Svarbu
Registracija
J.Tvaskienė: Startas, kurio nesimato
lzinios.lt 2014-01-16
Ar žinote, kad mažiau nei po keturių mėnesių vėl rinksime Lietuvos prezidentą? Žinote? Tai esate arba politikas, arba vienas iš maždaug 20 proc. aktyvių piliečių, apklausų duomenimis, besidominčių politika.
Dauguma piliečių, dirbančių už statistinį lietuvišką atlyginimą, prilygstantį vidutinei europinei pašalpai, gaunančių bedarbio pašalpą, prilygstančią vidutiniam tautiniam atlyginimui, arba keliančių britų nacionalinį vidaus produktą greičiausiai nė negirdėjo, kad norintieji nuo šių metų vidurio valstybės vairą paimti į savo rankas jau turėtų rikiuotis prie starto linijos.
Kodėl norėtųsi pažinti būsimus pretendentus? Kad mes visi, aktyvūs ir savo rūpesčiuose paskendę, galėtume išsirinkti geriausią. Ne gražiausią, ne sklandžiausiai dėliojantį sakinius, ne šnekantį, lyg dainuotų. Tokį, kuris žino, kokią valstybę ir jos piliečius nori matyti. Ir kaip sutarti su kitais žinančiais, kad be didelių skandalų judėtume bendros gerovės link. Na, gerai, šiuokart nusišneku. Kandidatas į prezidentus ir konkreti rinkimų programa su aiškia ateities vizija Lietuvoje, bent kol kas, – sunkiai suderinami dalykai.
Gerai, sutarkime, kad ir šįmet rinksime asmenybes. Tuo labiau kad pagal Lietuvos įstatymus savo kandidatūrą prezidento rinkimuose gali iškelti tam tikrus teisėsauginius ir amžiaus cenzo reikalavimus atitinkantis pilietis, sugebėjęs tam tikrą dalį žmonių įtikinti paremti jį savo parašais. Vis dėlto šlovė Lietuvos rinkėjams: nors įvairios spalvingos personos prie pretendentų linijos retkarčiais išdygsta, surinkti daugiau kaip procentą ar pusę balsų jiems nepavyksta. Gal dėl to, kad iki šiol savarankiškai save keldavo asmenys, ne asmenybės?
Peršasi logiška išvada, kad Lietuvos žmonės prezidento poste vis dėlto linkę matyti vienos ar kitos partijos keliamus ar bent morališkai remiamus atstovus, nors keikia tas partijas išsijuosę. Pirmajam prezidentui Algirdui Brazauskui triuškinamai laimėti nesutrukdė narystė tuometėje Lietuvos demokratinėje darbo partijoje, nors vadovauti šaliai, o ypač sutarti su kito sparno jėgomis – trukdė, ir net labai. Prezidentas Valdas Adamkus, nors kišenėje nesinešiojo partinio bilieto, vis dėlto aiškiai buvo centristinių jėgų atstovas, savo pirmosios kadencijos komandos nemažą dalį formavęs iš šio sparno gerbėjų. Nesėkmingasis Rolandas Paksas už nugaros turėjo ereliais plasnojusius „tvarkiečius“. Dalia Grybauskaitė, nors, girdėjome, niekieno peties jai nereikia, 2009-aisiais sulaukė ne tik dešiniųjų ir pačių tikrųjų liberaliųjų partijų, bet ir tuomečio socialdemokratų autoriteto A.Brazausko paramos. Nors socialdemokratai kėlė savo kandidatą.
Ką turime šiandien? Bendrovės „Spinter tyrimai“ neseniai atlikta apklausa parodė, kad šią akimirką daugiausia rinkėjų vėl balsuotų už D.Grybauskaitę. Ar ji dalyvaus rinkimuose? O štai ir neaišku, nors iš tiesų – visiškai aišku. Oficialiai bus aišku galbūt tik vasario pabaigoje, nes dabartinė šalies vadovė, net netardama tiesaus žodžio, bet gana paprastai megzdama intrigą, jau išvystė tokią rinkimų kampaniją, kad kitiems varžytis su ja iš tiesų galimybės vis mažėja. Kas jai uždraus savo sprendimą paskelbti vasario 19-ąją, tą paskutinę dieną, kai oficialiai baigiasi politinės kampanijos dalyvių registracija? Ogi niekas. Aistros ir dėmesys (ne)kandidatei iki tos dienos tik stiprės.
Kalbant apie partijas, tik socialdemokratai išdrįso nesiderindami prie kitų aiškiai pasakyti, kad pirštinę populiariausiai galimai kandidatei mes (ar pamojuos ja lyg balta taikos nosinaite). Tiesa, tai darys ne partijos lyderis premjeras Algirdas Butkevičius, viešai pasakęs, kad nenori pyktis su galbūt varžybose dalyvausiančia dabartine šalies vadove. Po rinkimų naujasis prezidentas iš naujo tvirtina Vyriausybę ir jos vadovą – kam šitą procedūrą temdyti rinkimų kampanijos epitetais? Eis Zigmantas Balčytis. Europarlamentaras, kadaise paties A.Brazausko pavadintas tinkamiausiu jo įpėdiniu partijos lyderio poste, bet likęs be nieko, t. y. žvitriam Gediminui Kirkilui už nugaros. Laimėti, regis, jis net nesiekia, todėl lieka ir partijos kandidatų į Europos Parlamentą sąrašuose. Dėl to labiausiai pikta Vyteniui Andriukaičiui, tvirtai įsitikinusiam, kad būtent jis būtų lygus su lygiais prezidentinėse varžybose, nors 1997 ir 2002 metų rinkimai parodė, kad yra kitaip.
Sakysite, ir Darbo partija buvo ryžtinga? Juk laikė Viktoras Uspaskichas už rankos socialliberalus jam padovanojusį Artūrą Paulauską, sakė, kad šis galės dar kartą pabandyti įgyvendinti svajonę, 1997-aisiais per kelių kaunietiškų biuletenių atstumą išsprūdusią iš rankos? Baikite juokus. Pažadas leisti, ypač tam, kuris dėl niekaip nesuteikiamo leidimo pusiau viešai leido suprasti bėgsiąs kad ir pas socialdemokratus, ir saviškių likučius ten vesiąs, vis dėlto yra ne tas pats, kas pretendento įregistravimas. Bus labai gaila A.Paulausko, kai po vasario 20-osios pretendentu taps rinkimų kampaniją ne tik pradėjusi, bet ir efektingai su ja įsibėgėjusi Loreta Graužinienė. Protesto balsų lyderio juk iki šiol nėra. Štai ir bus. Bet intriga taip pat iki galo laikoma.
Visos kitos politinės organizicijos lyg pilki kiškeliai nabagėliai grumdosi už šitų trijų nugaros. Rolandas Paksas labai norėtų, bet kol kas negali, ir dar labai neaišku, ar galės – jam skirtos bausmės iki gyvos galvos koalicijos partneriai, nors žadėjo, vis dar neatšaukė. Jei neatšauks, jo suburti „tvarkiečiai“ greičiausiai parems D.Grybauskaitę. Negi remsi tariamų sąjungininkų, dar kartą sulaužiusių pažadus ir sudaužiusių viltis, delegatus?
Lenkai, žinoma, pasiūlys Valdemarą Tomaševskį. Liberalų sąjūdžio atstovai, kaip visada pritvinkę lyderių, galėtų kelti bent kelis, bet greičiausiai irgi atsigręš į dabartinę S.Daukanto rūmų šeimininkę. Tėvynės sąjunga nuo Vytauto Landsbergio laikų (prezidento rinkimuose varžėsi 1997-aisiais) dėmesio verto kandidato į prezidento postą taip ir neišaugino, deja. Žinoma, tarp pačių konservatorių yra ir kitaip galvojančiųjų, bet Andrius Kubilius tvirtai įsirašęs į D.Grybauskaitės gerbėjų gretas.
Nėra intrigos. Tik bandymai pokštelėti tuščioje vietoje, tik noras paerzinti oponentus ar tiesiog asmeniškai nemėgstamus asmenis. Apie kokias kandidatų ateities vizijas, po galais, tokiu atveju galima kalbėti? Regis, vėl rinksime tą, kuris šmaikščiausiai užvažiuos visiems kitiems. Juoksimės, už pilvų susiėmę, linksėsime galvas, kad taip, taip jiems ir reikia. O paskui penkerius metus vėl pūsime akis vienas prieš kitą: „Aš tai jau už tą tikrai nebalsavau.” Tikrai?