­ti­ne po­li­ti­ne ka­ri­ne jė­ga...

O ins­truk­to­rius tę­sia:

„To­liau, jei­gu jau kal­bam kaip par­tie­čiai, tai ką – es­tų drau­gai [ko­mu­nis­tai] ne­pa­lai­kys to su Nar­va ir vi­su ki­tu?

Ką – Lat­vi­joj ne­at­si­ras no­rin­čių? Na? Ką, ar pa­skui ne­ga­li­ma su­da­ry­ti tų res­pub­li­kų aso­cia­ci­jos? O tą­syk jau ga­li­ma pa­siš­ne­kė­ti ir su Bo­ri­su Ni­ko­la­je­vi­čiu­mi“ [Jel­ci­nu, te­gu jį vel­niai].

O ar ne­ga­li­ma bū­tų da­bar su­da­ri­nė­ti Kry­mo, Don­ba­so, dar ko­kių ga­ba­lų aso­cia­ci­jos? Na, ne­bent fe­de­ra­li­za­vus Ukrai­ną. Kol kas grie­bia ir tem­pia tie­siai į Ru­si­ją, ku­ri mie­lai at­eis „pa­gal tarp­tau­ti­nę tei­sę“ (Ser­ge­jus Lav­ro­vas) gin­ti sa­vo ne­va su­ve­re­nių ir am­ži­nų te­ri­to­ri­jų.