De­ja, tu­ri­me pri­pa­žin­ti, kad šio ES him­no dva­sia ta­pa­ty­bės pa­ieš­ko­se pa­sik­ly­du­sio­je Lie­tu­vo­je daž­nam žmo­gui pa­si­da­rė ne tik ne­mie­la, bet ir sve­ti­ma ar net at­gra­si. Eu­ro­pi­nį de­šim­ties me­tų ju­bi­lie­jų pa­si­tin­ka­me į tau­ti­nio iden­ti­te­to rū­bą įvilk­to­mis, to­dėl daug kam pa­trauk­liai at­ro­dan­čio­mis re­fe­ren­du­mų ini­cia­ty­vo­mis ir kai ku­rių po­li­ti­kų ne­nau­jo­mis (prieš rin­ki­mus) įžval­go­mis apie va­ka­rie­čių mums per­ša­mas „su­pu­vu­sias“ ver­ty­bes.

Emo­ci­jų kurs­ty­to­jai ži­no daug skam­bių epi­te­tų ir mie­lai jais žong­li­ruo­ja. Ma­žai kas drįs­tų vie­šai prieš­ta­rau­ti, kad par­duo­ti pro­tė­vių krau­ju ap­lais­ty­tos gim­to­sios že­mės skly­pus da­nams, vo­kie­čiams ir ki­tiems sve­tim­ša­liams bū­tų ne­pa­trio­tiš­ka ir net nu­si­kals­ta­ma. Eko­no­mis­tų, tei­si­nin­kų ir ki­tų spe­cia­lis­tų lo­giš­ki ar­gu­men­tai prieš to­kį re­fe­ren­du­mą ir pers­pė­ji­mai apie ga­li­mas ne­igia­mas mū­sų ša­liai pa­sek­mes skęs­ta aud­rin­go­je po­pu­liz­mo jū­ro­je. Tau­tos (jei­gu 300 tūkst. par­ašų pa­dė­ju­sių žmo­nių jau ga­li­ma va­din­ti tau­ta) bal­są rei­kia gir­dė­ti. Tai su­pran­ta ir pre­zi­den­tė, prieš ke­lias die­nas ge­ro­kai su­švel­ni­nu­si sa­vo re­to­ri­ką dėl šio re­fe­ren­du­mo. Pir­mi­nin­ka­vi­mas ES Ta­ry­bai baig­tas, rin­ki­mų kam­pa­ni­ja įsi­bė­gė­ja, tad ko­dėl gi da­bar ne­paf­lir­ta­vus su tau­ta tik pi­lie­čiams teik­si­mos pir­me­ny­bės įsi­gy­jant že­mę klau­si­mu?

Sei­mas ir­gi no­ri bū­ti gud­rus - gal­būt „de­le­guos“ prob­le­mą Kons­ti­tu­ci­jos ser­gė­to­jams. Vi­si kar­tu iš Vy­riau­sy­bės ti­ki­si sau­gik­lių, ga­lin­čių at­si­jo­ti ne­są­ži­nin­gus at­ėjū­nus. Ta­čiau ir ši „pa­na­cė­ja“ gre­sia pa­žeis­ti eu­ro­pi­nes nuo­sta­tas dėl lais­vo ka­pi­ta­lo ju­dė­ji­mo.

Re­fe­ren­du­mas - lyg bė­da, ku­ri vie­na ne­vaikš­to. Da­bar re­fe­ren­du­mi­nin­kai jau ky­la į ko­vą dėl li­to iš­sau­go­ji­mo ir siū­lo ati­tin­ka­mai keis­ti Kons­ti­tu­ci­ją. Mo­ty­vas tas pats – to­kiu svar­biu klau­si­mu bū­ti­na at­sik­laus­ti tau­tos. Ne­nus­teb­čiau, jei­gu Lie­tu­vo­je ne­tru­kus bū­tų ini­ci­juo­tas re­fe­ren­du­mas dėl abor­tų drau­di­mo ar pri­va­lo­mo ti­ky­bos dės­ty­mo mo­kyk­lo­se. Juk vi­sa tai - svar­būs ver­ty­bi­niai da­ly­kai, dėl ku­rių pri­va­lu at­sik­laus­ti tau­tos.

Nors tau­ta per tuos de­šimt me­tų ge­ro­kai „nu­krau­ja­vo“ ne iš ge­ro gy­ve­ni­mo Tė­vy­nė­je, ir da­lis tau­tie­čių emig­ra­vo į „sve­ti­mas“ ver­ty­bes puo­se­lė­jan­čias ša­lis, no­ri­si vil­tis, kad li­ku­sie­ji ne­si­leis ma­ni­pu­liuo­ja­mi nau­jų­jų gel­bė­to­jų. Juo­ba kad jų tiks­las tė­ra vie­nas - su­si­rink­ti kuo dau­giau po­li­ti­nių di­vi­den­dų.

Šian­dien jie pers­pė­ja apie už­sie­nie­čių iš ES in­va­zi­ją, ry­toj ieš­kos tau­tos prieš­ų tarp gim­to­sios ša­lies gy­ven­to­jų, po­ryt ras iš­da­vi­kų net sa­vo gre­to­se. Is­to­ri­ja ži­no daug to­kių pa­vyz­džių. Da­lis jų bai­gė­si taip tra­giš­kai, kad vien tai pri­si­mi­nus ga­li su­py­kin­ti.

O Eu­ro­pos šei­ma jos iš­min­tin­gų ar­chi­tek­tų tam ir bu­vo su­ma­ny­ta, kad Se­no­jo že­my­no ne­be­siaub­tų vi­sa griau­nan­tys ne­san­tai­kos cu­na­miai. Vi­sa ki­ta - lais­vas as­me­nų ir ka­pi­ta­lo ju­dė­ji­mas, tei­sės vir­še­ny­bė ir pan. - jau iš­ves­ti­niai da­ly­kai. Ta­čiau apie juos da­lis mū­sų kai­my­nų dar ir da­bar te­ga­li pa­sva­jo­ti.

Svar­biau­sias ES lai­mė­ji­mas - pa­gar­ba žmo­gaus tei­sėms ir in­di­vi­dų lais­vei. Ma­no įsi­ti­ki­ni­mu, tai - vi­sos eu­roat­lan­ti­nės in­teg­ra­ci­jos, ku­ri yra at­sva­ra Ry­tuo­se ga­jai dik­ta­tū­ras pa­lai­kan­čiai ko­lek­ty­vi­nei są­mo­nei, ašis. Ne­abe­jo­ju, kad dau­gu­ma mū­sų te­be­no­ri lik­ti bū­tent to­kios ci­vi­li­za­ci­jos da­li­mi. Ki­taip ne­bus ir pro­ver­žio iš po­so­vie­ti­nio su­sta­ba­rė­ji­mo į eko­no­mi­nę, so­cia­li­nę ge­ro­vę, ku­rios taip su­nkiai sie­kia­me. Ta­čiau tam rei­kia ne tik im­ti, bet ir duo­ti, da­ly­tis. Ne tik rei­ka­lau­ti, gąs­din­ti, gra­sin­ti, bet ir ap­mal­dy­ti sa­va­nau­diš­kas pre­ten­zi­jas bei ieš­ko­ti komp­ro­mi­sų.

Su ar­tė­jan­čiu gim­ta­die­niu, eu­ro­pie­čiai.