J.Tvaskienė: Prezidento kėdė už milijardą

lzinios.lt 2014 01 28

Pre­zi­den­to rin­ki­mai iš es­mės dar net ne­pra­si­dė­jo, bet jau šian­dien ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kiek ma­žiau­siai kai­nuos pa­ti bran­giau­sia vie­šų­jų ry­šių kam­pa­ni­ja. 

Apie 1,5 mlrd. li­tų. Vi­si, prieš de­šimt­me­tį ste­bė­ję­si Ro­lan­du Pa­ksu, su­ge­bė­ju­siu pre­zi­den­ti­niam skry­džiui (be­je, su ava­ri­niu tū­pi­mu) gau­ti 1,2 mln. li­tų, šian­dien jau ga­li at­gai­lau­da­mi muš­tis į krū­ti­nę.

Tie­sa, ma­žas skir­tu­mas: R.Pa­ksui mi­li­jo­nu su ga­liu­ku ke­lią į S.Dau­kan­to aikš­tės rū­mus nu­klo­jo vie­nas vie­nin­te­lis rė­mė­jas Ju­ri­jus Bo­ri­so­vas, no­rė­jęs ir to, ir ano, bet ga­vęs kal­ną ne­ma­lo­nu­mų. Ar­tū­rui Zuo­kui tūks­tan­čiu kar­tų di­des­nę su­mą su­au­ko­jo vi­si, o pir­miau­sia – vil­nie­čiai, da­bar­ti­nės sos­ti­nės val­dan­čio­sios koa­li­ci­jos (ją su­da­ro ne­ži­nia ar dar kvė­puo­jan­ti mar­gi­na­li­nė or­ga­ni­za­ci­ja „TAIP“, to­kia pa­čia virs­tan­ti Dar­bo par­ti­ja, kaž­koks Ru­sų al­jan­sas ir ne­aiš­ku ko­dėl, ar­ba tiks­liau - la­bai aiš­ku, ko­dėl jas glo­bo­jan­tys so­cial­de­mo­kra­tai) pa­vers­ti vie­no žmo­gaus įkai­tais.

Mi­nė­ta 1,5 mlrd. li­tų su­ma – tai Vil­niaus sko­la, jau vir­ši­jan­ti me­ti­nį su­pla­nuo­tą sos­ti­nės biu­dže­tą. Esa­me ban­kru­ta­vę, po­nai vil­nie­čiai. O A.Zuo­kas ža­da, kad jam ta­pus pre­zi­den­tu vi­sa Lie­tu­va gy­vens taip pat ge­rai kaip Vil­nius.

Mes, vil­nie­čiai, ti­krai gy­ve­na­me pui­kiai. Vi­sų pir­ma to­dėl, kad ži­no­me mū­sų me­rą bu­vus vers­li­nin­ku, tad lau­kia­me iš jo vis nau­jų ir ino­va­ty­vių idė­jų. No­ri­te pa­vyz­džių? Pra­šom. Pir­miau­sia mes džiau­gia­mės, kad sos­ti­nė­je ne­be­li­ko pri­va­čių „mi­kriu­kų“ ir be­veik ne­li­ko sa­va­ran­kiš­kų tak­si įmo­nių. Ten dir­bę pri­va­ti­nin­kai, kaip su­ži­no­jo­me, bu­vo la­bai ne­do­ri žmo­nės, tik ir su­kę pi­ni­gus nuo biu­dže­to. Kur kas ge­riau, kai tą pa­tį da­ro me­ro A.Zuo­ko dis­pe­če­ri­nė, va­do­vau­ja­ma jo par­ti­jos bi­čiu­lio. Be­je, ir bran­giai – už ke­lias de­šim­tis tūks­tan­čių li­tų sie­kian­tį mė­ne­sio at­ly­gi­ni­mą.

Dar vie­nas bi­čiu­lis-pa­žįs­ta­mas ne ma­žiau bran­giai va­do­vau­ja sos­ti­nės skry­džių bend­ro­vei, to­dėl vil­nie­čiai ka­da su­ma­nę (tiks­liau, kai įmo­nė nu­spren­džia pa­skrai­dy­ti, bet tai jau smulk­me­nos) ga­li nu­kak­ti, kur su­ma­nę. Pa­vyz­džiui, į Pra­ncū­zi­jos Ka­nuo­se vyk­sian­čią ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to ir in­ves­ti­ci­jų par­odą, la­bai mėgs­ta­mą A.Zuo­ko (tur­būt dėl sos­ti­nių gal­voms itin ma­lo­naus - in­ves­ti­ci­nio - kli­ma­to bei de­ra­mos pra­ban­gos). Ar tuo pat me­tu vie­nas Vil­niaus kor­po­ra­ci­jos lai­ne­ris skrai­dys tar­si re­gu­lia­riais rei­sais, ku­riuos nuo­lat ža­da, - ki­tas klau­si­mas.

Kas ne­skrai­do ir ne­va­ži­nė­ja me­ro tak­si, tas sos­ti­nė­je tar­si vė­jas rūks­ta grei­tai­siais au­to­bu­sais, skrai­di­nan­čiais iš kur tik no­ri, bet iš es­mės į vie­ną taš­ką – Sau­lė­te­kį. Ten, kur moks­lo ir ži­nių se­mia­si bū­si­ma Lie­tu­vos at­ei­tis ir ga­li­mas nau­ja­sis (nes se­na­sis, drėks­tan­čio­mis aki­mis ly­dė­jęs kiek­vie­ną sa­vo vieš­pa­ties žings­nį vie­nin­gos Li­be­ra­lų ir cen­tro są­jun­gos lai­kais, da­bar jau sa­va­ran­kiš­kai įgy­ven­di­na pra­ktiš­ko vers­lo už val­diš­kus pi­ni­gus pa­mo­kas) A.Zuo­ko elek­to­ra­tas. Jiems, vie­nu au­to­bu­su va­žiuo­jan­tiems po pen­kis kas pen­kias mi­nu­tes, ma­lo­niai mo­ja vie­šo­jo trans­por­to sto­te­lė­se su­si­bū­ru­sios mi­nios ge­ro­kai par­etin­tų tro­lei­bu­sų ke­lei­vių. Mo­juo­ja ir ma­ši­nų spūs­ty­se net vi­du­ry die­nos įstri­gę vai­ruo­to­jai, bet jiems, be­je, taip ir rei­kia – ko­dėl ne­va­ži­nė­ja vie­šuo­ju trans­por­tu ir taip ne­pil­do mies­to biu­dže­to?

Mes, vil­nie­čiai, taip pat ži­no­me, kad mū­sų me­ras yra pui­kus tri­jų ge­rai iš­auk­lė­tų vai­ku­čių tė­tis. To­dėl pui­kiai su­pran­ta tė­vų rū­pes­čius dėl jų ma­žy­lių auk­lė­ji­mo ir de­da vi­sas pa­stan­gas, kad šis pro­ce­sas vyk­tų sklan­džiai. Pa­vyz­džiui, pra­si­de­dant re­gis­tra­ci­jai į vai­kų dar­že­lius, ku­rių dėl vil­nie­čių ne­pa­liau­ja­mo po­mė­gio dau­gin­tis ar­ba verž­tis į sos­ti­nę su sa­vo at­ža­lo­mis iš ki­tų ra­jo­nų vis pri­trūks­ta, me­ro ge­rą­ja ini­cia­ty­va sa­vi­val­dy­bės po­nios dir­ba net nak­ti­mis, ten­kin­da­mos vi­sų pa­gei­da­vi­mus. Tu­riu ome­ny­je - te­le­fo­nu kon­sul­tuo­da­mos ma­my­tes ir tė­ve­lius, pu­sę nak­ties ban­dan­čius įra­šy­ti vai­ką į ei­lę in­ter­ne­tu. Po tų kon­sul­ta­ci­jų ne­mi­gę tė­vai anks­ty­vą ry­tą su­sig­rū­da į gy­vą ei­lę sa­vi­val­dy­bės pa­tal­po­se. Tą aki­mir­ką at­sisk­lei­džia dar vie­na ge­ro­ji me­ro sa­vy­bė: jis ge­ba vie­ny­ti žmo­nes! Nes taip ge­rai, kaip iki rau­do­nu­mo iš ne­vil­ties įkai­tę dar­že­li­nu­kų tė­vai, ne­su­si­vie­ni­ja nie­kas.

Mū­sų me­ras ge­ba ir tai­sy­ti ar bent pa­lai­ky­ti san­ty­kius su už­sie­nio vals­ty­bė­mis: už de­šim­tis tūks­tan­čių bend­rų pi­ni­gų Ame­ri­ko­je pa­si­ma­tuo­ti „Goog­le“ aki­nus, Af­ri­ko­je par­duo­ti ko­kią vie­ną Vil­niaus skry­džių bend­ro­vės ak­ci­ją te­nykš­tėms gen­tims, o Ru­si­jo­je - pa­si­tei­rau­ti de­šim­to­jo „Gazp­rom“ kler­ku­čio, ka­da pa­ga­liau sos­ti­nei bus su­ma­žin­ta gam­ti­nių du­jų kai­na.

Ga­lų ga­le mes, vil­nie­čiai, tuoj tuoj gau­si­me vi­du­ti­niš­kai 6 tūkst. li­tų at­ly­gi­ni­mą, ku­rį A.Zuo­kas pa­ža­dė­jo prieš ke­le­rius me­tus. Kai kas jau ir gau­na. Net dvi­gu­bai dau­giau. Pir­miau­sia – iš ban­kru­tuo­jan­čios sos­ti­nės ki­še­nės ge­rai gy­ve­nan­čių sa­vi­val­dy­bės įmo­nių va­do­vai, par­ti­jų at­sto­vai ir par­ti­jų drau­gai. Tuo me­tu kiem­sar­giai ke­lis mė­ne­sius, pa­gei­dau­ti­na, prieš šven­tes, ne­gau­na ir sa­vo 600 li­tų už­dar­bio. Bet tai tur­būt dėl to, kad dir­ba la­bai ne­mo­der­niš­kai.

Bu­vęs vers­li­nin­kas, tris­kart me­ras ir tris­kart tė­vas A.Zuo­kas sa­ko: tai, ką už 1,5 mlrd. li­tų sko­los pa­da­riau Vil­niu­je, pa­da­ry­siu vi­so­je Lie­tu­vo­je. Be­je, už kiek – dar ne­atsk­lei­džia.