Kny­ga bus pri­sta­ty­ta va­sa­rio 28 die­ną Sig­na­ta­rų na­muo­se Vil­niu­je. Su jos au­to­riu­mi Ar­vy­du Anušausku "Lie­tu­vos ži­nios" kal­ba­si apie šian­die­nos ir prieš­ka­rio par­ale­les.

Pa­na­šūs svertai

- Ar ga­li­ma ly­gin­ti tar­pu­ka­rio ir da­bar­ti­nės mū­sų žval­gy­bos bei kontrž­val­gy­bos veik­lą?

- Per aš­tuo­nis de­šimt­me­čius ne­pa­ki­to tik Lie­tu­vos geog­ra­fi­nė pa­dė­tis, bet kai­my­nai, sie­nos, vi­daus pa­dė­tis kei­tė­si. To­dėl ly­gin­ti tie­sio­giai bū­tų ne vi­sai tei­sin­ga. Ta­čiau tuo me­tu Lie­tu­vos žval­gy­bos ir sau­gu­mo tar­ny­bos iš tie­sų at­li­ko la­bai svar­bų dar­bą, siek­da­mos ap­sau­go­ti Lie­tu­vą nuo Vo­kie­ti­jos ir So­vie­tų Są­jun­gos re­mia­mų se­pa­ra­tis­ti­nių ar an­ti­vals­ty­bi­nių gru­puo­čių, te­ro­riz­mo grės­mės. Da­bar Lie­tu­va taip pat yra Ru­si­jos slap­tų­jų tar­ny­bų in­ten­sy­vaus vei­ki­mo are­na. Į NA­TO ir Eu­ro­pos Są­jun­gą įsto­ju­si mū­sų ša­lis ta­po dar svar­bes­niu žval­gy­bi­nės ir de­zin­for­ma­ci­nės veik­los tai­ki­niu. Teig­čiau, jog įspū­dis apie ne­ma­to­mą, bet in­ten­sy­vią ko­vą su kai­my­nių slap­to­sio­mis tar­ny­bo­mis nė­ra ap­gau­lin­gas.

- Kny­go­je ra­šo­te, kad tar­pu­ka­riu vie­nas svar­biau­sių žval­gy­bos tiks­lų bu­vo ste­bė­ti Lie­tu­vos pi­lie­čių nuo­tai­kas. Ko­dėl tai taip svar­bu?

- Pir­muo­ju ne­prik­lau­so­my­bės lai­ko­tar­piu ne­bu­vo so­cio­lo­gi­nių apk­lau­sų, so­cia­li­nių tink­lų ar di­de­lio ži­niask­lai­dos tink­lo, tad pi­lie­čių nuo­tai­kas ste­bė­jo sau­gu­mo tar­ny­ba. Ji ėmė­si prie­mo­nių kon­tro­liuo­ti to me­to ži­niask­lai­dos tu­ri­nį, t. y. tai­ky­ti cen­zū­rą. Ta­čiau no­ras ri­bo­ti tei­ses ir lais­ves dėl vals­ty­bės in­te­re­sų ko­vo­ti su grės­mė­mis na­cio­na­li­niam sau­gu­mui tik dar la­biau komp­li­ka­vo pa­dė­tį, ne­stip­ri­no vals­ty­bės vi­di­nio sta­bi­lu­mo de­mo­kra­ti­jai bū­din­go­mis prie­mo­nė­mis.

- Kuo da­bar­ti­nis nuo­tai­kų for­ma­vi­mas ski­ria­si nuo to, ku­ris pra­kti­kuo­tas anuo­met?

- Da­bar ste­bė­ti Lie­tu­vos pi­lie­čių nuo­tai­kas įvai­riems ana­li­ti­niams cen­trams, po­li­ti­kams ir vals­ty­bės sau­gu­mą už­ti­kri­nan­čioms ins­ti­tu­ci­joms bei už­sie­nio ša­lių žval­gy­boms yra kur kas pa­pras­čiau - te­rei­kia tu­rė­ti kom­piu­te­rį. No­rint for­muo­ti nuo­tai­kas kom­piu­te­rio ne­pa­kan­ka, bet tam yra vi­sas ar­se­na­las in­for­ma­ci­nių ir eko­no­mi­nių prie­mo­nių. Na­cis­ti­nė Vo­kie­ti­ja, 1934 me­tais no­rė­da­ma par­ody­ti Lie­tu­vai, kad ši ne­ga­li šei­mi­nin­kau­ti Klai­pė­dos kraš­te ir nai­kin­ti pro­na­cis­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų, ėmė­si eko­no­mi­nės blo­ka­dos. To­kie sver­tai nau­do­ja­mi ir da­bar.

Ru­si­jos val­dan­čio­jo eli­to ti­kė­ji­mas sa­vo uni­ka­lia ir ne­pa­kei­čia­ma mi­si­ja pa­sau­lio is­to­ri­jo­je ver­čia jį ag­re­sy­viai pro­pa­guo­ti sa­vo ver­ty­bes ir mąs­ty­mo tra­di­ci­ją. Eko­no­mi­nės sank­ci­jos, mū­sų vals­ty­bės in­te­re­sų ener­ge­ti­kos sek­to­riu­je ne­pai­sy­mas ar ma­ni­pu­lia­vi­mas mo­no­po­li­ne pa­dė­ti­mi kar­tu yra ir užuo­mi­na Lie­tu­vai, kad jai ne­pa­gar­biai elg­tis su Ru­si­ja tie­siog ne­nau­din­ga. Tai sten­gia­ma­si įkal­ti ir mū­sų pi­lie­čiams į gal­vas - esą al­ter­na­ty­vos Ru­si­jai Lie­tu­va ne­tu­ri.

Da­ro eko­no­mi­nę ir po­li­ti­nę įtaką

- Tei­gia­te, kad 1918-1940 me­tais Lie­tu­vos kontrž­val­gy­ba su­lai­ky­da­vo po 15 šni­pų kas­met. Šiais lai­kais gir­dė­jo­me apie vie­ną ar du su­čiup­tus ga­li­mus šni­pus, ta­čiau ir jų by­los bai­gė­si nie­kuo. Gal­būt ko­va vyks­ta to­kiu lyg­me­niu, kad jos tie­siog ne­ma­ty­ti?

- Da­bar pa­dė­tis ir slap­tų­jų tar­ny­bų veik­los me­to­dai bei ga­li­my­bės vi­siš­kai ki­to­kie. Taip, dėl veik­los, ne­su­si­ju­sios su dip­lo­ma­ti­niu dar­bu, Lie­tu­va yra pa­siū­liu­si iš­vyk­ti ke­lio­li­kai ki­tų ša­lių dip­lo­ma­tų, tal­ki­nu­si par­tne­riams efek­ty­vio­se kontrž­val­gy­bi­nė­se ope­ra­ci­jo­se, ta­čiau kol kas ne vis­kas ma­to­ma ir kar­tais ne­ga­li bū­ti ma­to­ma. Ma­nau, at­eis lai­kas, ir apie tai bus par­ašy­ta kny­gų.

- Vie­šo­jo­je erd­vė­je dau­giau­sia kal­ba­ma apie Ru­si­jos žval­gy­bos in­te­re­sus. Ne­jau­gi Lie­tu­vo­je vei­kia tik šios vals­ty­bės šni­pai?

- Dėl jau mi­nė­tų prie­žas­čių Ru­si­jos žval­gy­ba - FSB, GRU, SVR - ro­do di­džiau­sią ak­ty­vu­mą. Bal­ta­ru­si­jos KGB taip pat vei­kia, nors jo mas­tas ge­ro­kai ski­ria­si. Są­jun­gi­nin­kų tar­ny­bos vei­kia tiek, kiek kar­tu su Lie­tu­va vyk­do bend­ras žval­gy­bi­nes ir kontrž­val­gy­bi­nes ope­ra­ci­jas, ta­čiau jos ne­bu­vo ir ne­ga­li bū­ti nu­kreip­tos prieš Lie­tu­vos in­te­re­sus.

- Koks svar­biau­sias Ru­si­jos in­te­re­sas Lie­tu­vo­je?

- Tie­sio­gi­nę eks­pan­si­ją jau se­niai pa­kei­tė eko­no­mi­nė ir po­li­ti­nė įta­ka. Prieš An­trą­jį pa­sau­li­nį ka­rą Lie­tu­va ta­po "pri­riš­ta" prie Ber­ly­no ir Mask­vos ašies, o So­vie­tų Są­jun­ga sie­kė, kad Lie­tu­va iš tos or­bi­tos ne­pa­si­trauk­tų. Di­džią­ja da­li­mi šis tiks­las bu­vo įgy­ven­din­tas ne slap­to­mis an­ti­vals­ty­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų ran­ko­mis, o dip­lo­ma­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis, iš­si­rei­ka­lau­jant iš Lie­tu­vos mak­si­ma­lių po­li­ti­nių nuo­lai­dų.

La­bai ak­ty­vi Ru­si­jos žval­gy­bi­nė veik­la, in­for­ma­ci­nės ir de­zin­for­ma­ci­nės at­akos ro­do, kad Ru­si­jai Lie­tu­va ir da­bar yra gy­vy­biš­kai rei­ka­lin­ga. Sa­vo in­te­re­sus ji sten­gia­si įgy­ven­din­ti Lie­tu­vos sąs­kai­ta ar ne­pai­sy­da­ma jos in­te­re­sų. Ru­si­jos val­dan­čio­jo po­li­ti­nio eli­to sie­kis „neš­ti ti­krą­sias ver­ty­bes“ jau pa­sie­kė aukš­tu­mas.

- Ra­šo­te, kad tar­pu­ka­riu la­bai svar­bų vaid­me­nį prieš­iš­kų vals­ty­bių šni­pi­nė­ji­mo sche­mo­se vai­di­no po­li­ti­nės par­ti­jos. Ar šiais lai­kais kas nors pa­si­kei­tė?

- Ra­šiau ne apie par­ti­jas, o apie an­ti­vals­ty­bi­nes po­li­ti­nes or­ga­ni­za­ci­jas. Jų ga­li­my­bė­mis iš tie­sų nau­do­da­vo­si tiek na­cis­ti­nė Vo­kie­ti­ja, tiek sta­li­ni­nė So­vie­tų Są­jun­ga. Šiais lai­kais ga­li­ma ma­ty­ti ten­den­ci­ją, kad prieš Lie­tu­vos in­te­re­sus nu­kreip­tai veik­lai pri­deng­ti nau­do­ja­ma­si is­to­ri­niais skau­du­liais. Su­bur­ti ta­ria­mai sa­va­veiks­miai, ta­čiau iš ti­krų­jų vi­siš­kai Ru­si­jos iš­lai­ko­mi vi­suo­me­ni­niai da­ri­niai ne­va su is­to­ri­jos klas­to­tė­mis ko­vo­ti, pa­žei­džia­moms ru­sa­kal­bių tei­sėms gin­ti. Ap­gai­lė­ti­na, kad tė­vy­nai­nius Ru­si­ja da­ro to­kios veik­los įkai­tais ir įran­kiais.

Ban­dy­ta kompromituoti

- Kaip tar­pu­ka­rio vi­suo­me­nė ver­ti­no Lie­tu­vos sau­gu­mą?

- Ver­ti­ni­mas la­bai pri­klau­sė nuo lai­ko­tar­pio. Ta­čiau kiek­vie­nu lai­ko­tar­piu at­si­ras­da­vo žmo­nių, ku­rie kal­tin­da­vo žval­gy­bos ar sau­gu­mo dar­buo­to­jus nau­do­jant ne­leis­ti­nus veiks­mus. San­ty­kiai su spau­da taip pat bu­vo ne­vie­na­reikš­miš­ki.

Ži­no­ma, pa­si­tai­ky­da­vo ir sa­va­va­lia­vi­mo, ir ky­ši­nin­ka­vi­mo at­ve­jų, ypač pir­mai­siais me­tais. Bet to me­to vi­suo­me­nei di­des­nį po­vei­kį da­rė ca­ri­nės Ru­si­jos „och­ran­kos“ su­for­muo­ti ste­reo­ti­pai, nors pa­tys žval­gy­bos va­do­vai ska­ti­no ko­vo­jant su ša­lies prieš­ais ne­bū­ti ca­ro žan­da­rais. Tuo me­tu už Vy­riau­sy­bės bor­to li­kę po­li­ti­kai skel­bė sa­vo in­ter­pe­lia­ci­jas Sei­me. 1921 me­tais Stei­gia­ma­ja­me Sei­me net pa­siū­lė re­zo­liu­ci­ją, kad "žval­gy­bos agen­tų dar­bai (...) ne­su­tai­ko­mi su jo­kia ti­krai de­mo­kra­ti­ne tvar­ka", bet ji ne­bu­vo pri­im­ta. Žval­gy­ba dir­bo to­liau, dėl an­ti­vals­ty­bi­nių straips­nių pub­li­ka­vi­mo už­da­rė ke­lis lai­kraš­čius. 1926 me­tais bu­vo pra­si­dė­jęs tei­si­nis ke­lių bu­vu­sių po­li­ti­nės po­li­ci­jos dar­buo­to­jų per­se­kio­ji­mas. Vė­liau san­ty­kiai su ak­ty­ves­ne vi­suo­me­nės da­li­mi ne­bu­vo vie­na­reikš­miai dėl to, kad sau­gu­mo dar­buo­to­jams te­ko par­ei­ga lan­ky­tis vi­suo­se vie­šuo­se su­si­rin­ki­muo­se. Ta­čiau kai rei­kė­jo lik­vi­duo­ti pro­na­cis­ti­nes or­ga­ni­za­ci­jas, at­sis­pir­ti Vo­kie­ti­jos re­mia­mam se­pa­ra­tiz­mui, Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­to (VSD) veiks­mus žmo­nės ver­ti­no kaip adek­va­čius ir bū­ti­nus.

- Ar bu­vo ban­dy­mų VSD ir ki­tas spe­cia­lią­sias tar­ny­bas dis­kre­di­tuo­ti, pa­da­ry­ti ne­veiks­nias?

- Prieš­ka­riu to­kių mė­gi­ni­mų bū­ta. Pir­mas po­li­ti­nės po­li­ci­jos vir­ši­nin­kas rei­ka­la­vo, kad kiek­vie­nas žings­nis bū­tų ap­gal­vo­tas ir da­ro­mas pa­gal įsta­ty­mus, mat bet koks skun­das dėl po­li­ti­nės po­li­ci­jos val­di­nin­kų ga­lė­jo ro­dy­ti jų ne­tin­ka­mu­mą. Dar po ke­le­rių me­tų sau­gu­mo va­do­vas rei­ka­la­vo pro­fe­sio­na­lu­mo, nes bet ko­kie ne­tin­ka­mi val­di­nin­kų poel­giai "že­mi­na mū­sų įstai­gos au­to­ri­te­tą ir pa­čią vals­ty­bę sta­to į ne­kul­tū­rin­gų tau­tų tar­pą".

Ta­čiau sau­gu­mo tar­ny­bos ne­ta­po ne­veiks­nios, nors jų dar­bui di­de­lę įta­ką da­rė vi­daus pa­dė­tis ir pri­ima­mi po­li­ti­niai spren­di­mai. Kai Lie­tu­va, nu­si­leis­da­ma Adol­fo Hit­le­rio rei­ka­la­vi­mams, 1938 me­tų pa­bai­go­je Klai­pė­dos kraš­te pa­nai­ki­no ka­ro pa­dė­tį ir nu­trau­kė vals­ty­bės sau­gu­mo vie­šą dar­bą, jau po mė­ne­sio vi­si gat­vių pa­va­di­ni­mai bu­vo pa­keis­ti vo­kiš­kais ir įstai­go­se ne­li­ko Vy­čio.