Šią savaitę Europos Parlamentas priėmė dokumentą dėl gėjų, lesbiečių ir kitų seksualinių mažumų žmogaus teisių apsaugos. Iš trijų versijų, kraštutinės (U. Lunacek) nė nebalsavus, priimta nuosaiki rekomendacinė, kurią kolektyviai suredagavo Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų), socialdemokratų, liberalų, žaliųjų ir kairiųjų politinės grupės. Rezoliucijos laukta su kai kuriomis įtampomis, gal todėl ir Lietuvoje pasirodė nervingų, net nekompetentingų, žmones klaidinančių informacijų.

Antai „Lietuvos žinių“ 2014-02-05 portale skelbiama „gėjų pergalė“, rašoma neva EP dokumente valstybės narės raginamos „įtraukti galimybę vaikams turėti daugiau kaip du tėvus“.

Laikau rankose rezoliucijos tekstą, ir tokių keistybių jame nėra. Susijaudinusių rašoma, kad šalys neva raginamos  užtikrinti vienišoms moterims ir lesbietėms teisę į nevaisingumo gydymą bei „asistuojamą reprodukciją“. Ir to dokumente nėra, nors pagalba nevaisingoms moterims, norinčioms turėti savo vaikutį, pagimdyti jį, mylėti ir auginti, turbūt nebūtų smerktina. Bet nesvarstoma. „Reprodukcijos“ nė žodžio nerasi visame dokumente, kurį peržiūrėjau prieš balsuodamas, nes jau keleri metai įkyrėdavau kolegoms posėdžiuose nuolat protestuodamas ir aiškindamas: neverskite žmonių reproduktoriais, nesame gyvulių ferma. Kad apie tai šįkart nebekalba, tai gal ką nors išgirdo.

Kai kas priekaištauja, neva rezoliucijoje pažeidžiama subsidiarumo principas, kišamasi į valstybių kompetenciją, tad galiu pacituoti, jog yra priešingai. Dėl šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi visoje ES teritorijoje konkrečiai siūloma, kad tai būtų įgyvendinama „paisant visų pagal valstybių narių nacionalinės teisės aktus teisiškai pripažįstamų formų šeimos statuso“. Už keverzišką teisininkų kalbą neatsakau (angliškai sakoma apie šeimos formas, ne formų statusą), o žmonių kalba tai reikštų, kad Lietuvoje paisoma ne prancūzų ar bulgarų, bet Lietuvos nacionalinės teisės. Kokios šeimos kur pripažįstamos, tokios ir pripažįstamos, niekas neprimetama. Net ir čia subsidiarumo saugiklis: minimos tik valstybės narės, kurios yra „priėmusios teisės aktus dėl tos pačios lyties porų bendro gyvenimo“... Kai vienas kolega įžvelgė, kad „primetama reprodukcinių teisių interpretacija“, tai visai iš lubų – net tokių sąvokų, juolab interpretacijų, rezoliucijoje nėra.

Neapykantos nusikaltimai, „kai nusikaltimai vykdomi dėl išankstinių nuostatų ir diskriminacijos, kuri galėtų būti susijusi su aukų asmeninėmis savybėmis“, – vienodai bjaurūs ir baisūs kaip nusikaltimai prieš žmogų. Jų sunkumo nemažina, pavyzdžiui, neapykanta dėl lytinės tapatybės. Draugai bolševikai ne tik nevaržė, bet aršiai skatino neapykantą dėl socialinės tapatybės.

Kai dokumente primenama, kad saviraiškos laisvė seksualinės orientacijos atžvilgiu neturi būti ribojama, tai čia turbūt saugoma ir Petro Gražulio saviraiškos laisvė. Nepritariu, nemėgstu! Šventa teisė nemėgti, tik nereikia nieko žeminti ir kurstyti neapykantos.

Rezoliucija pabrėžia žmonių lygybę, ji išvengė net kai kurių nemėgstamo žodžio tolerancija, tolydžio smerkia diskriminaciją, o apie elgesio kultūrą galėjo užsiminti. Gyvybės filosofija ir etika apeitos, visai ne ta tema.

Kažkas laukė skandalo, bet jo nėra.