Istorinė tautos atmintis jau seniai tapo išskirtiniu informacinių kovų lauku, kurį užkariavus, galima palaužti tautos savimonę. Tai suvokdama, Lietuva, kaip ir kitos valstybės, turi pati, kad ir vėluodama, imtis politinių savisaugos priemonių.

Prieš porą metų (2011 m.) istorijos politiką Užsienio reikalų ministerijos metiniame darbų plane pirmąkart įvardijau strateginiu prioritetu. Reakcija buvo nevienareikšmė dėl tariamo istorijos antsvorio politikoje. To priežastį nesunku suprasti. Stalino „politpropagandą“ ir istorijos perrašymus menantys žmonės istorijos ir politikos žodžius bijo vartoti vieną šalia kito.

Ši situacija tik rodo, jog nesuvokiame tikros istorijos politikos prasmės. O kokios to pasekmės, suvoksime permąstę, ką istorijos politika reiškia ir kodėl demokratinei valstybei ji gyvybiškai svarbi.

Kodėl tylėti pražūtinga?

Istorijos politiką siūlau apibrėžti kaip sistemingas valstybės pastangas lavinti tiesai ir patriotizmui ištikimą kolektyvinę atmintį – atmintį, atsparią propagandos tvanui iš kaimyninių valstybių. Istorijos politikos reikia ne tik tam, kad susikalbėtume tarpusavyje ir išliktume sąmoningi valstybės piliečiai, bet ir tam, kad Lietuva susikalbėtų su partneriais ir apskritai galėtų siekti užsienio politikos tikslų.

Deja, Lietuvoje vietoje aiškios istorijos politikos kol kas dominuoja pabiri veiksmai. O istorijos politikos apmatai, parengti praeitą kadenciją, šiandien dūla Užsienio reikalų ministerijos (URM) stalčiuose.

Mes galime ir toliau neturėti valstybinės istorijos politikos, bet tai nereiškia, kad nejausime istorijos politikos pasekmių. Taip yra todėl, kad kaimynai ją seniai pavertę vienu svarbiausių užsienio politikos ginklų. Tai puikiai liudija kad ir ilgamečio Rusijos Federacijos prezidento administracijos patarėjo Glebo Pavlovskio dar 2008 m. teiginys, esą „istorijos politika yra vienintelė politikos forma“.

Šis istorijos politikos ginklas ne visada aiškiai matomas, bet galingas, kompromituojantis valstybę išorėje ir palaužiantis ją iš vidaus, o jo taikiklis nukreiptas ir į Baltijos valstybes. Įvyko ar neįvyko Lietuvos okupacija? Partizanai ar banditai vadovavo rezistencijai? Buvo ar nebuvo Lietuva nacistinė? Šaudė ar nešaudė Sausio 13 d. savi į savus?

Klausimai, kurių atsakymai įvykių liudininkams akivaizdūs, tarptautinei bendruomenei ir net mūsų pačių vaikams ne visada yra aiškūs ir suprantami. Ypač, kai informacinį lauką užpildo svetimi ir neretai priešiški istorijos pasakojimai, o patys tylime.

Beje, kad suvoktume istorijos politikos aktualumą, visai nebūtina savo pašonėje turėti Putino Rusiją. Istorijos politikos klausimai iškyla ir Vakarų partnerių diskusijose. Prieš porą metų Baltuosiuose Rūmuose JAV prezidentas B. Obama neatsargiai užsiminė apie Antrojo pasaulinio karo metu veikusias Lenkijos mirties stovyklas.

Lenkija žaibiškai sureagavo ir priminė, kad tai buvo ne Lenkijos stovyklos, o nacių stovyklos okupuotoje Lenkijoje. Šitaip lenkai apgynė istorinę tiesą, ir tokia „nuolatinio reagavimo“ politika yra neatskiriama Lenkijos užsienio politikos dedamoji.

Lygiai taip pat ir mes praeitą kadenciją privalėjome adekvačiai reaguoti, kai Lenkijos Užsienio reikalų ministerijos užsakymu pasirodė tendencingas leidinys apie Vilniaus Panerių žudynes, kuriame teigiama, kad Antrojo pasaulinio karo metais lietuviai okupavo Vilnių ir kartu su naciais vykdė lenkų žudynes etniniu pagrindu. Deja, panašūs įvykiai yra užsienio politikos kasdienybė. O pagal tai, kaip šalys kalbasi apie praeitį, galima matuoti jų požiūrį viena į kitą.

Koks yra Rusijos požiūris į Lietuvos valstybę, rodo kitas pavyzdys: praeitą kadenciją visuose dvišaliuose susitikimuose siūliau Rusijos kolegoms ministrams Maskvoje parengti istorinių Lietuvos-Rusijos istorinių santykių parodą ir bendruose renginiuose paminėti Lietuvos-Rusijos Tarpvalstybinių santykių pagrindų susitarimo pasirašymo (1991 07 29) ir diplomatinių santykių atkūrimo (1991 10 09) dvidešimtmečio jubiliejus. Tačiau Rusijos pusė šias iniciatyvas atmetė.

Dar daugiau, nors 1991 m. Tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartis deponuota Jungtinėse Tautose, o jos turinys būtų puiki atspirtis plėtoti dviejų nepriklausomų demokratinių valstybių santykius, Rusijos federacija ją ne tik ignoruoja, bet prieš kelerius metus spėjo ir pašalinti iš savo tarptautinių sutarčių duomenų bazės.

Tokiomis drastiškomis priemonėmis iš savo ir mūsų istorinės atminties bandoma ištrinti faktus, kurie neatitinka šiandieninės Kremliaus istorijos politikos tikslų. Kita vertus, jau vien tai, kad mes šių dalykų nepamirštame siūlome rusams panašias iniciatyvas ir viešiname jas visais įmanomais būdais, Lietuvai yra naudinga.

Visai priešingas pasekmes sukelia tylėjimas melo akivaizdoje. Kitaip nei mūsų Vyriausybė, kurios nariu būdamas okupacijos žalos klausimą Rusijos ministrams kėliau 6 kartus (tai dokumentuota), dabartinė Vyriausybė, Rusijos valdžios atstovams paliepus atsisakyti, cituoju, „okupacinės retorikos“, nepratęsė okupacijos žalos komisijos darbo, pripažino, kad okupacijos žalos klausimo nekels (tai įgarsino Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Karaliaučiuje prieš susitikimą su kolega S. Lavrovu) ir pasižadėjo „žiūrėti tik į ateitį“.

Kokią žinią taip elgdamiesi siunčiame Rusijai, Lietuvos visuomenei ir pasauliui? Kad pati Lietuvos okupacija – galbūt labiau retorika nei faktas. Tarptautinės teisės požiūriu pasekmės aiškios: jei nukentėjusi valstybė pati atsisako kelti okupacijos žalos klausimą, ilgainiui šis praranda legitimumą ir jį žymiai sunkiau grąžinti į darbotvarkę.

Istorijos politikoje tylėjimas reiškia, kad nebyliai pritariame tam, kas kalbama arba teigiama apie mus. Taigi tylėjimas yra pražūtingas. Pražūtinga ne tik tylėti. Pražūtinga yra ir kalbėti, reaguoti, veikti, neturint aiškių istorijos politikos strateginių gairių.

Istorijos politikos užuomazgos

Būtent dėl aukščiau išvardintų priežasčių praeitą kadenciją Užsienio reikalų ministerijoje pradėjome kurti istorijos politikos apmatus užsienio politikai.

Pirmiausia įsteigėme neformalią grupę istorijos atminties politikos koordinavimui. Į jos veiklą įtraukėme Lietuvos atstovybių diplomatus, garbius istorikus ir šioje srityje dirbančius akademikus.

Diskusijose gimė labai konkretus produktas: istorijos politikos rekomendacijos diplomatams, kurios 2012-10-08 buvo pristatytos tobulinimui URM kolegijos posėdyje. Rekomendacijos apima visus Lietuvai aktualiausius istorinius klausimus bei numato mūsų valstybės laikyseną į juos atsakant.

Antra, artėjant pirmininkavimui Europos Sąjungai inicijavome žymių Lietuvos istorikų, politologų ir filosofų komandos darbą rengiant leidinį „Lietuvos istorija“ užsienio svečiams. Penkiomis pasaulio kalbomis pasirodęs knygos leidimas – tai būdas parodyti pasauliui, kad Lietuva nėra atsitiktinumas. Kad esame istorinė valstybė, o ne SSRS griūties produktas, ką atkakliai perša Rusijos istorinė propaganda.

Ir trečia, paskyrėme ir atsakingus asmenis, kurie koordinuotų veiksmus su kitomis šalies žinybomis (o tai ypač opi problema), rengtų pasitarimus su Latvijos ir Estijos žinybomis, koordinuotų darbus mūsų su ES inicijuotoje sąžinės ir atminties platformoje. Visa tai buvo pradėta daryti.

Labai svarbus ir istoriškai reikšmingas darbas, kurį atliko Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, yra kompleksiniai veiksmai, skirti holokausto tragedijos atminimui bei teisingumo atstatymui. Atgaila ir susitaikymas su nevienareikšmiais istorijos tarpsniais yra ne tik naudingas visuomenės moralinei sveikatai. Šitaip, kalbant šiandienos diskusijų tema, buvo išmuštas ir didelis Rusijos propagandos ginklas prieš Lietuvą, kai metai iš metų mūsų valstybę pasauliui buvo bandoma pristatyti kaip antisemitinę.

Tarp begalės kitų iniciatyvų (tremtinių kapaviečių tvarkymui, Lietuvos diplomatijos istorijos prikėlimui, Vazų dinastijos atminimui, pirmosios Abiejų Tautų Respublikos Užsienio reikalų ministerijos metinėms ir kt.), pasirūpinome ir 1863-ųjų sukilimo valstybiniais minėjimais bei su šiuo įvykiu susijusių renginių virtine.

Tiesa, į pastarąją iniciatyvą itin negatyviai sureagavo Rusijos Užsienio reikalų ministerija, nes Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos vienybę bei tautų savimonę liudijanti istorinė data prieštarauja Rusijos istorijos geopolitikai.

Ir čia Rusija, siekdama priešingų tikslų, sėkmingai panaudoja atskirus trumparegius Lietuvos kaimyninių valstybių politikus, kurie, nepripažindami prieškarinės Vilniaus okupacijos, kartu su didžiąja kaimyne kuria vadinamąsias slaviškų partijų politines koalicijas ir per jas bando Lietuvoje įtvirtinti svetimą istorinį naratyvą apie mūsų valstybę. Lenkų rinkimų akcijos ir Lietuvos rusų aljanso lyderių dalyvavimas neseniai vykusiose tariamo Klaipėdos išlaisvinimo nuo fašistų metinių šventėje yra puikiausias to pavyzdys.

Matant, kas šiandien vyksta, ir suvokiant, kad Lietuvos istorija ir jos įtvirtinimas yra gyvybiškai svarbus, bet nesibaigiantis procesas, kyla klausimas: kodėl dabar sustojome? Kodėl parengtos istorijos politikos rekomendacijos dulka stalčiuose? Kodėl neveikia istorijos politikos grupė? Kodėl netęsiami mūsų pradėti istorijos politikos darbai?

Konservatorių tęstinę diskusiją apie „kietąsias“ ir „minkštąsias“ galias bei informacinius karus matau kaip progą garsiai iškelti minėtus klausimus. Turime atgaivinti tarpžinybines konsultacijas, institucionalizuoti jas, sukurti pastoviai veikiančią struktūrą.

O Užsienio reikalų ministerija, būdama vienintelė horizontali ministerija, matanti visą tarptautinį istorinės atminties galimybių ir grėsmių kontekstą, mano įsitikinimu, turi imtis pagrindinio koordinatoriaus vaidmens.

Ir, žinoma, pirmiausia valstybė istorijos politikai turi skirti rimtą finansavimą. Nes apmaudu, kad kol kas apie Lietuvos praeitį istorinių produktų – beje, labai abejotinos kokybės – prigaminama daugiau svetur nei pačioje Lietuvoje. Istorijos politikos tikslas – kad pirmiausia Lietuvoje, patys sau, savo piliečiams, vėliau ir visoje Europoje, o kada nors ir tokiose kaimynėse kaip Rusija, savo valstybės istoriją paverstume suprantama ir gerbiama.