Ne­se­niai da­ly­va­vau so­cio­lo­gės Rū­tos Gau­die­šie­nės pa­skai­to­je apie Lie­tu­vos vi­suo­me­nę. Įdo­miau­sias pa­si­ro­dė pa­trio­tiš­ku­mo as­pek­tas. Ty­ri­mo duo­me­ni­mis, Lie­tu­vos pa­trio­tais sa­ve lai­ko dau­giau­sia jau­ni­mas ir pen­si­jo­je esan­tys gar­baus am­žiaus sen­jo­rai. Vi­du­ti­nio am­žiaus žmo­nės, ypač iš ma­žes­nių mies­tų ir gau­nan­tys ma­žes­nes pa­ja­mas, sa­ko esan­tys ne­pa­ten­kin­ti vals­ty­be ir ne­jau­čian­tys jai mei­lės. Kai kal­ba­ma apie šias tris kar­tas, jo­kiu bū­du ne­rei­kė­tų api­bend­rin­ti, kad vi­si be iš­im­ties taip ma­no. Bet ga­li­ma iš­skir­ti vy­rau­jan­tį po­žiū­rį ir apie tai dis­ku­tuo­ti.

Kas yra pa­trio­tiz­mas ar­ba Tė­vy­nės mei­lė? Kiek­vie­nas, at­sa­ky­da­mas į klau­si­mą, ar yra pa­trio­tas, tur­būt su­de­da skir­tin­gus ak­cen­tus, ta­čiau vi­si pa­trio­tai, ko ge­ro, tu­rė­tų pri­si­pa­žin­ti esan­tys lai­min­gi bū­da­mi lie­tu­viai. Lai­mė - su­bjek­ty­vus, bet iš­ma­tuo­ja­mas da­ly­kas. Kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri sa­vo lai­mės kri­te­ri­jus – šei­ma, pi­ni­gai, na­mai, drau­gai, kai­my­nai, pri­pa­ži­ni­mas, dar­bas, o vi­sa tai su­dė­ję gau­na­me su­bjek­ty­vių ver­ti­ni­mų vi­su­mą – Lie­tu­vą.

Nors jau­ni­mas ir sen­jo­rai lai­ko sa­ve pa­trio­tais, jų su­pra­ti­mas apie tai, pa­sak moks­li­nin­kės, kar­di­na­liai ski­ria­si. Pa­trio­tas jau­nuo­lis ne­su­si­kal­bė­tų su gar­baus am­žiaus pa­trio­tu. Sen­jo­rams rū­pi is­to­ri­ja, sim­bo­liai, tau­ti­nės ver­ty­bės, tra­di­ci­nė šei­ma, stip­ri vals­ty­bė, ka­riuo­me­nė, pa­gar­ba re­zis­ten­ci­jai ir ki­ti nu­jau­čia­mi da­ly­kai. Iš pa­mi­nė­tų są­vo­kų ne­sun­ku su­vok­ti, kad kal­ba­ma apie Pir­mą­ją Res­pub­li­ką ir An­ta­no Sme­to­nos val­dy­mą. Bū­tent iki 1940 me­tų pa­trio­tiz­mas bu­vo su­pran­ta­mas kaip tau­ti­nės vals­ty­bės sta­ty­bos pri­ori­te­tas. Tuo me­tu gy­ve­nę žmo­nės ar­ba jų vai­kai pa­tys da­ly­va­vo sa­vo vals­ty­bės kū­ri­mo pro­ce­se, ir tos ver­ty­bės, toks vals­ty­bės įsi­vaiz­da­vi­mas iš­li­ko iki šių die­nų. Nors šian­dien Lie­tu­vo­je sen­jo­rų daug kas ne­ten­ki­na, vis­ką aps­vars­tę jie ran­da sa­vo idea­lus Tė­vy­nė­je ir vis dėl­to sa­ko my­lin­tys sa­vo ša­lį.

Vi­sai ki­toks jau­nų žmo­nių su­pra­ti­mas, kas yra vals­ty­bė, ku­rią jie my­li. Lie­tu­va aso­ci­juo­ja­si su de­mo­kra­ti­nė­mis ver­ty­bė­mis ir li­be­ra­lio­mis lais­vė­mis: lais­ve ke­liau­ti, mo­ky­tis ir dirb­ti, kuo ma­žes­niu nu­ro­di­nė­ji­mu, ko­kį gy­ve­ni­mo bū­dą pa­si­rink­ti, stip­riu proeu­ro­pie­tiš­ku­mu, ne­įsi­vaiz­duo­ja­mu gy­ve­ni­mu be in­ter­ne­to ir iš­ma­nių­jų tech­no­lo­gi­jų, kar­je­ra, as­me­ni­ne ne­prik­lau­so­my­be. Iš šių są­vo­kų leng­va at­pa­žin­ti da­bar­ties Lie­tu­vą.

1990 me­tų ko­vo 11-oji at­pū­tė į ša­lį lais­vės sū­ku­rį, ku­ris su­tei­kė dau­gy­bę ga­li­my­bių, ta­čiau kai kam tai bu­vo vė­jas, iš­stū­męs iš po ko­jų že­mę. Tarp la­biau­siai nu­si­vy­lu­sių­jų Ne­prik­lau­so­my­be - so­viet­me­čiu gi­mu­si ir au­gu­si kar­ta. Di­de­lė da­lis tuo me­tu sa­vo as­me­ny­bę su­for­ma­vu­sių žmo­nių su­si­kū­rė vi­sai ki­to­kį Tė­vy­nės vaiz­dą nei sen­jo­rai ar da­bar­ti­nis jau­ni­mas. Ne­prik­lau­so­ma Lie­tu­va tu­ri ma­žai ką bend­ra su so­vie­ti­nė­mis ver­ty­bė­mis. Kai ku­rie mū­sų 50-me­čiai jau­čia ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, nes ver­ty­bės, ku­rio­mis jie ti­kė­jo anks­čiau, žlu­go, o da­bar­ti­nis gy­ve­ni­mo tem­pas ne­ati­tin­ka lū­kes­čių. Daž­nas jų sa­ko: nė­ra dar­bo, ma­žos al­gos, kles­ti nu­si­kals­ta­mu­mas, daug nar­ko­ma­nų ir pa­si­lei­dė­lių, Va­ka­ruo­se žmo­nės gy­ve­na ge­riau, mū­sų po­li­ti­kai, par­ti­jos ir Sei­mas yra su­pu­vę, ko­rum­puo­ti, o Ru­si­ja - drau­giš­ka ša­lis. Šių žmo­nių pa­są­mo­nė at­ku­ria so­viet­me­čio ri­bo­ženk­lius – pa­sky­ri­mus į dar­bo vie­tą, ga­ran­tuo­tą būs­tą, už­da­ry­tas sie­nas, vi­suo­ti­nį ne­pri­tek­lių, „bla­tus“, skun­dus, ta­ria­mą nu­si­kal­ti­mų ne­bu­vi­mą ir t. t.

So­vie­ti­nė gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja gi­liai įsi­rė­žė į są­mo­nę, nes bu­vo ka­la­ma pa­čiu im­liau­siu žmo­gaus gy­ve­ni­mo eta­pu – jau­nys­tė­je. O jau­nam ir obuo­liai di­des­ni, ir gė­lės kvap­nes­nės. To­dėl da­bar daž­nam vi­du­ti­nio am­žiaus žmo­gui su­nku pri­pa­žin­ti Ne­prik­lau­so­my­bės lai­mė­ji­mus, ku­rie yra prieš­in­gi so­viet­me­čio stan­dar­tams. No­ri­si ne­ma­ty­ti lai­mė­ji­mų, bet su­reikš­min­ti ne­sėk­mes, ir ta­da at­si­ran­da tas lie­tu­viš­kas de­ja­vi­mas, niurz­gė­ji­mas.

Man ir pa­čiam jau per 50 me­tų, gi­miau so­viet­me­čiu, to­dėl pui­kiai su­pran­tu sa­vo kar­tą. Ta­čiau ne­sig­rę­žio­da­mas at­gal ieš­kau ki­tų, ne so­vie­ti­nių idea­lų. Sau pa­vyz­džiu lai­kau se­ne­lį, sme­to­ni­nės Lie­tu­vos mo­kyk­los mo­ky­to­ją, o verž­lu­mo se­miuo­si iš vai­kų ir anū­kų. Ta­da ir gy­ve­ni­mas, ir Ne­prik­lau­so­ma Lie­tu­va vi­sai ki­taip at­ro­do.

Lais­vą Lie­tu­vą la­biau­siai ver­ti­na lais­vė­je gi­mę ir iš­au­gę žmo­nės. So­vie­ti­nis ka­lė­ji­mas pa­li­ko to­kį di­de­lį ran­dą kai ku­rių žmo­nių są­mo­nė­je, kad da­bar­ti­nė lais­vė jiems at­ro­do ne­pap­ras­tai gąs­di­nan­ti. Re­gis, ne­si­no­ri grįž­ti į tau­tų ka­lė­ji­mą, bet kar­tu ir trūks­ta tų iš­griau­tų ka­lė­ji­mo sie­nų. Ar mes, vi­suo­me­nė, ypač po­li­ti­kai, ga­li­me Ne­prik­lau­so­mos vals­ty­bės idea­lais už­krės­ti tą pra­ras­tą­ją kar­tą? Tai rim­tas ir svar­bus klau­si­mas, ku­rį ver­ta už­duo­ti kiek­vie­ną Va­sa­rio 16-ąją.