Eu­ro­pos Par­la­men­te puo­se­lė­ja­ma net ke­lios is­to­riz­mo idė­jos - uto­pi­nės (?) - siek­ti "vie­nos is­to­ri­jos su­vie­ny­tai Eu­ro­pai". (Su­vie­ny­to­ji, tai Eu­ro­pos Są­jun­ga.) Bus pa­sta­ty­tas prie Par­la­men­to net spe­cia­lus "Eu­ro­pos na­mų" pa­sta­tas. Kau­pi­mui, ty­ri­mo dar­bams, iš­va­doms. Ki­taip ta­riant, no­rim su­tai­ky­ti ir su­vie­ny­ti vis dar ka­riau­jan­čias ES vals­ty­bių is­to­ri­jas. Die­ve, pa­dėk.

Ta­čiau lo­giš­kai čiu­pus, ES vals­ty­bės na­rės ga­lė­tų ir pri­va­lė­tų tu­rė­ti, bent siek­ti įsis­ta­ty­ti len­ty­no­je pir­miau­sia sa­vo pa­čių vien­ti­sas is­to­ri­jas. Pa­skui jau tar­tis dėl bu­vu­sių pra­ei­ty­je tar­pu­sa­vio prob­le­mų, ypač ka­rų ir skriau­dų, to­le­ran­tiš­kes­nio bei abi­pu­sio nu­švie­ti­mo. Taip, kas vis dėl­to vy­ko to­je Eu­ro­po­je mums da­ly­vau­jant. Kol tu­rim sa­vo ne­di­de­lė­je Lie­tu­vo­je bent ke­le­tą Lie­tu­vos is­to­ri­jų, iki bend­ros is­to­ri­jos vie­nai di­de­lei Eu­ro­pai dar to­lo­ka.

Kar­tais ma­to­me pa­stan­gų su­si­tar­ti bent dėl ka­len­do­riaus. Lie­tu­vos po­li­ti­nis ka­len­do­rius - tai ak­sio­ma­tiš­kai svar­biau­sie­ji įvy­kiai, lė­mę vals­ty­bės (Tau­tos) iš­li­ki­mą, ir tie, dėl ku­rių svar­bos su­ta­ria­ma pa­gal tam ti­kro lai­ko­tar­pio pro­tą.

Ro­dos, ne­bė­ra gin­čų dėl Va­sa­rio 16-osios. Kai 1988 me­tų va­sa­rį tuo­me­tė vie­ti­nė ad­mi­nis­tra­ci­ja ėmė­si Va­sa­rio 16-osios vie­šo su­nie­ki­ni­mo ak­ci­jų ir net siun­ti­nė­jo prie­var­tau­ja­mus moks­li­nin­kus kaip ins­truk­to­rius švie­ti­mo įstai­goms, tai tik ro­dė, kad Lie­tu­va ne­lais­va. Dar po me­tų, Są­jū­džiui lai­mint di­džiu­lį žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mą, tą pro­ver­žio die­ną skam­bė­jo Ne­prik­lau­so­my­bės šū­kiai ir prie­sai­kos žo­džiai, o LKP tik ne­drą­siai mė­gi­no kur nors pri­siš­lie­ti. 1990-ai­siais, jau vyks­tant rin­ki­mų kam­pa­ni­jai į ti­krą Lie­tu­vos par­la­men­tą, sku­biai per­sio­rien­tuo­jan­ti LKP šven­tė Va­sa­rio 16-ąją kar­tu su Są­jū­džiu ir tau­ta.

Ko­vo 11-oji yra su­dė­tin­ges­nė, nes tą 1990 me­tų die­ną Są­jū­dis, anot A.Juo­zai­čio, užg­ro­bė val­džią. Štai ir pra­si­de­da "na­ra­ty­vai".

Tik po 20 me­tų Lie­tu­vo­je at­si­ra­do grakš­tus sim­bo­li­nis pa­mink­las šiam ne­pap­ras­tam, uni­ka­liam de­mo­kra­ti­nio iš­si­lais­vi­ni­mo įvy­kiui - su 1990 03 11 da­ta. Ne be ko­vų. Kaž­ko­dėl ne anks­čiau, nors Ko­vo 11-osios Res­pub­li­kai to­ly­džio va­do­va­vo žmo­nės, vi­sad "dir­bę Lie­tu­vai". Moks­las iš­aiš­kins. Šiaip ar taip, at­si­ra­do ne tik dai­nų. Nuo pat pra­džių - vie­nas ta­py­to­jo K.Žo­roms­kio pa­veiks­las ir I.Už­kur­nio iš­drož­tas pra­smin­gas Rū­pin­to­jė­lis ("įskai­ty­kit šį bal­są"), abu pa­do­va­no­ti Aukš­čiau­sia­jai Ta­ry­bai-At­ku­ria­ma­jam Sei­mui. Pa­do­va­no­ta tau­tai ir daug ne­ga­ty­vaus kū­ry­bi­nio na­ra­ty­vo, an­tai "Dur­nių lai­vas", nu­džiu­gi­nęs prieš­o erd­vę.

Da­bar Sei­me pa­teik­ta ini­cia­ty­va to­liau ir ge­riau su­si­tar­ti nors dėl da­tų, tad pir­miau­sia - įvy­kių reikš­mių.

O mos­te­lė­ta ir pla­čiau, net ins­ti­tu­ciš­kai; įsteig­ti spe­cia­lią ta­ry­bą, kol esa­mos ins­ti­tu­ci­jos fun­da­men­ta­liai siū­buo­ja kaip Lie­tu­vos til­tas am­ži­nai re­kons­truo­ja­mo­mis at­ra­mo­mis.

To­kia­me siū­ba­vi­mų fo­ne nū­nai ant kran­to triukš­min­gai lau­žo­mos ie­tys dėl pro­jek­to, ku­ris va­di­na­si Tau­tos is­to­ri­nės at­min­ties įsta­ty­mas. Pa­mię­ci na­ro­do­vej, kai­my­nys­tė­je yra pa­vyz­džių.

Pir­mas klau­si­mas bū­tų: ar Tau­tos (tur­būt Vals­ty­bės tau­tos) ir nū­die­nės vals­ty­bės są­vo­kos Lie­tu­vo­je ta­pa­čios sa­vo tu­ri­niu, ar ne? Pa­kak­tų rea­liai pa­svars­ty­ti, ką pri­si­me­na taip ar ki­taip su­vo­kia­ma tau­ta, ir ką - vals­ty­bė. Mo­ky­to­jai ti­krai svar­bes­ni už val­di­nin­kus.

An­tras klau­si­mas: kuo ski­ria­si is­to­ri­nė at­min­tis nuo tie­siog at­min­ties apie sa­vo že­mės ir žmo­nių pra­ei­tį? Juk ne apie at­ei­tį; at­si­me­na­me, kas bu­vo, ar­ba pa­mirš­ta­me. Jei pa­mirš­ta­me svar­biuo­sius ta­pa­ty­bės da­ly­kus, tai man­kur­tė­ja­me.

Taip ga­li at­si­tik­ti ir su "ti­tu­li­ne" tau­ta, to­dėl rū­pin­tis ver­ta, rei­kia. Mat pra­ei­tis gy­ve­na, jei­gu gy­ve­na, ne mu­zie­juo­se, o tau­tos da­bar­ty­je. Ar­ba at­mirš­ta, nu­mirš­ta. "Iš­nyk­siu kaip dū­mas, ne­blaš­ko­mas vė­jo", - pa­sa­kė poe­tas. O ką sa­ko tau­ta? Bū­tų gra­žu, jei­gu ji no­rė­tų ne­iš­nyk­ti.

Štai da­ly­kai, ku­rie de­šimt­syk svar­bes­ni už mi­nė­ti­nų da­tų są­ra­šą.

Įsta­ty­mo ar ki­ta for­ma ver­ta iš­reikš­ti rū­pes­tį dėl tau­tos (vals­ty­bės) at­min­ties. Tai opi vie­ta, nė­ra gin­čo. Juo­lab kai su­in­te­re­suo­tos jė­gos ini­ci­juo­ja mū­sų at­min­ties plo­vyk­las, kad bū­tent šios tau­tos (vals­ty­bės), taip il­gai spur­dė­ju­sios gy­ven­ti, ka­da nors vis dėl­to ne­lik­tų. Grei­čiau - ge­riau (aniems in­te­re­san­tams). O ką ma­no­me kai ku­rie mes?

Rei­kė­tų la­biau ir nuo­sek­liau rū­pin­tis vi­di­niais ar­ba šir­dies įsta­ty­mais, ta­da ma­žiau te­reiks po­pie­ri­nių. Juo­lab kad už­ve­dę ži­ny­bų gin­čą dėl po­pie­ri­nio at­min­ties įsta­ty­mo ir lenk­da­mi jį nuo pa­ta­ri­mo, par­agi­ni­mo į prie­vo­lę, ga­li­me su­komp­ro­mi­tuo­ti ir pa­grin­dą - es­mi­nį nuo­šir­dų rū­pes­tį.

Kaip tek­tų ver­tin­ti mi­nė­ta­me įsta­ty­mo pro­jek­te už­si­mo­tą de­ta­lų reg­la­men­ta­vi­mą, ką at­si­min­ti ir kaip daž­nai mi­nė­ti, net iki svar­biau­sių, ak­sio­ma­ti­nių da­tų? Jei­gu ju­bi­lie­ji­nė su­kak­tis bus nu­sta­to­ma kas de­šim­tį me­tų (Ko­vo 11-oji) ar­ba kas 25 me­tai (Va­sa­rio 16-ajai po 2018-ųjų), tuoj at­si­ras aiš­ki­nan­čių­jų, jog ju­bi­lie­ji­nė ar ne ju­bi­lie­ji­nė da­ta "ro­do" jiems vie­no­dai. Toks la­bai ti­kė­ti­nas per­sis­ten­gi­mo re­zul­ta­tas, kaip ir siū­ly­mas, kad Tau­tos is­to­ri­nės at­min­ties ta­ry­ba, jei bus, pri­imi­nė­tų vi­soms įstai­goms pri­va­lo­mus nu­ta­ri­mus. Opo­nen­tai pa­grįs­tai pa­šieps, kad be­trūks­ta bau­dų są­ra­šo. Ta­čiau tai, kad ša­liai ir tau­tai rei­kia tu­rė­ti sa­vo is­to­ri­nį pa­sa­ko­ji­mą - da­ly­kas rim­tas. In­terp­re­ta­ci­nių pa­sa­ko­ji­mų įvai­ro­vė - te­gu, bet ne aiš­ki­ni­mai net mo­kyk­lo­se, kad Lie­tu­vai ne­ver­tė­jo ko­vo­ti dėl lais­vės ir ne­prik­lau­so­my­bės, dėl žmo­nių ir tau­tos oru­mo ar­ba puo­se­lė­ti gim­tą­ją kal­bą. Et, ver­čiau bū­tu­me su­vo­kie­tė­ję ar su­len­kė­ję... Čia jau joks is­to­ri­nis "na­ra­ty­vas", o mies­čio­niš­kas pliur­pa­ly­vas, kaip ir pa­stan­gos nie­kin­ti, ką Lie­tu­va ver­ti­no ir gy­nė kaip sa­vas­tį, dėl ku­rios te­be­sa­me. Nie­kin­to­jai kai ka­da net lenk­ty­niau­ja, lyg mo­ti­nų ne­tu­rė­tų, ne­ga­lė­tų pa­sik­laus­ti. O reg­la­men­tai...

An­tai Va­sa­rio 16-ąją ke­lia­mos tris­pal­vės. Jei esa­mo ko­dek­so straips­niu nu­ro­do­ma, kur, prie ko­kių kon­kre­čių pa­sta­tų, tai "po­ta­ry­bi­nės" vi­suo­me­nės na­riams leng­vai at­ro­dys, kad ki­tur nė ne­rei­kia. To­kia, de­ja, mū­sų pa­žeis­ta psi­cho­lo­gi­ja, ku­rios gal ne­su­vo­kė kai ku­rie ini­cia­ty­vūs li­be­ra­lai, apie 2000 me­tus pa­ska­ti­nę tau­tą gal­vo­ti ne šir­di­mi, o au­to­ri­ta­riš­kai: įsta­ty­mas ir po­li­ci­ja ne­lie­pia, tai ženk­las, kad ne­rei­kia. Ar­ba dar: val­džia ne­ver­čia, ne­ra­gi­na, tai tur­būt slap­čio­mis ne­no­ri? Ko čia man per­sis­teng­ti?

Gal dar val­džia ry­toj pa­si­keis, už vė­lia­vą prie­kaiš­taus kaip ko­kiam są­jū­di­nin­kui...

Ro­dos, ne­rei­kia nė ry­toj. Vi­sur ge­ba at­si­ras­ti žmo­gus fut­lia­re, iš­aiš­ki­nan­tis, kad vė­lia­vos ke­lia­mos tik prie nu­ro­dy­tų įstai­gų nu­ro­dy­tą die­ną, o ki­tur - be­maž nu­si­žen­gi­mas.

Bran­des­nė­je vi­suo­me­nė­je su­vok­tu­me, kad nuo­sta­ta "ke­lia­ma tris­pal­vė" reiš­kia są­mo­nės veiks­mą. Tai sa­ko­ma vi­siems - ne­pa­miršk! Jei ku­ri nors vals­ty­bės ar sa­vi­val­dy­bės ins­ti­tu­ci­ja no­rė­tų pa­si­ro­dy­ti, kad sto­ko­ja vals­ty­bės at­min­ties ir są­mo­nės, tai te­gu pa­si­ro­do, tar­kim, ig­no­ruo­da­mi tą­dien vė­lia­vą, ir čia pa­kak­tų ži­niask­lai­dos dė­me­sio. Iš mo­kes­čių mo­kė­to­jų lė­šų pa­kak­tų įsteig­ti an­ti­man­kur­ti­nę "At­gi­mi­mo ban­gą", ir tau­tos at­min­tis ne­nus­lop­tų.