KT netyrė, ar referendumui pateiktos konstitucinės pataisos atitinka Konstituciją. Nepaisant to, KT konstatavo, kad norint priimti pataisas, prieštaraujančias Lietuvos įsipareigojimams ES, reikia siūlyti ir pataisą dėl išstojimo iš ES. Tai reiškia, kad tautos valios išreiškimas yra saistomas neišvengiamai būtinomis sąlygomis.

Šio išaiškinimo kontekste kyla aktualus klausimas, koks yra konstitucinės jurisdikcijos ir Tautos suvereniteto santykis. Ar gali KT riboti Tautos, kaip aukščiausiųjų teisių visumos turėtojos, suverenias galias? Iš pradžių aptarsiu problemą, dėl kurios laužomos ietys – žemės (ne)pardavimą ES piliečiams.

Būtent tokia, šiek tiek „pataisyta“ patriarcho pavarde pakrikštydamas eurointegracijos šalininkus, Julius Panka kelia retorinį klausimą, atsakymas į kurį nereikalingas. Šis klausimas yra rusų reakcionierių šūkio „Bej židov, sposaj Rosijų“ specifinis perfrazavimas. Perfrazavimas todėl, kad vadovaujantis šūkiu „Lietuva – lietuviams“, yra įvardijamas blogio šaltinis – kaltieji asmenys.
Žinoma, tautininkas Nr. 1 nebūtų tas, kas yra – bendraminčių lyderiu, jeigu nesugebėtų užgauti tautiečiams jautrių stygų. Neatsitiktinai jis kalba teisingus žodžius apie tautos savigarbą ir savivertę, tuo pačiu metu palydėdamas juos demagogiškais raginimais „apginti savo žemę, kalbą, dorą, šeimą, valiutą ir daug kitų dalykų, kurie skiria valstybę nuo valstijos“.

Apginti nuo ko ir kokiu būdu? Ar dera Lietuvai elgtis kaip kaprizingai ir neprognozuojamai tautai? Ar dera teiktis maloningai priimti ES politinę ir ekonominę paramą, taigi, naudotis visais narystės ES privalumais bei teisėmis, o į visus įsipareigojimus spjauti iš aukštos varpinės? Ko verta tuomet tautininkų vado deklaruojama tautinė savigarba ir savivertė? 

Kaip nebūtų keista, pasirodo, daug. Kadangi ES valstybės yra praradusios „natūralią tautų ir valstybių savisaugą – imunitetą“, tai Rytų ir Vidurio Europos tautos gali tapti „tomis sveikomis ląstelėmis, kurios sunaikina virusą ir išgydo organizmą“. Apsišaukėlio eskulapo išvada akivaizdi: absoliučiai ligotus vokiečius, prancūzus ar britus gali išgydyti tik iš komunistinės santvarkos gelmių išėjusios tautos. 

Jos neišvengiamai yra suluošintos ir paženklintos išdegintu antspaudu žiaurios sistemos, kurioje žmogus buvo absoliučiai nužmogintas? Plėnys! Pasak J. Pankos, šios tautos išliko sveikiausios iš sveikiausių, universaliu vaistu, galinčiu išgydyti mirtinai sergančius Vakarus. Gaila, kad tautininkas Nr.1 nesuvokia, kokie tamprūs dvasinės ir ideologinės giminystės ryšiai jį sieja su raudonaisiais propagandistais, svaičiojusiais apie „supuvusius“ Vakarus, kuriuos jie, esą palaidos. 

Tiesa, kitaip nei šie propagandistai, J. Panka kalba ne apie aukštesnę, komunistinę moralę, o apie išskirtinę tautos dorą. Žinoma, jis nelaiko reikalinga užsiminti apie mūsų ydas ir nuodėmes, pavyzdžiui, agresiją, paveldėtą iš agresorių, arba savižudybes, kurios yra specifinė, į save pačius nukreiptos agresijos forma. Juolab, kad šioje srityje esame Europos lyderiai. Ar sekdama mūsų pavyzdžiu, senutė Europa neturėtų išsivaduoti iš kvailo noro gyventi? 

Pasak J. Pankos, mes tikrai dabar negalvojame apie išstojimą iš ES, tačiau alternatyva tokiam išstojimui galėtų būti šalių bendradarbiavimas, peraugantis į blokus. Deja, bet koks darinys, tegul ir įvardytas žodžiu „blokas“, reiškia sutartinius įsipareigojimus, o šie neišvengiamai riboja suverenitetą. Jį riboja ir tarptautinė baudžiamoji teisė. Tai gal suvereniteto vardan reikėtų pašalinti iš BK skyrių „Nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai“ ir reabilituoti žydšaudžius? 

Profesionalūs raudotojai, gedintys prarastos tautinės tapatybės, žalieji ryškiai raudonu pamušalu, ekskomunistai, dėl karjeros galėję išsižadėti tikros motinos ir kiti, nesvarbu ultra ar pseudopatriotai turi vieną bendrą priešą – lansbergius ir sudaro dėl šio priešo bendrą frontą. Ignoruodami faktą, kad Lietuvos piliečiai turi teise pirkti žemę ES valstybėse, jie atsisako suteikti tokią pat teisę ES piliečiams Lietuvoje. 

Esą, žemės pardavimas užsieniečiams yra susijęs su suvereniteto apribojimu ir vergavimu jiems. Kodėl tuomet neuždrausti lietuviams turtingose šalyse plauti indus, valyti unitazus ar keisti sauskelnes svetimiems, pabrėšiu, svetimiems, o ne saviems senoliams ar neįgaliesiems? Beje, teisė parduoti žemę – tai ne pareiga ją parduoti, o žmogaus laisvės užtikrinamos tuomet, kai jis turi tokią teisę, o ne tuomet, kai ji iš jo yra atimta. 

Natūralu, kad pažėręs lansbergiams gausybę išminties perlų ir rūsčiais žodžiais iščaižęs Lietuvos išparceliavimą, J. Panka konstatuoja: patriarcho ruduo kvepia idealų išdavyste. Nuosekliai laikantis tokios logikos, reikėtų besąlygiškai pasmerkti žalingus eurointegracinius Vytauto Landsbergio nukrypimus ir gelbėti Lietuvą. Dar daugiau. Jeigu VRK narys drįsta balsuoti už referendumo stabdymą, tai tokiam Landsbergiui pasiūlyti „į snukį“, yra ne nuodėmė, o medalio vertas poelgis.

Būti ar nebūti referendumui?

Nors draudimas parduoti žemę ES piliečiams būtų panašaus tipo šiurkšti klaida, kaip ir savo metu begalinis Lietuvos vilkinimas priimti krikštą, vis dėlto reikia išsiaiškinti, ar teisiniai KT argumentai yra nepriekaištingi. Pagal aptariamo KT išaiškinimo prasmę, tauta gali pasisakyti už Konstitucijos pataisą dėl žemės nepardavimo ES piliečiams tik tuo atveju, jeigu ji pasisakys ir dėl išstojimo iš ES. 

Vadinasi, piliečių valią svarbiausiais Valstybės bei tautos gyvenimo klausimais, KT saisto sąlygomis, kurios nėra numatytos inicijuotame referendume. Tai reiškia, kad tauta savo valią gali išreikšti ne taip, kaip ji pati nuspręs, o tik griežtai apibrėžtu būdu, kuriam nėra alternatyvos, taigi ir pasirinkimo teisės. Žinoma, su sąlyga, jeigu tauta pasisakys už žemės nepardavimą ES piliečiams.

Neįmanoma paneigti: KT pagrįstai konstatuoja, kad keičiant Konstituciją tokiu būdu, kai vienos nuostatos prieštarauja kitoms, neišvengiamai susidaro neįveikiami prieštaravimai reguliuojant visuomenės gyvenimą. Neatsitiktinai konstitucinio nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 1 ir 2 straipsnių nuostatos draudžia daryti tokias pataisas, kuriomis būtų paneigtos Lietuvos narystės ES įsipareigojimai.

Tačiau KT neaptarė, kokia blogybė yra mažesnė, ar iš dalies nesilaikyti minėtų įsipareigojimų, ar į ankštą Prokrusto lovą įsprausti Tautos suverenias galias. Be to, realiai susiklosčiusi kitų valstybių narystės ES situacija įtikinamai rodo, kad šios narystės įsipareigojimų nesilaikymas yra saistomas ne su tokių valstybių išstojimu iš ES, o su ES sankcijomis. Jos negali būti sutapatintos su išstojimu iš ES.

Nusišalindamas nuo procedūrinių ir techninių referendumo proceso stabdymo ar nestabdymo klausimų, konstatuosiu viena: tautai turėtų būti suteikta galimybė išreikšti savo valią referendume. Žlugti pasmerktame referendume. O jeigu tauta vis dėlto pasisakys už žemės nepardavimą ES piliečiams? Tuomet ji tęs anaiptol ne pačias geriausias tradicijas tų pagoniškųjų protėvių, kurie netoliaregiškai priešinosi Lietuvos krikštui. Kita vertus, kas gali paneigti, jog grįžti į vaidilučių ir krivių laikus būtų labai ir labai tautiška?

Išties, kodėl dvasiškai turtinga lietuvių tauta turėtų imti iš „supuvusių“ Vakarų apgailėtiną išmaldą, pamanyk, kelius sumautus milijardus. Arba kodėl knygnešių tauta ir didvyrių žemė turėtų baimintis Rusijos ir ieškoti politinės Vakarų paramos? Maksimas Gorkis yra pasakęs: gimęs šliaužioti, skraidyti negali. Tai ir neparduokime svetimšaliams savo žemelės, neišniekinkime jos, o šliaužiokime po ją, įkvėpti referendumo iniciatorių.