Atsakau – tam, kas jau dirba žemę, deklaruoja savo pasėlius, gauna ES tiesiogines išmokas ir bijo konkurentų. Sumažėjus žemę galinčių pirkti asmenų skaičiui kai kam atsivers galimybės jos įsigyti dar daugiau ir net pigiau nei iki šiol.

Žinoma, čia spjaunama į maždaug 800 tūkstančių žemės savininkų interesus, kurie gal ir nori parduoti žemę, bet nori ją parduoti už rinkos kainą. Seime dabar svarstomi žemės „saugiklių-trukdiklių“ projektai sustiprina įspūdį, kad rinkos principų čia niekas neleis.

Nuo ko visa tai prasidėjo

Dar 2009 metais pradėta kalbėti, kad būtinas žemės įsigijimo saugiklių įstatymas. Nors buvo sudaryta darbo grupė, joks įstatymo projektas dėl žemės ūkio paskirties žemės nebuvo paruoštas. 2013 metais, prisiminus, kad po metų atsivers laisvas kapitalo judėjimas ir žemę galės įsigyti ne tik lietuviai, bet ir kai kurių užsienio šalių piliečiai, vėl atgimė kalbos apie saugiklių įstatymo poreikį.

Šiandien galima konstatuoti du dalykus. Pirma – egzistuoja net 3 saugiklių įstatymo projektai. Antra – stebime visišką nesusikalbėjimą. Nuo ko tie saugikliai iš tikrųjų turėtų saugoti?

Mano nuomone, saugiklių įstatymo reikėjo, kad apsisaugotume nuo spekuliantų, kurie į žemę žiūri ne kaip į žemės ūkio gamybos priemonę, bet kaip į nekilnojamąjį turtą, kuris brangs. Kiti Seimo nariai saugiklių įstatymą suvokė kaip priemonę apsisaugoti nuo užsieniečių, norinčių įsigyti žemę Lietuvoje. Taip atsirado reikalavimas mokėti lietuvių kalbą, gauti Valstybės saugumo departamento pažymą apie lojalumą Lietuvai ir panašūs patriotiniai trukdikliai.

Kol kas (kalbant apie esamus įstatymų projektus) laimi dabar žemes dirbantys stambieji Lietuvos ūkininkai, kurių siūlymais visuose 3 projektuose vyrauja trukdikliai, ribojantys žemės įsigijimą patiems lietuviams, iki šiol neturintiems žemės. Ir laimi stipriai – 3:0, nes visi 3 projektai pasukti ta pačia kryptimi.

Kaip susiaurėjo pirkėjų ratas

Man atrodė, kad užtenka reglamentuoti žemės savininko veiklą po to, kai jis įsigyja žemę. Todėl siūliau saugiklius prieš spekuliantus, t.y., kad žemė tam tikrą laikotarpį būtų naudojama žemės ūkio veiklai, kad pasėliai būtų deklaruojami ir kad žemės savininkas gyventų Lietuvoje, kaip tai numato Migracijos įstatymas. Paprasti saugikliai, nukreipti prieš spekuliantus ir užtikrinantys žemės dirbimą.

Tačiau šiandien esami saugiklių įstatymo projektai iš esmės nekalba apie tai, kas bus daroma su žeme po jos įsigijimo. Visi 3 projektai griežtai arba labai griežtai reglamentuoja asmenų, kurie galės įsigyti žemę, ratą.

Išliko vienintelis mano siūlytas saugiklis – užtikrinti, kad nupirkta žemė būtų realiai dirbama 5 arba 10 metų. Kiti ,,saugikliai“ iš esmės skirti tam, kad žemę galėtų įsigyti tik retas Lietuvos (ne tik užsienio šalies) pilietis. Todėl ,,saugikliai“ ir yra ,,trukdikliai“. Išvardinsiu bent keletą jų.

Žemę Lietuvoje po įstatymo įsigaliojimo galės pirkti tik tas, kas:

ne mažiau kaip 3 metus dirbo žemę ir vykdė buhalterinę apskaitą;

arba yra įregistravęs ūkininko ūkį;

arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą;

gauna savivaldybės, kurioje perka žemę, administracijos direktoriaus (kituose projektuose – Komisijos arba Nacionalinės žemės tarnybos) leidimą.

Jei žemę nori įsigyti užsienietis, jam taikomi papildomi reikalavimai (,,trukdiklių“ numeravimą tęsiu toliau):

gyventi Lietuvoje ne mažiau kaip 3 metus iki žemės pirkimo;

mokėti mokesčius Lietuvoje ne mažiau kaip 3 metus iki žemės pirkimo;

gauti VMI pažymą apie reikalavimų atitikimą;

gauti VSD pažymą apie lėšų kilmę, investicijų ar ekonominės veiklos pobūdį, sandorio finansavimo šaltinius ir apie tai, kokia produkcija ir kokiu tikslu bus gaminama (NE-PA-VY-DŽIU VSD ir jos vadui G. Grinai);

mokėti lietuvių kalbą.

Yra tokia teisės sąvoka – trukdymas įeiti į rinką. Tas ir daroma. Bet juk tai neteisėta!

Man, man ir dar kartą – man

Šioje vietoje galima prisiminti 2 animacinių filmukų lozungus – ,,Man, man ir man“ bei ,,Jei dar ką miške (Lietuvoje) rasi, žinok, kad tai Mano“.

Bet juk to „ko nors“ visada per mažai. Todėl Lietuvos ūkininkų sąjunga, vienijanti stambiuosius ūkininkus, metė paskutinį kozirį – žemę gali įsigyti tik toje savivaldybėje arba gretimose savivaldybėse gyvenantis asmuo!

O tai reiškia štai ką – nuo 2014 gegužės 1-osios Lietuva privalo atverti laisvą kapitalo judėjimą visos ES šalių piliečiams (apie 500 mln. žmonių), o iš tikro susiaurina jį iki gal 0,1 mln. žmonių. Net iš jų ne visi, o tik šiandien dirbantieji žemę galės nusipirkti papildomus sklypus. Gražiai ,,pasitvarkė“ vaikinai, ar ne? Ir Seimo Kaimo reikalų komitetas tam jau pritarė (3 už, 2 prieš, 1 be nuomonės).

Jei Seimas pritars šiai pataisai, tai žemę Skuodo rajone galės pirkti tik skuodiškiai, mažeikiškiai, plungiškiai ir kretingiškiai (apie 148 tūkst. žmonių). Pagėgių savivaldybėje ūkininku galės tapti Šilutės, Tauragės, Jurbarko ir Pagėgių ,,entuziastai“ (apie 121 tūkst. žmonių). Ko čia visiems dirbti tą žemę? Tegul kontranbandą iš Karaliaučiaus plukdo...

O kaip tiems, kurie šiandien spaudžia pinigą Airijoje ar Norvegijoje, kad grįžę į Lietuvą nusipirktų svajonių ūkį, kaip Smetonos laikais darė grįžusieji iš Amerikos? Koks mūsų reikalas, atsakys ,,trukdiklių“ autoriai. Grįšit, baigsit žemės ūkio mokslus arba nuomosit žemę iš mūsų, tai po 3 metų galėsit ką nors nusipirkti. Jei mes dar ką nors jums paliksim.

Atleiskit už tokią ironiją, bet ką daryti, jei saugodamiesi užsieniečių neriam kilpą daugumai lietuvių? Tegul kiekvienas skaitytojas įvertina savo šansus pagal tokį ,,trukdiklių“ įstatymą įsigyti žemės. Tada suprasite, kad geriau kapitalizmas – laisvas kapitalo judėjimas, kuris duoda teises visiems, negu toks feodalizmas, kurį siūlo šiandieniniai stambieji žemvaldžiai ir jiems pritariantys Seimo nariai.

Bet tegul tie Seimo nariai, balsuojantys už feodalizmą, neaiškina, kad nesuprato už ką balsuoja.

Eugenijus Gentvilas yra Liberalų sąjūdžio vicepirmininkas, Seimo narys