Lie­tu­vos bu­vi­mo Eu­ro­pos Są­jun­go­je prieš­inin­kai ku­rį lai­ką slaps­tė­si po už­kam­pio pa­trio­tiz­mo vė­lia­va – že­mė, jei kas par­duos, rea­liai ga­li pri­klau­sy­ti tik mū­sų pa­čių tur­čiams dva­ri­nin­kams, tai­gi dau­giau­sia dviem pro­cen­tams di­džių­jų sa­vi­nin­kų – su­pir­kė­jų; o jei dar ano­ni­mams iš ne­ži­nia kur, pa­sis­lė­pu­siems po ju­ri­di­nių as­me­nų vė­lia­vy­tė­mis, tai vėl nie­ko blo­ga. Prieš tai ne­pa­si­sa­ko­ma. Kad tik ne­bū­tų skaid­rios, vie­šos rin­kos.

Ne­spė­ja­te su­si­pirk­ti, kas dar li­ko, po­nai di­die­ji žem­val­džiai, - ne­si­jau­din­kit, vals­ty­bė dė­jo pa­stan­gas dar ir dar pra­tęs­ti ES ter­mi­no iš­im­tį, gal spė­si­te su­si­pirk­ti pi­giau, be kon­ku­ren­ci­jos. Ne­spė­ja­te? – ką gi, jei tre­čią­syk ne­pra­tę­sė, tai jums ver­čiau iš­sto­ti su vi­sa ša­li­mi iš Eu­ro­pos Są­jun­gos, ne­gu mo­kė­ti už no­ri­mo pel­no že­mę bran­giau. Tur­to mat no­ri­si vis dau­giau, ir už­da­ra­me tur­ge­ly pi­giau įsi­gy­ja­mo ne­gu at­vi­ro­se var­žy­tu­vė­se.

Ti­kriau­siai ir vi­du­ti­nis ūki­nin­kas na­tū­ra­liai no­rė­tų pri­si­pirk­ti pi­giau, ir jis pa­vy­dės olan­dui, įsi­gi­ju­siam bran­giau par­da­vu­sio kai­my­no že­mę; bet su­tar­ti­niai vals­ty­bės įsi­pa­rei­go­ji­mai, ku­riems aną­syk pri­ta­rė­te, yra to­kie: jei at­si­ran­da par­da­vė­jas, tai pirk­ti ga­li ir olan­das. Nu­sta­ty­to­mis są­ly­go­mis, kaip an­tai daug me­tų čia pra­gy­ve­nęs nuo­mo­da­ma­sis že­mę, dirb­da­mas ją ir ta­pęs bend­ruo­me­nės na­riu, tik ta­da ga­vęs tei­sę pirk­ti. Taip da­ro­ma nor­ma­lio­se Eu­ro­pos ša­ly­se, ir iš jų ne­sklin­da rau­dos dėl pa­vo­jaus tė­vy­nei.

Kam iš­ties skau­da šir­dį dėl tė­viš­kės, te­gul tik nie­kam ne­par­duo­da, ir prob­le­mos nė­ra.

"Gė­da že­mės par­da­vė­jams!" – tai jau gir­dė­jau iš vie­no li­te­ra­to. Bet ne gė­da (?) tin­gi­niams, li­gi šiol ne­pa­si­da­riu­siems kon­tro­liuo­jan­čios įsta­ty­mi­nės tvar­kos.

Ką reikš­tų Eu­ro­pos su­tar­ties at­si­sa­ky­mas ir grį­ži­mas į pa­dė­tį, bu­vu­sią prieš ES na­rys­tės re­fe­ren­du­mą? Čia daug es­min­ges­ni da­ly­kai ne­gu tik že­mės skly­pai. Pri­si­min­ki­me, kaip Mi­chai­las Gor­ba­čio­vas rei­ka­la­vo ir te­ro­ri­za­vo, kad grįž­tu­me į „ko­vo 10-ąją“. Da­bar kai­my­nė Ru­si­ja to sie­kia ne­be tan­kais, o „minkš­to­mis“ an­tieu­ro­pi­nės pro­pa­gan­dos ir pa­pir­ki­mo prie­mo­nė­mis. Tik ne­ži­nom, ar agi­ta­to­riai ir par­ašų už an­tieu­ro­pi­nį re­fe­ren­du­mą rin­kė­jai pa­aiš­ki­no žmo­nėms, kaip at­ro­dys iš nau­jo įves­tas vi­zų į Ai­ri­ją re­ži­mas, vis dar per ma­žų su­bsi­di­jų žem­val­džiams ak­las at­si­sa­ky­mas – ne­rei­kia jo­kių, pe­rė­ji­mas iš Šen­ge­no lais­vų ke­lio­nių erd­vės į Lu­ka­šen­kos-Pu­ti­no erd­vę. Po­li­ti­nę Eu­ra­zi­ją, be­je. Ar už vi­sa tai pa­si­ra­šė­te?

Vla­di­mi­ro Pu­ti­no rep­lėms tarp Mask­vos ir Ka­li­ning­ra­do nie­ko dau­giau ne­rei­kė­tų, kaip vie­ni­šos Lie­tu­vos iš­te­ži­mo į pa­klus­nų minkš­ta­kū­nį. Di­džiu­lius me­da­lius to­kiems an­tieu­ro­pi­niams re­fe­ren­du­mi­nin­kams už­ka­bins ant nuo­lan­kių kak­lų, tuo ne­abe­jo­ju.