kun. Vaclovas Aliulis: Kada sulauksime krikščionių vienybės?

lzinios.lt 2014-01-25

Sa­vo pir­mo­sios apaš­ta­liš­kos ke­lio­nės me­tu, apie 51 me­tus po Kris­taus, po ne­sėk­min­go mė­gi­ni­mo at­vers­ti At­ėnų moks­lin­gą pub­li­ką šv. Pa­ulius pa­trau­kė į Ko­rin­to uos­ta­mies­tį ir čia su­bū­rė krikš­čio­nių bend­ruo­me­nę, ku­rios dau­gu­mą su­da­rė pa­pras­ti žmo­nės. 

Pa­skui, dar­buo­da­ma­sis dau­giau­sia va­ka­ri­nė­je Ma­žo­sios Azi­jos da­ly­je, ypač Efe­zo mies­te, to­liau rū­pi­no­si, kaip dygs­ta jo pa­sė­ta sėk­la Ko­rin­te, kaip au­ga ir ve­ši jos dai­gai. Kar­tu su ge­ro­mis ži­nio­mis pa­siek­da­vo Pa­ulių ir bė­dos: bend­ruo­me­nės skal­dy­ma­sis, pa­go­niš­kų pa­pro­čių lie­ka­nos ir ki­ta. Apaš­ta­las į Ko­rin­to ti­kin­čiuo­sius ne kar­tą krei­pė­si laiš­kais, du iš jų yra iš­li­kę. Pir­mas laiš­kas (žy­mi­mas 1 Kor) yra ra­šy­tas ti­kriau­siai 56 me­tais po Kris­taus Efe­ze, an­tras (2 Kor) – me­tais vė­liau Ma­ke­do­ni­jo­je.

Pir­mu­ti­nis so­pu­lys apaš­ta­lui – ti­kin­čių­jų skal­dy­ma­sis į „par­ti­jas“ pa­gal žy­miuo­sius ti­kė­ji­mo va­do­vus. Pa­ulius ne­ga­li pa­kęs­ti tuš­čių ki­vir­čų ir tie­siog gė­di­na skal­dy­to­jus: „Tu­riu ome­ny­je tai, kad iš jū­sų yra to­kių, ku­rie sa­ko­si: „Aš esu Pa­uliaus“, „aš – Apo­lo“, „aš – Pe­tro“, „o aš – Kris­taus.“ Ar­gi Kris­tus pa­da­ly­tas? Ne­jau­gi Pa­ulius bu­vo už jus nu­kry­žiuo­tas? Ne­gi dėl Pa­uliaus bu­vo­te pa­krikš­ty­ti?“ (1 Kor 1,12-13).

Iš­ti­są aš­tuon­die­nį, nuo sau­sio 18-osios iki 25-osios, vi­sa­me pa­sau­ly­je dau­gy­bė krikš­čio­nių mel­džia Die­vą tin­ka­mo įkvė­pi­mo įvai­rių krikš­čio­ni­jos at­ša­kų na­riams ir va­do­vams sie­kiant vie­ny­bės, idant bū­tų „vie­na kai­me­nė, vie­nas ga­ny­to­jas“ (Jn 10,16). Ti­ki­me, jog dan­gu­je vi­si iš­gel­bė­ti žmo­nės gy­ve­na gra­žiau­sio­je vie­ny­bė­je, dė­kin­gi vie­nin­te­liam vi­sų Gel­bė­to­jui Kris­tui. Že­mė­je, de­ja, yra dau­gy­bė stam­bių ir smul­kių krikš­čio­niš­kų su­si­vie­ni­ji­mų, ku­riems to­li iki vie­ny­bės. Trūks­ta ne tik or­ga­ni­za­ci­nės vie­ny­bės, bet yra ir dau­gy­bė krikš­čio­nių ti­kė­ji­mo bei re­li­gi­nio gy­ve­ni­mo at­mai­nų. Kai ku­rios jų tie­siog ir va­di­na­si sa­vo pra­di­nin­kų var­dais. Man iš­ties ne­ge­ra, kai pra­kil­nų­jį vys­ku­pą Min­dau­gą Sa­bu­tį tu­riu va­din­ti „e­van­ge­li­kų liu­te­ro­nų“ ga­ny­to­ju, tau­rų­jį To­mą Šer­ną – „e­van­ge­li­kų re­for­ma­tų“ ar „kal­vi­nis­tų“ su­pe­rin­den­tu, o ko­kį nors ar­ki­vys­ku­pą Ram­sey – „ang­li­ko­nų“ gal­va. Juk ne Liu­te­ris ar Kal­vi­nas, ar Cving­lis, ar Ang­li­jos ka­ra­lius Hen­ri­kas bu­vo nu­kry­žiuo­ti už sa­vo žmo­nes!

Už krikš­čio­nių su­si­vie­ni­ji­mą bal­siai mels­tis XIX ir XX am­žiais Ame­ri­ko­je ir Eu­ro­po­je pir­mie­ji pra­dė­jo tie krikš­čio­nys, ku­rie skau­džiau­siai jau­tė vis di­dė­jan­tį skal­dy­mą­si. Vi­so pa­sau­lio ka­ta­li­kus tuo tiks­lu mels­tis ir dar­buo­tis ryš­kiai pa­ska­ti­no po­pie­žius Jo­nas XXIII (ar­tė­ja jo pa­skel­bi­mas šven­tuo­ju) ir mums jau pa­žįs­ta­mas Va­ti­ka­no II su­si­rin­ki­mas 1962–1965 me­tais.

Ti­kė­ji­mo su­vo­ki­mu ir sa­kra­men­tų šven­ti­mu mums, ka­ta­li­kams, ar­ti­miau­sia yra va­di­na­mo­ji Ry­tų baž­ny­čia, ku­rios na­riai sa­ve va­di­na grai­kiš­ku žo­džiu or­to­dok­sai, ru­siš­kai pra­vos­lav­ny­je, t. y. tei­sin­gai šlo­vi­nan­tie­ji (Vieš­pa­tį). Lie­tu­vių kal­bo­je pri­gi­jo sta­čia­ti­kių pa­va­di­ni­mas, bet jie pa­tys jo ne­siū­lo. Tai­gi te­bus or­to­dok­sai.

Su jais mes ne­tu­ri­me es­min­gų ti­kė­ji­mo skir­tu­mų. Ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­me „Ti­kiu į Die­vą Tė­vą“ or­to­dok­sai sa­ko: „Ti­kiu į Šven­tą­ją Dva­sią, ky­lan­čią iš Tė­vo“, o ka­ta­li­kai: „Ti­kiu į Šven­tą­ją Dva­sią, ky­lan­čią iš Tė­vo ir Sū­naus“, bet tai yra gal­vo­sū­kis teo­lo­gams, ne pa­pras­tiems ti­kin­tie­siems. Po­pie­žiai Jo­nas Pa­ulius II ir Be­ne­dik­tas XVI ne kar­tą yra vie­šai kal­bė­ję ti­kė­ji­mo iš­pa­ži­ni­mą be „ir Sū­naus“ ir taip par­odę, kad žmo­nių kal­ba iš­reikš­ti gi­liau­sių Šven­čiau­sio­sios Tre­jy­bės slė­pi­nių nie­kam ir nie­ka­da ne­pa­vyks. Už­ten­ka ti­kė­ti tuo, kas Jė­zaus pa­sa­ky­ta Evan­ge­li­jo­se.

Su mū­sų bro­liais or­to­dok­sais mes tu­ri­me bend­rą ti­kė­ji­mo moks­lą, sa­kra­men­tus, do­ry­bių pra­kti­ka­vi­mą, sie­los iš­ga­ny­mo bei šven­tu­mo sie­ki­mą. Skir­tin­gi pa­mal­du­mo pa­pro­čiai ga­li tai­kiai eg­zis­tuo­ti vie­ni gre­ta ki­tų, kad tik ne­im­tu­me ieš­ko­ti prie­ka­bių ir vie­ni prieš ki­tus pūs­tis. Pir­mo­sios su­sis­kal­dy­mų šak­nys yra pro­tų siau­ru­mas ir šir­dies pui­ky­bė, kad „mes ge­res­ni, ti­kres­ni“, na, o grės­mė vie­ny­bei ne­re­gė­tai iš­au­ga, kai re­li­gi­ją vals­ty­bė pa­da­ro sa­vo po­li­ti­kos įran­kiu (pa­vyz­džiui, ca­rų Ru­si­jo­je).

Vi­so pa­sau­lio or­to­dok­sai aukš­čiau­sio ran­go ga­ny­to­ju pri­pa­žįs­ta Kons­tan­ti­no­po­lio pa­triar­chą, bet jam pri­klau­so tik pa­gar­ba, o ne val­džia ki­tiems pa­triar­chams ir jų va­do­vau­ja­moms baž­ny­čioms. Tai la­bai to­li iki ka­ta­li­kų pri­pa­žįs­ta­mos po­pie­žiaus vien­val­dys­tės.

Kai kas ma­no, kad vien­val­dis po­pie­žius – di­džiau­sia kliū­tis vi­sų krikš­čio­nių su­si­vie­ni­ji­mui. O gal at­virkš­čiai? Gal kaip tik po­pie­ži­ja yra cen­tras, apie ku­rį ga­li spies­tis vi­sų pa­krai­pų krikš­čio­nys? Net ne vien krikš­čio­nys. Ku­ris gi ki­tas re­li­gi­nis va­do­vas ga­lė­tų su­kvies­ti į Asy­žių bend­rai mal­dai už tai­ką įvai­riau­sių pa­sau­lio ti­ky­bų va­do­vus?

1965 me­tais Ro­mos po­pie­žius Pa­ulius VI ir Kons­tan­ti­no­po­lio vi­suo­ti­nis pa­triar­chas At­ena­go­ras I at­šau­kė sa­vo pirm­ta­kų 1054-ai­siais vie­nų ki­tiems pa­skelb­tą eks­ko­mu­ni­ką – at­sky­ri­mą nuo Baž­ny­čios. Pa­skui įvy­ko ne vie­nas po­pie­žiaus ir pa­triar­cho su­si­ti­ki­mas, o per­nai pa­triar­chas Bart­lo­mie­jus I - ne­gir­dė­tas daik­tas – da­ly­va­vo po­pie­žiaus Pra­nciš­kaus įžen­gi­me į par­ei­gas. Šie­met vėl lau­kia­ma po­pie­žiaus Pra­nciš­kaus ir pa­triar­cho Bart­lo­mie­jaus su­si­ti­ki­mo Je­ru­za­lė­je. Pa­ty­lo­mis ren­gia­ma­si ir po­pie­žiaus su­si­ti­ki­mui su įta­kin­gu Mask­vos pa­triar­chu Ki­ri­lu.

Die­ve, lai­mink juos! O mums vi­siems duok su­lauk­ti tos die­nos, kai ga­lės pri­im­ti šv. Ko­mu­ni­ją or­to­dok­sai, da­ly­vau­da­mi ka­ta­li­kų Mi­šio­se, ir mes – jų.

Daug keb­liau siek­ti vie­ny­bės su pro­tes­tan­tais. At­si­sa­kę vie­nin­gos Šven­to­jo Raš­to aiš­ki­ni­mo Tra­di­ci­jos, šie mū­sų bro­liai yra be ga­lo su­sis­kal­dę ir to­liau skal­do­si. Vis dėl­to pra­ktiš­ki vie­nin­gi veiks­mai yra ga­li­mi. Ir šie me­tai Lie­tu­vo­je yra pa­skelb­ti Šei­mos me­tais bend­ru ka­ta­li­kų, or­to­dok­sų ir bent ke­lių pro­tes­tan­tiš­kų baž­ny­čių va­do­vų Me­mo­ran­du­mu.

Ne­ži­nia, ar ka­da nors įvyks re­gi­mas vi­suo­ti­nis krikš­čio­nių su­si­vie­ni­ji­mas, bet jau da­bar ga­li­me ir pri­va­lo­me vie­ni ki­tus gerb­ti ir vie­nin­gai dar­buo­tis ti­kė­ji­mo ir vi­suo­me­nės gė­rio var­dan. Kas kar­tu su mu­mis kal­ba „Tė­ve mū­sų“, tas jau yra mū­sų bro­lis.