Dar apie tautinių mažumų įstatymų projektus

voruta.lt 2014-01-06

Ilgai ruoštas tautinių mažumų įstatymo projektas sunkiai randa kelią galutiniam svarstymui. Ir tai nenuostabu. Tokio lygio jautrus Lietuvos piliečiams dokumentas turėtų būti ruošiamas nešališkų, visuomenėje žinomų ir gerbiamų žmonių, gerai įsigilinant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau-Konstitucija) nuostatas, išlaikant lygsvarą tarp visų tautybių Lietuvoje, tarp jų ir lietuvių.  Jokiu būdu nenoriu nieko įžeisti, tačiau skaitant įstatymo projektą junti vienos tautinės bendrijos įtaką ir siekius. Projektą ruošiusios grupės sudėtis svarbu, tačiau objektyvumo, o kartu ir dokumento solidumo labui vargu ar turėjo vadovauti asmuo, atstovaujantis Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) partijai.

Apie šio įstatymo projekto atskiras dalis daug kalbėta, rašyta. Tikėtina, kad po derinimų įvairiose valstybinėse institucijose jo turinys ir dvasia pasikeis.

Kaip ir reikėjo tikėtis, LLRA, ieškodama skubos svarstyti tautinių mažumų klausimus, įregistravo svarstymui kaip savo projektą senąjį dar 1991 metais rengtą įstatymą, kurio galiojimas, 1992 metais tautos referendumu priėmus Konstituciją ir jos dvasia parengtus vėlesnius įstatymus, savaime prarado prasmę ir galią. Todėl apie šį projektą kažin ar verta kalbėti.

Nors, mano įsitikinimu, tautinių mažumų problemos Lietuvoje nėra, o visi keliami reikalavimai atsispindi mūsų Konstitucijoje, apskritai kyla natūralus klausimas, kam tokie įstatymai reikalingi. Išgalvoti reikalavimai arba siekis apeiti Konstituciją, vietos gyventojams pateikiant kaip neva tautinių mažumų Konvencijos (žinant jos tik rekomendacinį pobūdį) ignoravimą, tėra noras juos mobilizuoti rinkimams. Kam tai aktualu, niekam nepaslaptis.

Motyvai, kad LLRA keliami reikalavimai, kaip tautinių mažumų problema, jau išspręsti Lenkijoje (tautinės mažumos Lenkijoje tai kritiškai vertina), negali būti neginčijamas pagrindas panašiai spręsti pas mus. Ne kartą Lenkijos lietuviai yra pažymėję, kad jų keliamos problemos dėl pagarbos žuvusiems kare lietuviams, žymių kraštui asmenų įamžinimo ir kt. ignoruojami, o dėl vietovių rašymo dviem kalbomis, kai nelenkiški pavadinimai dažnokai tepliojami, manau, juos ne mažiau žeidžia.

Motyvas taikyti veidrodinius principus gal ir malonina kai kurių mūsų politikų savimeilę, atseit esam lygūs partneriai. Vis dėlto tai nėra tas pat lyginant Lenkijos ir Lietuvos situaciją. Jei Lenkijoje, jos pakraštyje gyvenantys lietuviai geriausiu atveju tesudaro vos 0,05 proc. visų Lenkijos gyventojų, tai Lietuvos lenkų dalis Lietuvoje 120 kartų didesnė. Be to, jie kompaktiškai gyvena apie Lietuvos sostinę.  Vertindami tokią savą situaciją ir priimdami sprendimus, prisiminkime, kodėl žymūs Lenkijos politikai savo šalyje vos 200 tūkst. sileziečių (prieš karą turėjusių autonominių teisių) prašymą suteikti tautinės mažumos teises, ignoruoja.

Dažnai Lenkijos politikų minimi jiems neva duoti Lietuvos pareigūnų pažadai,  kad bus įvykdyti LLRA keliami reikalavimai. Gaila, tačiau neįvardijami asmenys, daliję tuos pažadus, o būtų labai įdomu, ypač prieš artėjančius rinkimus. Galiausiai, jei tokios kalbos ir buvo, jos niekinės. Neabejoju, kad Lenkijos aukšto rango politikams suprantama, kad tęsėti pažadus, ignoruojant valstybės pamatinius konstitucinius straipsnius, praktiškai sunku, arba apskritai neįmanoma.

Vienas LLRA lyderių pareiškė, kad keliami klausimai dėl tautinių mažumų įstatymo projekto svarstymo ir priėmimo tik laiko klausimas, nes apie tai sutarta politinėje taryboje, be to, tai figūruoja Vyriausybės patvirtintoje programoje. Gaila, žinoma, kad taip yra. Tačiau pavarčius visų partijų rinkimines programas, ankstesnių ir dabartinės Vyriausybių programas kažin ar rasim visiškai įvykdytų ar įvykdomų pažadų, ką jau kalbėti apie tokius, kurie galimas daiktas prieštarauja Konstitucijai. Be to, politinė taryba, tai tik saviveiklinis, taikomasis darinys, niekur neapibrėžtas konstitucinėje valstybės sąrangoje.

Žinoma, dabartinė koalicija Seime daug gali, tačiau ne viską. Viena, dėl daugelio klausimų nesutariama, kartais net atvirai prieštaraujama. Kita vertus, net priėmus tikėtinai nekonstitucinius įstatymų projektus, juos gali vetuoti Prezidentė, o galiausiai viską sustatytų į savo vietas Konstitucinis Teismas.

Žinoma, svarstyti įstatymo projektus, kuriuose pakartotos Konstitucijoje nuostatos, galima. Sviestu košės nepagadinsi. Tačiau ten, kur prieštaraujama Konstitucijai, Lietuvos įstatymams, kur keliamas pavojus lietuvių kalbai, kur didinami Pietryčių Lietuvos izoliaciniai aspektai, reikia būti labai atsakingiems sau ir Tautai.

Gediminas PAVIRŽIS, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys