Rusas nefašistas, rusas europiniame užsienyje

lzinios.lt 2014-04-26

Ru­sų tau­tos is­to­ri­jo­je bu­vo kil­nių as­me­ny­bių, hu­ma­nis­tų ir de­mo­kra­tų. Puo­se­lė­ta idė­jų apie ki­to­kį - drau­gys­tės ir bro­ly­bės - pa­sau­lį, apie gra­žų lais­vų­jų tau­tų sam­bū­vį ir bend­ra­dar­bia­vi­mą. Ru­si­ja tarp jų bū­tų kaip ki­tos, lais­va ir de­mo­kra­ti­nė, o ka­dan­gi di­des­nė, tai su di­des­ne at­sa­ko­my­be bend­ram gė­riui.

Mes nie­ka­da ne­pa­mir­ši­me 300 tūkst. ru­sų pro­tes­tuo­to­jų Mask­vos gat­vė­se ir aikš­tė­se po Sau­sio 13-osios žu­dy­nių: „Ša­lin ran­kas nuo Lie­tu­vos!“

Ta­čiau il­gus lai­kus reiš­kė­si ir ki­to­kios, be­maž vi­siš­kai prieš­in­gos, vi­zi­jos bei kon­cep­ci­jos. Tarp jų - ru­siš­ko­ji tau­ti­nė ir vals­ty­bi­nė kse­no­fo­bi­ja. Pa­gal ją ki­tos tau­tos ir ap­link Ru­si­ją esan­čios vals­ty­bės - na­tū­ra­lios prieš­ės. Jos tu­rin­čios bū­ti pa­lauž­tos ir pa­jung­tos, ge­riau­siai - įjung­tos (in­kor­po­ruo­tos), su­ru­sin­tos („so­vie­ti­zuo­tos“), o gal­būt tie­siog pa­nai­kin­tos. Geog­ra­fi­nė plė­tra ir ka­ri­nė ga­ly­bė, ne žmo­nių ge­ro­vė, ta­po vals­ty­bės pra­sme. Im­pe­ra­to­riai ma­tė sa­vo val­das „i­ki vi­sų jū­rų“, dva­ro ideo­lo­gai skel­bė Ru­si­jos ypa­tin­gu­mą, dan­gaus lem­tą val­dy­to­jų he­ge­mo­ni­ją ir mi­si­ją sa­vaip tvar­ky­ti pa­sau­lį. De­ja, šių idė­jų trau­ka reiš­kė­si stip­riau už aną, hu­ma­nis­ti­nę. Ru­si­ja da­rė­si kai­my­nų ne­lai­me.

Da­bar­ti­nis tarps­nis - tai Ru­si­jos pa­si­rin­ki­mo di­le­ma. Ar at­si­sa­ky­ti il­ga­lai­kio im­pe­ria­liz­mo ir že­my­ni­nio ko­lo­nia­liz­mo, jau „tra­di­ci­nės“ he­ge­mo­ni­jos bei pa­sau­lio tvar­ky­mo am­bi­ci­jų, ar to­liau tęs­ti to­kią abe­jo­ti­ną ge­ro­vę sau - ne­lai­mę ki­tiems? Šian­die­nos Krem­lius - te­bus tai val­do­vų ir eli­to me­ta­fo­ra - ro­do ap­sisp­ren­di­mą, de­ja, tęs­ti kai­my­nų ne­lai­mę bet ko­kia kai­na, ne­at­si­sa­ky­ti im­pe­ri­nių he­ge­mo­ni­nių sie­kių ir net at­sig­rob­ti at­gal že­mes bei tau­tas, kas ka­da nors val­dy­ta ir „pra­ras­ta“.

Šiam tarps­niui bū­din­ga nau­ja už­ka­ria­vi­mų tak­ti­ka. Eko­no­mi­nį (ener­ge­ti­nį), di­ver­si­nį ir te­ro­ris­ti­nį, in­for­ma­ci­nį bei ki­ber­ne­ti­nį ka­ria­vi­mo bū­dus pa­sta­ruo­ju me­tu, ypač ka­re prieš Ukrai­ną, pa­pil­do vei­kian­čios ka­riuo­me­nės mi­mi­kri­ja. Spe­cia­liai par­eng­ti bū­riai be vals­ty­bę iden­ti­fi­kuo­jan­čių ženk­lų, tar­si ano­ni­mi­nė ar­ba te­ro­ris­tų ka­riuo­me­nė, me­ta­mi užim­ti ne­su­si­vo­ku­sio „prie­šo“ stra­te­gi­nių te­ri­to­ri­jų ir ob­jek­tų. Ta­da jie grei­tai per­duo­da­mi puo­lan­čio­sios ša­lies, Ru­si­jos, ka­riš­kiams ar­ba vie­ti­nei, iš anks­to or­ga­ni­zuo­tai, agen­tū­rai. Puo­li­mo pre­teks­tu, taip pat užim­tiems ob­jek­tams ad­mi­nis­truo­ti bū­na ir to­liau bū­tų mie­liau­siai nau­do­ja­mi ki­to­se ša­ly­se gy­ve­nan­tys ru­sai. Tai juos ne­va gi­nant „nuo skriau­dė­jų“ im­ama­si iš­ori­nės gink­luo­tos in­va­zi­jos veiks­mų; esant rei­ka­lui at­siun­čia­mi ir iš už sie­nos pa­pil­do­mi ru­sai ci­vi­liai (?), ti­kriems ar­ba vai­di­nan­tiems „se­pa­ra­tis­tams“ tei­kia­ma Ru­si­jos vals­ty­bės gink­luo­tė, po­li­ti­nė ir psi­cho­lo­gi­nė (grū­mo­jant už­pul­tai ša­liai) par­ama. Ma­si­nė mul­ki­ni­mo ir kurs­ty­mo pro­pa­gan­da, eko­no­mi­kos grio­vi­mas pa­pil­do šį be­veik to­ta­li­nio, tik ta­ria­mai „minkš­to“, ka­ro ar­se­na­lą.

Ir vis dėl­to jo šer­dis - pa­gal da­bar­ti­nę Krem­liaus tak­ti­ką - bū­tų ru­sai, gy­ve­nan­tys ki­to­se, pa­pras­tai gre­ti­mo­se vals­ty­bė­se. Jie kurs­to­mi veik­ti prieš sa­vo anks­čiau pa­si­rink­tą nau­ją ša­lį, ku­rios pi­lie­ty­bę ti­kriau­siai tu­ri; tad ver­čia­mi „penk­tą­ja ko­lo­na“ ar­ba to­kiais vaiz­duo­ja­mi. Tiks­las - ne vien ci­vi­lių gy­vie­ji sky­dai, už ku­rių su­si­gū­žę slen­ka gink­luo­ti Ru­si­jos nar­suo­liai. Be­je, ap­mo­ky­ti vo­kie­čių. Tiks­las - ir tau­tiš­kai su­skal­dy­ti už­pul­tą ša­lį, kad jos pi­lie­čiais ru­sais bū­tų ne­pa­si­ti­ki­ma (plg. An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais JAV po­žiū­rį į sa­vo pi­lie­čius ja­po­nus), o tai įžeis­tų ir pa­pil­do­mai ska­tin­tų juos šlie­tis bū­tent prie Ru­si­jos.

At­sa­kas čia ga­li bū­ti tik vie­nas: pa­čių ru­sų, gy­ve­nan­čių ne Ru­si­jo­je ir ne­apk­vai­tu­sių nuo pseu­do­pa­trio­ti­nės re­van­šis­ti­nės pro­pa­gan­dos, su­sip­ra­ti­mas - kam juos no­ri­ma pa­nau­do­ti. Taip, juos no­rė­tų pa­vers­ti ru­so­fa­šis­tais, ko­kiais nors slap­tais ese­si­nin­kais ar­ba „na­šiais“, kad par­agin­ti pul­tų Ru­si­jos kai­my­nes iš vi­daus. Tai šė­to­niš­kas, de­mo­ra­li­zuo­jan­tis ir komp­ro­mi­tuo­jan­tis už­sie­nio ru­sus Krem­liaus pla­nas. Rei­kia, kad jis ne­pa­vyk­tų. Ta­čiau „ne“ tu­ri tar­ti pa­tys ru­sai, gy­ve­nan­tys Ukrai­no­je, Ka­zachs­ta­ne, Es­ti­jo­je ar Lie­tu­vo­je. Kurs­ty­to­jų, ra­gi­nan­čių skųs­tis, kad Mask­va nuo ko nors ap­gin­tų, ti­krai ne­pris­tig­si­me. Kon­to­ra dir­ba. Tad ape­liuo­ki­me, mū­sų at­ve­ju, ne į Krem­lių, bet į Lie­tu­vos ru­sų svei­ką pro­tą ir są­ži­nę. Jie ne­tu­rė­tų virs­ti fa­šis­tais ir Lie­tu­vos prieš­ais. At­ro­do, dau­gu­ma jų Ukrai­no­je ne­tam­pa Ukrai­nos prieš­ais. Prieš 25 me­tus ir per Sau­sio 13-ąją bu­vo­me kar­tu. Ir Sta­čia­ti­kių baž­ny­čia sklei­dė tai­ką. Pri­si­min­ki­me vi­sa tai ir pa­dė­ki­me sa­vo ru­sams at­si­lai­ky­ti prieš ki­se­lio­vus ir "pė­bė" ka­na­lus. Gal iš Lie­tu­vos pa­dė­si­me ir ki­tur už­sie­ny­je gy­ve­nan­tiems ru­sams, kad jie nie­kur ne­virs­tų mo­ra­liai pa­sik­ly­du­sia, šir­dies gi­lu­mo­je ne­lai­min­ga, to­dėl is­te­riš­ka ir ki­tiems ne­lai­mes ke­lian­čia tau­ta. Toks da­bar­ties eg­za­mi­nas.

Slap­ta vi­liuo­si, kad šį straips­nį, lyg ir krei­pi­mą­si, iš­spaus­dins „Li­tovs­kij kur­jer“. Ga­lė­čiau pa­dė­ti iš­vers­ti.