A. Anušauskas. Prezidento rinkimų naujiena – žaidimas žymėta KGB korta

Arvydas Anušauskas

delfi.lt 2014-02-13

Jei dar prieš kelis mėnesius manęs kas nors būtų paklausęs, ar socialdemokratai kaip paskutinio šiaudo Prezidento rinkimuose griebsis KGB temos, nebūčiau patikėjęs. Bet realybė yra kur kas įvairesnė.

Mono (t.y. vieno asmens, be žurnalistų ir klausytojų) spaudos konferencijas rengęs ir pagaliau šiltame Juliaus Pankos prieglobstyje atsidūręs Zigmas Vaišvila jau nebegalėjo niekuo nustebinti. „Atradimai“ viešame archyve niekaip nepasipildė atradimais buvusiame slaptame archyve.

Tam į pagalbą pasitelkti iškilūs socialdemokratai ir eks-socialdemokratai, kurių žinių spragas ėmė papildyti buvę KGB karininkai. Sako, jie perėjo į Lietuvos pusę ir net pensijų iš Rusijos negauna, tačiau labai trokšta dalintis savo „žiniomis“ apie KGB ir keliones į užsienį. Va, tik bėda, kad jie tai daro anonimiškai, nes bijo rodyti savo tikruosius veidus.

Savo laiku Čekija pasielgė labai saliamoniškai – paskelbė agentų pavardes ir teismuose nepriėmė buvusių komunistinio saugumo karininkų liudijimų. Kaip interesų konfliktą turinčiųjų ir todėl meluojančiųjų.

Pas mus viskas priešingai. Jei tik meluosi apie savo kvalifikacijas KGB ir jei dar meluosi „teisingai“ (pagal anoniminio užsakovo rekomendacijas), tuomet tau atviras eteris, laikraščių puslapiai. Kažkuo primena vieną istoriją apie KGB budelį, kuris oficialiai buvo „virėjas“ ir šaudyti mirtininkų eidavo į „valgyklą“ arba „pirtį“ (tai buvo užkonspiruotos mirties patalpos). Negi girsies tokiais įgūdžiais? Jau geriau būsi virėju ir konsultuosi apie KGB virtuvę.

Panašiai ir apklausiamas buvęs agentas-smogikas kaišiojo savo darbo knygelę, mėgindamas įrodyti, jog jis nebuvo partizanų išdavikas ir žudikas. Nes tuo metu jis buvo visai kitur ir dirbo „mokytoju“, bet jis gali daug ką papasakoti apie partizanų darbus. Tokiais priedangos dokumentais galėjo pasigirti ne kiekvienas, nors benaršant KGB archyvus pavyko rasti tuščių gimimo liudijimų. Įrašyk, ką nori, ir būsi ekspertas su švaria biografija.

Kadangi beveik du dešimtmečius tyrinėjau KGB archyvus, pats perverčiau tūkstančius bylų, tai matau, jog mano nuomonė yra mažiausiai laukiama. Šiame anoniminių komentatorių ir sunkiai toje sistemoje besiorientuojančių buvusių politikų chore nereikia faktų, nereikia dokumentų. Matyt, galvojama, kad užteks nesunkiai įperkamų viešųjų ryšių, vienos ar dviejų komercinių televizijų žinių montažinių paslaugų ir bus galima palikti Prezidentę aiškintis – kas gi ten iš tikrųjų buvo ir kas kam ataskaitas rašė. Bet aš vis dėlto pasakysiu savo nuomonę.

Tiesa, atsiprašau socialdemokratų didmeistrių, nes, atrodo, jie norėjo žaisti šachmatais, o jiems pakišo žymėtas kortas. Panašiai, kaip prezidento Valdo Adamkaus atveju, kai norėta jo oficialias keliones po sovietinę Lietuvą pateikti kaip kažkokį ypač ypatingą atvejį. Na, ir kas, kad archyvuose guli šimtai dokumentų su tokiais „ypatingais atvejais“ bei su LKP CK ir rajonų komitetų tarpininkavimo dokumentais.

Nevarginsiu skaitytojų tokiomis detalėmis, kad išvykos į užsienį buvo organizuojamos dokumentus tvarkant per sovietinę vidaus reikalų ministeriją ir LKP CK išvykas į užsienį kuravusią komisiją. KGB savo veiklą čia konspiravo, nors gaudavo visą informaciją apie išvykstančius ir tikrindavo išvykstančių biografijas. Ar išvykdavo tuo metu į užsienį? Išvykdavo šimtus kartų mažiau žmonių negu dabar, tačiau per 1970-1989 m. laikotarpį buvo iškeista daugiau kaip pusė milijono Lietuvos gyventojų.

Štai 1973-1974 m., kuomet buvo jau buvo šiek tiek plačiau atvertos durys į pasaulį, per pusantrų metų kaip turistai išvyko 12 137 žmonių (iš jų – 1700 į Vakarų valstybes) ir privačiais reikalais – 21 102 žmonių (190 – į Vakarų šalis). Tarp išvykusių buvo 21 KGB karininkas, 155 agentai ir 388 patikimi asmenys. Grįžę ir susitikę su KGB darbuotojais jie rašydavo savo pranešimus apie keliones. Vienas iš 60-ies. Kad sumažintų totalinės kontrolės spragas, išvykstančius filtravo komunistų partijos sekretoriai, komitetai, profsąjungos ir pati KGB.

Taip buvo atsijojama septintadalis pretendentų į keliones ir sumažinama rizika. Atsiprašau, jei nuvyliau maniusius, kad kiekvienas išvažiavęs buvo agentas ir rašė ataskaitas.

Belaukiantiems sensacijų teks nusivilti dar kartą, nes pateiksiu duomenis apie tai, kaip KGB skirstė savo pajėgumus stebėti išvykstančius į Vakarų valstybes ir tuometines komunistines valstybes. 1976 m. į užsienį išleisti 68 744 žmonės (iš jų 13 912 – į Vakarų šalis). Juos lydėjo 7 KGB karininkai (visi tik į Vakarų šalis), 373 agentai (338 – į Vakarų šalis) ir 957 patikimi asmenys (836 – į Vakarų šalis).

Suprantama, kodėl vienas iš dvylikos išvykstančių į Vakarų valstybes (1974 m. – vienas iš penkių) buvo susijęs su KGB. Tačiau galima suprasti ir kodėl tik vienas iš 351 išvažiavusio į Rytų bloko valstybes buvo susijęs su KGB. Šios turistų grupės jau buvo gerai išfiltruotos.

Komunistinėse valstybėse veikė KGB antrininkės, o be to turistai negalėjo KGB pateikti jokios dominančios informacijos (visas lenkų ar rytų vokiečių paslaptis ir taip žinojo). Pagal tai galima suprasti, kaip KGB „domino“ tariamos ataskaitos apie šias turistines keliones. Šia kryptimi KGB savo darbo net neplanavo.

Skeptikas sakys, kad duomenys seni, reikėtų devinto dešimtmečio duomenų. Tačiau sąmoningai pateikiu duomenis iš laikotarpio, kuomet kova su disidentais buvo aktyviausia. Štai 1983 m. už SSRS ribų buvo išleisti 36 928 Lietuvos gyventojai, tarp kurių KGB ausys sudarė 1/100. Žinant jau minėtą KGB pajėgumų pasiskirstymą, nesunku paskaičiuoti, jog tarp išvykstančių į socialistinį lagerį KGB ausų buvo 1/400 ir daugiausia jos buvo nukreipiamos Jugoslavijos kryptimi.

KGB archyvai pilni dokumentų apie į Vakarų valstybes siunčiamus agentus ir užduotis jiems, o apie Jaruzelskio, Honekerio ar Živkovo valdomų šalių sekimą „ypatingų turistinių grupių“ pagalba nėra nė žodžio. Yra šimtai ataskaitų apie apsilankymus Vakarų universitetuose, įmonėse ir net išeivių šeimose, o štai pranešimų aplankius vengrų Balatono ežerą ar čekų aludes – nėra nė vienos. Čia jau ironizuoju, tačiau paslaptis paprasta – kai kurių dokumentų nėra ne todėl, kad jie išvežti. Bet todėl, kad jų paprasčiausiai nebuvo.

Socialdemokratų signatarai, net ir lenkiami politinių aplinkybių, neturėtų taip lengvai pasiduoti informacinėms manipuliacijoms. O mėgstantieji žaisti KGB korta turėtų būti bent jau susipažinę su šios sistemos elementoriumi, nes nenoras matyti faktų yra akivaizdžiai ne mažesnis negu pučiami propagandiniai priešrinkiminiai burbulai. Tokios pseudo istorijos yra skirtos ne tik mulkinti, bet pridengti tikruosius KGB herojus, kurie laukė (gal laukia?) ryšininko slaptažodžio: „Linkėjimai nuo Volodios iš Vilniaus“ (iš 1988 m. agento „Garibaldžio“ instruktažo prieš išvykstant į Graikiją).