Svarbu
Registracija
J.Tvaskienė: Į Europą – pasikinkius prezidentą
lzinios.lt 2014-04-09
Lietuvos politikos viršūnės vis dėlto galėtų nebejuokinti žmonių ir susitarti, kad gegužės 11 dieną suplanuota įžanga į Europos Parlamento rinkimus, kažkodėl vadinama prezidento rinkimais, yra tuščias mokesčių mokėtojų, o ir partinių, pinigų švaistymas. Realybėje prezidento posto siekia vienas (-a) kandidatė, kiti, galintys su ja varžytis, realiai to nenori, o kas norėtų – negali, tiesiog nepatempia.
Didesniųjų partijų vadovai (beje, tie, kurie suprato pasikeitusias žaidimo taisykles) pasistengė iš susiklosčiusios situacijos išspausti maksimalią naudą. Ne siekiant jau užimto prezidento posto. Ant kandidatų į niekada nebūsimus prezidentus sprando partijai jojant į Europą, į išsvajotą Bendrijos Parlamentą.
Pirmiausia apie tuos, kurie suprato. Socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius dar pernai tvirtai pareiškė nenorintis nieko kito, kaip vadovauti Vyriausybei. Ir atlaikė ne tik Vytenio Andriukaičio isterikas, bet ir partijos intrigantų saldžias liaupses stengiantis įvilioti nemielą vadovą į prezidento rinkimų spąstus. Regis, tokį mostą įvertino ir vienintelė tikra kandidatė: pirmą kartą per penkerius metus priešlaikiniame metiniame pranešime A.Butkevičiaus Vyriausybė ir pats premjeras negavo į kailį. Teisybę sakant, buvo net pagirtas. Užuominomis, bet vis tiek.
Dar vienas dalykas – perleisdamas kandidatavimo į prezidentus garbę Zigmui Balčyčiui, nenorinčiam jokio valstybės vairo, o tik europarlamentaro mandato ir, svajonei pildantis, eurokomisaro posto, socialdemokratų lyderis taip bent iš dalies išpirko partijos ideologų kaltę prieš ilgametį bičiulį. Kalbu apie 2006 metus, kai Z.Balčytis, nuo arenos nueinančio Algirdo Brazausko aiškiai pavadintas vieninteliu geriausiu kandidatu tiek į atsilaisvinantį socialdemokratų pirmininko, tiek į premjero postą, bičiulių partijoje valia buvo paliktas kvailio vietoje, o protingu ir partijos vadovu bei premjeru tuo metu tapo Gediminas Kirkilas. Dabar A.Butkevičius bent iš dalies atkūrė istorinį partinį teisingumą. Ir, tiesą sakant, sutaupė partijos pinigų, nes visi plakatai bei vaizdo siužetai, pristatantys kandidatą į prezidentus Z.Balčytį, apsuptą jį remiančio socialdemokratų žiedo, tegu ir kainavo jau beveik milijoną, bet tinkamai tarnauja tikslui, kurio kryptis – ne Simono Daukanto aikštė, bet Briuselis. Ten, kur Z.Balčyčio svajonė, kur jį supančio bičiulių žiedo siekiamybė.
Vežimą su saviškiais, tai yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, į Europą tempia ir kandidatas į prezidentus Ignalinos meras Bronis Ropė. Už jo tvirtai stovi partijos pirmininkas, lyg tyčia didžiausias Lietuvos žemvaldys ir mecenatas, Ramūnas Karbauskis – kuklus partinio kandidatų sąrašo lyderis. Dėl R.Karbauskio, jei paskelbtų pats norintis varžytis dėl prezidento regalijų, tokio šaršalo, tokio juoko ir kartu – tokio dėmesio nebūtų. Dėl B.Ropės – yra. Be to, tai sostinės ponams juokinga, kad Ignalinos B.Ropė lenda ten, kur jam nedera būti. O rajono žmonėms – džiaugsmas ir garbė, kad saviškis kaip lygus su lygiais stoja šalia pačios Dalios Grybauskaitės. Ignalinos meras aukojasi ir valo saviškiams kelius į Briuselį. Gal ir gerai – Lietuvos žemdirbiai ten iki šiol galėjo stovėti tik su plakatais prie raudonus kilimus saugančių užkardų.
Tai, kad nieko iš prezidento rinkimų šįmet nebus, suprato ir Darbo partija. Tik bėda, kad pasipildydami neįtakinga, bet labai ambicinga Naująja sąjunga 2011-aisiais kraičio „darbiečiai“ gavo Artūrą Paulauską. Senų senovėje buvusį per šlepetės ilgį nuo prezidento posto, bet taip ir likusį amžinu kandidatu. Regis, A.Paulauskui buvo tvirtai pažadėta leisti dar kartą kandidatuoti – tiek tvirtai, kiek atkakliai jis bandė atsiduoti kad ir socialdemokratams už tą patį geidžiamą pažadą.
„Leisti“, bet kuriuo atveju nereiškia to paties, ką ir „padėti“. Kaip padėti, jeigu ne taip seniai, vos 2004-aisiais, dabartinis „darbiečių“ kandidatas, sušaukęs spaudos konferenciją, išvadino Darbo partijos primininką rusų papirktu Kremliaus agentu? O prašydamasis po jo sparnu 2011 metais leptelėjo, kad tada tik keršijo už prarastą Seimo pirmininko postą? V.Uspaskichas, žinoma, nekerštingas. Bet atmintį akivaizdžiai turį gerą. Todėl kandidatui į prezidentus A.Paulauskui buvo pakišta jį populiarinti turinti Loreta Graužinienė ir 20 tūkst. litų pašalpa vietoj žadėtos pusės milijono paramos. V.Uspaskichas, prie A.Paulausko ir jo rinkimų kampanijos nesiartinantis nė per akimi aprėpiamą atstumą, su visu savo vis dar tam tikrai visuomenės daliai tinkančiu rusišku žavesiu pats įsikinkė į Europos Parlamento rinkimų vežimą. A.Paulauskui vietos jame, beje, neatsirado.
To, kad prezidento rinkimai šįmet visai nesvarbūs, nesuprato Rolandas Paksas, turintis net didesnių vilčių ir nuoskaudų nei A.Paulauskas. Ir visai neprotingai sužlugdė saviškių galimybes išsaugoti partijai du dabar turimus europarlamentarų mandatus. Savas prazidentinis kandidatas – tegu net balagano meistras Petras Gražulis – partiją būtų truktelėjęs į priekį. O kur dabar varžybose dėl Europos „Tvarka ir teisingumas“? Gal kažkur provincijoje atsitiktinių rėmėjų ubagauja.
Į tą pačią padėtį, kad ir kaip būtų gaila, save įstūmė ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, kažkodėl įsivaizdavę, kad dėl prezidento posto reikės varžytis rimtai, o tai galinčio daryti lyderio taip ir neužsiauginę. Panašiai pasielgė Liberalų sąjūdis, regis, prisiauginęs tiek lyderių, kad nesugebėjo išsirinkti geriausio, galinčio stoti vežimo priekyje. Bent kol kas konservatorių ir liberalsąjūdiečių europarlamentiniai sąrašai netraukia akies agitaciniame šurmulyje, kuriame muziką užsako kandidatų į prezidentus privalumais besinaudojantys vedlių statytiniai.