A.Bačiulis:Referendumas – įrankis demokratijai sunaikinti

veidas.lt 2014-02-18

„Dirvožemio referendumo“ organizatoriai, siekiantys tris kartus supaprastinti būsimų referendumų surengimą Lietuvoje, iš tikrųjų nori demokratiją pakeisti ochlokratija – minios valdžia, arba, kaip jie patys mėgsta svajoti, gatvės valdžia.

„Visuotinis balsavimas yra vienintelė priemonė prieš demokratiją, nes balsuoja ir kaimo žmonės, tebetikintys tuo, ką sako parapijų klebonai“, – rašo Umberto Eco „Prahos kapinėse“.
Nuo aprašomų įvykių praėjo daugiau nei pusantro šimto metų, kaimo klebonų vaidmenį, kvailinant provincijos neišmanėlius, perėmė kokiam stambiam politikos verslininkui (ar su juo susijusiai vietos valdžiukei) priklausanti žiniasklaida, tačiau esmė nepakito: nori nužudyti demokratiją – atiduok sprendimo teisę į neišprususių žmonių rankas. Pavyzdžių apstu, naujausią neseniai matėme Egipte.
Tokio visiškai laisvo, tačiau neprotingo ir jiems patiems žalingo politinio pasirinkimo priežastis paprasta, ją žino kiekvienas politikas: dauguma rinkėjų yra kvaili ir nesugebantys atsakingai pasirinkti. Tiesa, tam, kad šį siauruose rateliuose plačiai žinomą faktą drįstum pasakyti garsiai, reikia būti Winstonu Churchilliu, kadaise ciniškai drėbusiu: geriausia agitacija prieš demokratiją – penkių minučių pokalbis su vadinamuoju vidutiniu rinkėju, ypač atsižvelgiant, kad pusė rinkėjų gerokai kvailesni už jį. Tačiau iškart pridūrusiu: demokratija – labai blogas valdymo būdas, bet visi kiti dar blogesni. Nebūtų britas…
Dauguma politikų yra nepalyginti smulkesnio kalibro už W.Churchillį, tad yra linkę savo rinkėjams meluoti, esą „žmonės juk protingi, jie supranta“. Seniai esu pastebėjęs: vos kuris politikas viešai pasisakydamas ima kalbėti apie protingus žmones, kurie tikrai sugebės protingai pasirinkti, vadinasi, jis iš karto po to pradės kabinti jiems makaronus ant ausų. Ką darysi – tai nemaloni, bet būtina politinio darbo kasdienybė: jeigu nesugebi įtikinti rinkėjų, kad jie balsuotų už tave ar tavo siūlomą sprendimą, politikoje tau vietos nėra. Tiesiog geri ir sąžiningi politikai mokosi žmonių įtikinimo būdų, o nevykėliai ar sukčiai – paprasčiausiai prisitaiko ir sako tai, ką žmonės nori išgirsti (iš sociologinių apklausų tai sužinoti nesudėtinga).
Šią paprastą tiesą – kad jokiu būdu negalima prileisti visų be išimties žmonių prie valstybės valdymo reikalų, žinojo dar senovės graikai, labai aiškiai skyrę demokratiją, atsakingų už save ir savo sprendimus žmonių valdžią, nuo ochlokratijos, minios valdžios, kai klausoma tik garsiausiai ir miniai suprantamiausiai rėkiančiųjų. Ne veltui XIX a. prancūzų sociologo Gustave’o Le Bono „Minios psichologija“ buvo parankinė bolševikų revoliucijos vado Vladimiro Uljanovo knyga.
Veiksmingos demokratijos receptas paprastas: balso teisė negali būti visuotinė – ji turi būti ribojama už save atsakingais žmonėmis. Antikoje tai buvo laisvi, šeimas sukūrę piliečiai, seniausiame nuolat veikiančiame parlamente – Islandijos Altinge kadaise balsuota pakeliant ginklą (tuo parodant, kad esi laisvas ir savarankiškas žmogus), XIX amžiaus Europoje buvo populiaru balso teisę suteikti piliečiams, turintiems nekilnojamojo turto. Demokratijoje balso teisę turinčiųjų ratas vis plito, bet niekados nebuvo taip, kad balso teisė būtų absoliuti ir dovanojama, o ne iškovojama. Veikė paprasta logika: jei žmogus nereikalauja sau teisės dalyvauti sprendžiant valstybės reikalus, tai jam jos ir nereikia.
Kokį gylį Europoje turi atsakingo balsavimo ir suvokimo, nuo ko tai priklauso, tradicija, rodo Anglijos revoliucijos laikais vykę vadinamieji Putney debatai, kai revoliucinės kariuomenės atstovai sprendė, kas gali turėti balso teisę: ar kiekvienas 21 metų sulaukęs vyras, ar tik tie, kurie turi nuosavybės ir moka mokesčius, ar dar ir tie, kurie nuosavybės neturi, bet atlieka kokias nors prievoles valstybei? Populistai „svieto lygintojai“ (jie taip ir vadinti – leveleriais) reikalavo visuotinės balso teisės, realistai atkirto, kad žmogus, neturintis Anglijoje pastovaus intereso, negali dalyvauti sprendžiant apie visos karalystės interesus. Nugalėjo realistai. Priminsiu, tai vyko 1647 metais.
1990-aisiais atkūrusi nepriklausomybę Lietuva neturėjo nei savos demokratijos tradicijos, nei žinių apie ją, juolab kad kelis šimtmečius prie demokratijos pratintos ir jos mokytos (kartais labai skausmingai) Europos tautos tuo metu buvo palikusios bene vienintelį apribojimą balso teisei įgyti – pilnametystę, kurios sulaukęs pilietis bent teoriškai tampa savarankiškas. Revoliuciniame kvaitulyje atrodė, kad kiekvienas, kalbantis lietuviškai, yra tikras lietuvis, estų ir latvių įvesti pilietybės (ir su ja susietos balso teisės) apribojimai rusakalbiams sovietukams atrodė suprantamos, bet Lietuvai svetimos problemos. Pasekmių netrukome sulaukti 1992-ųjų rudenį, kai lietuviakalbiai sovietukai nubalsavo už komunistus ir Algirdą Brazauską, o Estijoje, kurioje rusakalbiai sovietukai neturėjo balso teisės, išrinko Marto Laaro vadovaujamus jaunuosius reformatorius ir nulėmė visus šiandien matomus Estijos pranašumus.
Vis dėlto Lietuvos Konstitucijos tėvai kažkokios nuojautos ar instinkto vedami sugebėjo įdėti bent vieną demokratijos saugiklį – nustatė, kad, norint surengti referendumą (t.y. visuotinį balsavimą) kuriuo nors klausimu, reikia surinkti ne mažiau kaip 300 tūkst. bendraminčių parašų, o sprendimas, ypač dėl Konstitucijos pataisų, priimamas tik dauguma visų balso teisę turinčiųjų balsų. Per ketvirtį amžiaus ne sisteminiams populistams tai pavyko tik kartą – 2003 metais Viktorui Uspaskichui, grasinusiam pakeisti Seimo rinkimų sistemą ir surinkusiam 330 tūkst. parašų. Tačiau referendumas neįvyko, nes galiojančių parašų buvo per mažai (nors kalbėta, kad V.Uspaskichas dėl to tiesiog sudarė politinį sandėrį su socdemais).
Menant, kokias pastangas ir resursus V.Uspaskichas tuomet metė referendumo parašų rinkimų kampanijai, nesunku suvokti, kad didžiausius „dirvožemio referendumo“ aktyvistus vaizduojantys pankuojantys tautininkai tėra rimtų vyrų širma. Ir svarbiausias jų tikslas yra visai ne žemės pardavimo ES piliečiams stabdymas, o referendumui surengti reikalingų parašų skaičiaus sumažinimas iki 100 tūkstančių – lygiai tiek, kiek per praėjusius Seimo rinkimus gavo labiausiai populistinė partija „Drąsos kelias“.
Vargu ar tai atsitiktinis, o ne gerai apskaičiuotas sutapimas. Referendumą norima paversti Seimo ir Vyriausybės terorizavimo įrankiu, rengiant balsavimus, tarkime, dėl pensijų padidinimo, PSD ar automobilių mokesčių panaikinimo, minimalaus atlyginimo pakėlimo ar mirties bausmės grąžinimo. Taip referendumas virstų ne demokratijos, bet ochlokratijos įrankiu.

Kiekvienas politikas žino: dauguma rinkėjų yra kvaili ir nesugebantys atsakingai pasirinkti, tačiau tik W.Churchillis drįso apie tai kalbėti garsiai.