Ar išauš diena, kai Rusijos prezidentas parklups prie memorialo, skirto sovietų režimo nukankintiems lietuviams atminti, kaip kad 1970 m. pasielgė legendinis Vakarų Vokietijos kancleris Willy Brandtas, nebyliai atsiprašęs dėl nacių nusikaltimų Lenkijoje.

JAV politikos mokslų docentė Dovilė Budrytė teigia, kad valstybių atsiprašymai už praeities nusikaltimus dažniausiai susiję su visuomenės demokratėjimo procesais ir nuomonių įvairovės plėtra nusikaltimus vykdžiusioje šalyje. Įtakos taip pat turi tarptautinės bendruomenės spaudimas bei aukos įtaka tarptautinei bendruomenei.

Mokslininkė D. Budrytė pirmadienį Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatė kartu su kolege Erica Resendes parašytą knygą „Memory and trauma in international relations“ („Atmintis ir trauma tarptautiniuose santykiuose“), kuri atskleidžia, kaip tautos ištveria ir susigyvena su patirtomis kolektyvinėmis traumomis.

Atsiprašyti gali tik demokratinės tautos

„Vienas dalykas, kuris yra labai labai svarbus, tai demokratinis pliuralizmas, kito nuomonės gerbimas bei istorijos karai atviroje visuomenėje. Aišku, tam turi praeiti kažkiek laiko. Bet jeigu mes prisiminsime, valstybei taip pat svarbu, kaip į ją žiūrės tarptautinė visuomenė. Vokietijos atveju tai buvo labai svarbu, Lietuvai tai irgi buvo labai svarbu, kai vyko atsiprašymai. Man atrodo, kad žvelgiant iš politologinės perspektyvos tikrai yra didelis ryšys tarp demokratinių procesų ir noro atsiprašyti, pripažinti praeitį bei su ja susigyventi“, - sakė D. Budrytė.

Kaip žinoma, Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas 1995 m. kalbėdamas Izraelio parlamente atsiprašė lietuvių tautos vardu už tuos lietuvius, kurie dalyvavo nacių persekiojimuose ir žydų žudyme Antrojo pasaulinio karo metais.

D. Budrytė taip pat pabrėžė, kad tų pačių šalių atsiprašymai už įvykdytus nusikaltimus gali būti skirtingi priklausomai nuo aukos svorio. Tarkime, Vokietija visapusiškai atsiprašė žydų tautos, tačiau už 1904 m. vokiečių vykdytą hererų tautos genocidą Namibijoje, kuri buvo Vokietijos kolonija, atsiprašyta žemesniu ministro, o ne kanclerio, lygmeniu.

„Veikia ir kiti veiksniai. Vokietijos atvejis labai įdomus: Namibija tarsi žemesnis lygmuo, ministrė atsiprašė, o kancleris net nepasirodė. Šiuo atveju irgi yra galios mechanizmai, kuri turi įtakos, kaip valstybės elgsis“, - teigė D. Budrytė.

Namibija Vokietijos kolonija tapo XIX a. pabaigoje ir buvo vadinama Vokietijos Pietvakarių Afrika. 1904 m. kilo hererų sukilimas, kurį numalšino generolas Lotharas von Trotha. Po sukilimo numalšinimo vokiečiai liepė hererams arba palikti Namibiją, arba grasino nužudyti. Genocido metu buvo nužudyta daugiau nei 80 proc. hererų tautos: dalis žmonių sušaudyti, dalis mirė nuo užnuodyto šulinių vandems, likusieji buvo išvaryti į Kalahario dykumą mirti, o kurie išliko buvo uždaryti į stovyklas ir tapo vergais vokiečių kolonistų fermose.

„2004 m. hererų palikuonys patraukė Vokietiją į teismą Jungtinėse Amerikos Valstijose ir prašė kompensacijos – 4 mlrd. JAV dolerių. Vokietija atsiprašė. Atsiprašė ekonominės plėtros ministrė, ne Vokietijos kancleris, bet, žinoma, apie kompensaciją nebuvo nė kalbos. Oficialiai Vokietija paaiškino, kad tuo metu nebuvo tarptautinės teisės įstatymų, gynusių civilių gyventojų teises“, - pasakojo D. Budrytė.

Mokslininkė sako, kad valstybių nenoras atsiprašyti yra gausiai tyrinėtas: kai kurie akademikai mano, kad tai susiję su patiriama gėda ir nepilnavertiškumo kompleksu dėl išorinio spaudimo. Pavyzdžiui, Turkijos nenoras atsiprašyti armėnų tautos gali būti siejamas su nenoru prisiimti necivilizuotos šalies etiketės, nes Rytų šalys Vakarų valstybių ilgai buvo laikomos barbarų kraštais.

D. Budrytė sako, kad atsiprašymo svarbą labai gerai aprašo Erin Wilson ir Rolandas Bleikeris, nes atsiprašymai padeda pertraukti nenutrūkstamą konfliktų ir trauminių patirčių grandinę.

„E. Wilson ir R. Bleikeris pateikia pavyzdį iš 1970 m., kai Vakarų Vokietijos kancleris W. Brandtas tyliai atsiklaupė prieš paminklą Varšuvos geto aukoms atminti. Vizualinis aspektas buvo dar svarbesnis nei bet kokie atsiprašymai, W. Brandtas parodė, kad Vokietija gali nusižeminti ir atsižadėti dominuojančios pozicijos“, - sakė mokslininkė.

Vokiečiai ilgai nekalbėjo apie Holokaustą

Istorikas Tomas Balkelis primena, kad po Antrojo pasaulinio karo vokiečiai apie dešimtmetį išvis nekalbėjo apie Holokaustą, tai buvo tabu ir debatai prasidėjo tik maždaug 1949-1950 m. Jo teigimu, iš pradžių patys vokiečiais turėjo išdiskutuoti, kas buvo tas Holokaustas, kodėl jis įvyko ir tik po diskusijų buvo suprasta, kad geriausia išeitis – atsiprašymas.

Istorikė, kultūrologė Violeta Davoliūtė savo ruožtu pasakoja, jog vokiečiai diskutavo, ar susitaikymas su savo praeitimi reiškia susitaikymą su nacių paveldu. Pasak jos, praeities kasdienybės konteksto pripažinimas ir suvokimas, kad trauminis laikotarpis niekur nedingsta, lemia lengvesnį susitaikymą.

„Vokietijoje taip pat buvo labai diskutuojama, ar susitaikymas su praeitimi reiškia susitaikymą su nacių paveldu, su Holokaustu. (…) Ir mums: tarsi supranti, kad sovietmetis yra trauminis dalykas, tarsi žaizda, užkratas, sutepimas, kad mes gyvenom sovietmečiu ir esame iškreipti, pažeisti, sudarkyti. Vokietijoje vyko panašūs dalykai po Antrojo pasaulinio karo, vyko ilgalaikės diskusijos, kaip atsikratyti praeities, įvaldyti ją. Vienas iš dalykų istorikų kontekste buvo pripažinti, kad ir tuo metu vyko gyvenimas, kad jis nebuvo dingęs, kad tai nebuvo juoda duobė, kad reikia atkreipti dėmesį į kasdienybės procesus ir užsikabinti už tų, už kurių verta, nuo kurių gali pradėti kažką statyti. Nes vienpusis neigimas, žiūrėjimas į tai, kaip į juodą skylę, nėra tinkama praeities įveikimo forma“, - sakė V. Davoliūtė.