Dar 2013-ųjų gruo­dį ži­no­mas po­li­to­lo­gas Zbig­nie­was Brze­zins­kis tvir­ti­no, kad Ru­si­ja jau apž­vel­gia­mo­je at­ei­ty­je taps de­mo­kra­ti­ne vals­ty­be – Eu­ro­pos da­li­mi. Da­bar aki­vaiz­du, kad to­kią ga­li­my­bę ten­ka ati­dė­ti ne­apib­rėž­tai to­li­mai at­ei­čiai. Ta­čiau klau­si­mas juo la­biau aš­trus – ko sie­kia Ru­si­ja?

At­sa­ky­ti į šį klau­si­mą keb­lu, nes Ru­si­ja blaš­ko­si ne­tu­rė­da­ma aiš­kios stra­te­gi­nės sa­vo veiks­mų kryp­ties. Spren­di­mus pri­ima siau­ras ra­tas pre­zi­den­tui Vla­di­mi­rui Pu­ti­nui ar­ti­mų žmo­nių, ku­rių mo­ty­vai su­nkiai prog­no­zuo­ja­mi. Ru­si­ja įdė­jo daug pa­stan­gų for­muo­da­ma pa­žan­gios, at­vi­ros, so­li­džios ša­lies įvaiz­dį, di­džia­vo­si bū­da­ma Di­džio­jo aš­tuo­ne­to ša­lių na­rė. Šios dau­ge­lio me­tų pa­stan­gos bu­vo pa­neig­tos vos per ke­lias sa­vai­tes, o ša­lies ži­niask­lai­dą už­lie­jo an­ti­va­ka­rie­tiš­kos is­te­ri­jos ban­ga. Ru­si­ja grimz­ta į ši­zof­re­ni­jos pel­kę, to­dėl ne­įma­no­ma prog­no­zuo­ti, kuo vis­kas baig­sis.

Šio­mis die­no­mis gru­pė Ru­si­jos Vals­ty­bės Dū­mos tri­jų svar­biau­sių frak­ci­jų de­pu­ta­tų par­ei­ka­la­vo iš­kel­ti bau­džia­mą­ją by­lą Mi­chai­lui Gor­ba­čio­vui už tai, kad jis esą su­grio­vė So­vie­tų Są­jun­gą. Rei­ka­la­vi­mas tu­ri ir pla­tes­nę po­teks­tę – sie­kia­ma 1991 me­tų įvy­kius pri­pa­žin­ti vals­ty­bės per­vers­mu, o iš to iš­plauk­tų iš­va­da, kad ne­prik­lau­so­mų vals­ty­bių kū­ri­ma­sis vie­toj bu­vu­sios SSRS bu­vo ne­tei­sė­tas. Šį žings­nį ga­li­ma nu­ra­šy­ti kaip po­li­ti­kų no­rą pa­si­rek­la­muo­ti, ta­čiau to­kios rek­la­mos pa­ska­tos nė­ra lauž­tos iš pirš­to: vi­suo­me­nės apk­lau­sos ro­do, kad 54 proc. Ru­si­jos gy­ven­to­jų gai­li­si dėl SSRS su­by­rė­ji­mo. Dau­giau kaip du treč­da­liai re­mia ag­re­si­ją Ukrai­no­je.

Ru­si­jos vi­suo­me­ni­nis gy­ve­ni­mas pers­melk­tas nos­tal­gi­jos so­vie­ti­niams lai­kams, ir tai tik ska­ti­na ofi­cia­li V.Pu­ti­no val­džios po­li­ti­ka. Dau­ge­lio ru­sų min­ty­se so­vie­ti­nė epo­cha – tai tar­si nuo­sta­bi ša­lis, ku­ri ga­mi­no pui­kius fil­mus, o Ru­si­ja bu­vo įta­kin­ga pa­sau­lio ga­ly­bė. Ru­si­jos vals­ty­bi­nės TV pro­jek­te 2008 me­tais ren­kant žy­miau­sią vi­sų lai­kų Ru­si­jos is­to­ri­jos as­me­nį ko­mu­nis­ti­niam dik­ta­to­riui Jo­si­fui Sta­li­nui te­ko tre­čio­ji vie­ta – aukš­tes­nė nei poe­tui Alek­sand­rui Puš­ki­nui.

Tad ar ga­li­ma lauk­ti, kad Ru­si­ja pra­dės įgy­ven­din­ti pro­jek­tą „SSRS 2“?

Ži­no­ma, SSRS jau nie­kas ne­at­gai­vins. Ji liks kaip iš­ny­kęs di­no­zau­ras jau vien dėl to, kad bu­vo par­em­ta mark­siz­mu-le­ni­niz­mu, ku­rio at­si­sa­kė ir pa­ti Ru­si­ja. Ru­si­jos eks­pan­si­ja šiuo me­tu grin­džia­ma va­di­na­mų­jų tė­vy­nai­nių gy­ni­mu ir ne­tu­ri to pa­trauk­laus jau­ko, ant ku­rio dau­ge­lis už­ki­bo pra­ei­ta­me XX a., – ko­mu­niz­mo ir jo ta­ria­mai ne­ša­mos žmo­nių ly­gy­bės bei tei­sin­gu­mo. Tė­vy­nai­nių gy­ni­mo, Ru­si­jos stip­ri­ni­mo mo­ty­vas ga­li pa­trauk­ti tik ru­sus, bet ne ki­tas tau­tas. Ru­sų kul­tū­ros ža­ve­sys, nau­do­tas ap­su­kant gal­vas Lie­tu­vos in­te­li­gen­tams tar­pu­ka­riu, li­ko pra­ei­ty­je. Šiuo me­tu Ru­si­ja ne­tu­ri to­kių eko­no­mi­kos, so­cia­li­nės sri­ties ar kul­tū­ros pa­sie­ki­mų, ku­riais ga­lė­tų pa­si­gir­ti ir iš­sis­kir­ti iš pa­sau­lio vals­ty­bių. Tai pri­vers­ti pri­pa­žin­ti net di­džiau­si Ru­si­jos na­cio­na­lis­tai. Tie­sa, Ru­si­ja sten­gia­si tai kom­pen­suo­ti vyk­dy­da­ma ne­re­gė­to mas­to tarp­tau­ti­nę pro­pa­gan­di­nę kam­pa­ni­ją, tu­rin­čią du tiks­lus - nu­pieš­ti pa­lan­kų Ru­si­jos įvaiz­dį ir kiek įma­no­ma pa­žeis­ti ki­tas vals­ty­bes, vi­sų pir­ma kai­my­nes, kaip ga­li­mus ar­ti­miau­sius Ru­si­jos tai­ki­nius, ir JAV, ku­rias Ru­si­ja pa­skel­bė di­džiau­siu sa­vo prieš­u.

Ru­si­jo­je mė­gi­na­ma kur­ti ideo­lo­gi­ją, api­bend­ri­na­mą skam­biu, bet mig­lo­tu Eu­ra­zi­jos pa­va­di­ni­mu. Jis bu­vo ži­no­mas XX a. tre­čia­me ir ket­vir­ta­me de­šimt­me­ty­je, bet vė­liau už­mirš­tas. Da­bar šį ter­mi­ną pro­pa­guo­ja fi­lo­so­fas ju­ro­di­vas su A.Sol­že­ni­cy­no barz­da Alek­sand­ras Du­gi­nas, vi­sų pir­ma kė­lęs idė­ją į vie­ną vals­ty­bę su­jung­ti et­ni­nius ru­sus. Iro­niš­ka, bet apie Eu­ra­zi­jos są­jun­gą pir­ma­sis ofi­cia­liai pra­bi­lo Ka­zachs­ta­no pre­zi­den­tas Nu­rsul­ta­nas Na­zar­ba­je­vas, ku­rio ša­liai, tu­rin­čiai ženk­lią ru­sų ma­žu­mą, Eu­ra­zi­jos pla­no pa­gal A.Du­gi­no kon­cep­ci­ją įgy­ven­di­ni­mas tu­rė­tų at­ro­dy­ti grės­min­gas.

Yra ži­no­mi du pro­jek­tai, Eu­ra­zi­jos są­jun­gos ir Eu­ra­zi­jos eko­no­mi­nės są­jun­gos. Tie­sa, su A.Du­gi­no idė­ja, be pa­ties Eu­ra­zi­jos ter­mi­no, jie ne­tu­ri nie­ko bend­ra. Eu­ra­zi­jos są­jun­gos kaip po­so­vie­ti­nių vals­ty­bių kon­fe­de­ra­ci­jos idė­ja žlu­go, o nuo 2011 me­tų ku­ria­ma Eu­ra­zi­jos eko­no­mi­nė są­jun­ga yra ES pa­vyz­džiu kons­truo­ja­ma lais­vo­sios pre­ky­bos erd­vė. Idė­ja gra­ži, ta­čiau Ru­si­jos pre­zi­den­tas V.Pu­ti­nas ją su­grio­vė ag­re­si­ja prieš Ukrai­ną, nes be Ukrai­nos ši są­jun­ga ne­bus toks da­ri­nys, ku­riuo ga­li­ma di­džiuo­tis. At­sisk­lei­du­si tie­sa, kad Ru­si­ja sa­vo po­li­ti­ko­je va­do­vau­ja­si anaip­tol ne eko­no­mi­ne lo­gi­ka, da­ly­vau­jan­čioms vals­ty­bėms (Ka­zachs­ta­nui, Bal­ta­ru­si­jai), be jo­kios abe­jo­nės, su­kė­lė nau­jų abe­jo­nių.

Po Kry­mo oku­pa­ci­jos ape­ti­tas au­ga spar­čiai, tad A.Du­gi­nas su­kur­pė to­kią teo­ri­ją: Eu­ro­pa yra pa­var­gu­si ir su­pu­vu­si, jau greit pa­lūš ne­ap­si­kęs­da­ma im­ig­ran­tų ir nu­kris į Ru­si­jos glė­bį, to­dėl Eu­ra­zi­jos erd­vė da­bar – „nuo Vla­di­vos­to­ko iki Li­sa­bo­nos“. Šį skam­bų šū­kį be­mat pe­rė­mė Krem­liaus kon­tro­liuo­ja­mos ži­niask­lai­dos prie­mo­nės. Ru­si­jos pro­pa­gan­dos smai­ga­lys – JAV kaip stip­riau­sia vals­ty­bė, o Ru­si­ja pie­šia­ma kaip vie­nin­te­lė at­sva­ra „vien­po­liam pa­sau­liui“. Ki­ni­ja ir vi­sa Azi­ja šia­me dis­kur­se ne­eg­zis­tuo­ja. Aki­vaiz­du, ko­kia pri­mi­ty­vi ir trum­pa­re­giš­ka tai pa­sau­lė­žiū­ra.

Net san­tū­rio­sios Vo­kie­ti­jos vi­ce­kanc­le­ris jau pa­jė­gia įsi­vaiz­duo­ti per Eu­ro­pą rie­dan­čius Ru­si­jos tan­kus. Vei­kiau­siai ru­sai šiuo me­tu ne­puls, ta­čiau di­džiu­lis ne­ri­mas ky­la ma­tant, kas vyks­ta pa­čio­je ša­ly­je. An­ti­va­ka­rie­tiš­ka is­te­ri­ja pa­sie­kė to­kį mas­tą, kad ne­mo­kan­tie­ji ru­sų kal­bos tur­būt ne­ga­li įsi­vaiz­duo­ti. Ofi­cia­liai skie­pi­ja­ma ne­apy­kan­ta vis­kam, kas ne­ru­siš­ka. Kar­tu dar la­biau ri­bo­ja­mos pi­lie­čių de­mo­kra­ti­nės lais­vės: vyk­do­ma ak­ci­ja už­da­rant ne­pak­lus­nias ži­niask­lai­dos prie­mo­nes, ren­gia­ma­si re­gis­truo­ti tink­la­raš­čių au­to­rius, pla­nuo­ja­ma dar kar­tą su­griež­tin­ti at­sa­ko­my­bę mi­tin­gų or­ga­ni­za­to­riams. Pir­muo­ju skai­ty­mu pri­im­tas na­ciz­mo tei­si­ni­mo užd­rau­di­mo įsta­ty­mas, užd­rau­sian­tis so­vie­ti­nių sau­gu­mo ir spe­cia­lių­jų tar­ny­bų bei sta­li­niz­mo kri­ti­ką. Šios ban­gos, ku­ri per ša­lį ri­ta­si jau ge­rą de­šimt­me­tį, jau nie­kas ne­be­sus­tab­dys, tad lie­ka tik ste­bė­ti, kur ji nu­neš mū­sų Ry­tų kai­my­nę.