Dar 2005 me­tais Egi­di­jus Mo­tie­ka, Čes­lo­vas Lau­ri­na­vi­čius ir Nor­tau­tas Stat­kus Bal­ti­jos ša­lis pa­va­di­no geo­po­li­ti­ne ano­ma­li­ja - tai vals­ty­bės, ku­rios eg­zis­tuo­ja ply­šy­je tarp dvie­jų ga­lin­gų jė­gų ir nuo­lat ri­zi­kuo­ja bū­ti „su­val­gy­tos“ Ry­tų įta­kos. 2014-ai­siais Lie­tu­vos geo­po­li­ti­nė pa­dė­tis ne­si­keis. To­liau ban­dy­si­me iš­lik­ti sa­va­ran­kiš­ki, o mū­sų vi­suo­me­nės po­li­ti­nės są­mo­nės "va­ka­rė­ji­mui" (tai ne tas pats, kas yra for­ma­lus įsto­ji­mas į Eu­ro­pos Są­jun­gą) ko­ją kai­šios so­viet­me­čio pa­li­ki­mas ir Ru­si­jos ar­tu­mas, pa­si­reiš­kian­tis per in­for­ma­ci­nę ir kul­tū­ri­nę sklai­dą.

Eri­chas Ma­ria Re­mar­que'as kny­go­je „Nak­tis Li­sa­bo­no­je“ ra­šy­da­mas apie An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro iš­va­ka­res tei­gė: „Kaip pa­pras­tai stip­rios vals­ty­bės vi­sa­da ap­kal­ti­na silp­ną­sias ag­re­sy­vu­mu.“ Šis pri­nci­pas 2014-ai­siais ti­krai ne­pa­si­keis. Ypač Ry­tuo­se, kur gy­vy­bin­ges­ni de­mo­kra­ti­jos grū­dai se­niai iš­gui­ti ca­ri­nio ir po­li­ci­nio val­dy­mo samp­lai­kos nau­dai. Ži­no­ma, mū­sų ša­ly­je to­liau bus kal­ba­ma apie drau­giš­kus san­ty­kius, ne­san­tai­kos kurs­ty­mą iš Lie­tu­vos pu­sės - da­ly­kus, ku­rie, žiū­rint is­to­riš­kai ir geo­po­li­tiš­kai, tie­siog nė­ra pra­smin­gi. Šios nuo­sta­tos, kaip ir anks­čiau, bus nau­din­gos dvie­jų rū­šių ob­jek­tams: pir­ma - Ru­si­jai, an­tra - Lie­tu­vos vi­daus vei­kė­jams, ku­rie dėl to­kių pa­žiū­rų iš­gy­ve­na po­li­tiš­kai.

2014-ie­ji bus dve­jų rin­ki­mų - pre­zi­den­to ir Eu­ro­pos Par­la­men­to (EP) - me­tai. Ypač pa­sta­ruo­siuo­se pa­pras­tai ga­li­ma įžvelg­ti di­de­lių vil­čių, sie­ja­mų su kai ku­rių as­me­ny­bių cha­riz­ma, kom­pe­ten­ci­ja ir stip­ria ran­ka, pa­ki­li­mą. Vis dėl­to elek­to­ra­to da­lis, ku­ri ti­ki re­gio­ni­nė­je ir na­cio­na­li­nė­je ži­niask­lai­do­je už­sa­ky­to­mis pub­li­ka­ci­jo­mis, o Ole­go Gaz­ma­no­vo kon­cer­te krykš­tau­da­ma pra­šo pa­dai­nuo­ti apie ga­my­bos pro­ce­sus So­vie­tų Są­jun­go­je, nie­kur ne­dings ir rin­ki­mų re­zul­ta­tams da­rys di­de­lę įta­ką. Nie­kur ne­dings ir Lie­tu­vos gy­ven­to­jų po­lin­kis vis­ką, kas yra blo­gai, o ypač eko­no­mi­ko­je, su­vers­ti val­džiai. 2012 me­tais po rin­ki­mų at­lik­tos apk­lau­sos (už­sa­kė VU TSPMI, at­li­ko „Bal­ti­jos ty­ri­mai“) duo­me­ni­mis, apie 50 proc. rin­kė­jų ma­nė, kad Vy­riau­sy­bė yra vi­siš­kai at­sa­kin­ga už eko­no­mi­nę pa­dė­tį ša­ly­je (dar ne­ma­ža da­lis mąs­to pa­na­šiai).

To­dėl ne­rei­kė­tų ste­bė­tis, kad per pre­zi­den­to rin­ki­mus bus daug kal­ba­ma apie ma­žus at­ly­gi­ni­mus ir aps­kri­tai eko­no­mi­nę ne­tei­sy­bę. Nors pre­zi­den­tas ša­lies ma­kroe­ko­no­mi­nės po­li­ti­kos ne­for­muo­ja, o vyk­do­mo­jo­je val­džio­je Kons­ti­tu­ci­ja šios ins­ti­tu­ci­jos kom­pe­ten­ci­jas apib­rė­žia tik už­sie­nio po­li­ti­ka, ir šie rin­ki­mai bus pa­žy­mė­ti esa­mai ša­lies ins­ti­tu­ci­nei san­da­rai (silp­nam pu­siau pre­zi­den­tiz­mui) vi­siš­kai ne­adek­va­čio­mis rin­ki­mų kam­pa­ni­jo­mis ir lū­kes­čiais. Ne­ge­rės ir Lie­tu­vos gy­ven­to­jų iš­pru­si­mas - tiek po­li­ti­kos aps­kri­tai, tiek Lie­tu­vos ins­ti­tu­ci­jų kom­pe­ten­ci­jų iš­ma­ny­mas.

EP rin­ki­muo­se Lie­tu­vos rin­kė­jai vėl bus abe­jin­gi eu­roin­teg­ra­ci­jos prob­le­moms ir to­liau ma­žai do­mė­sis tarp­tau­ti­nė­mis ak­tua­li­jo­mis. Jei­gu ne­įvyks an­tra­sis pre­zi­den­to rin­ki­mų tu­ras, ati­duo­ti bal­sų už bū­si­mus eu­ro­par­la­men­ta­rus at­eis la­bai ne­daug lie­tu­vių. Ži­no­ma, ir čia po­li­ti­kai ban­dys vaiz­duo­ti, jog iš­vy­kę į EP iš­spręs Lie­tu­vos rū­pes­čius, pa­ge­rins eko­no­mi­ką ir pa­di­dins pen­si­jas.

Jo­kiuo­se rin­ki­muo­se ir aps­kri­tai Lie­tu­vos po­li­ti­ko­je ne­si­keis dau­gu­mos po­li­ti­nių vei­kė­jų su­si­tel­ki­mas į įvaiz­dį. Po­li­ti­nės rin­ko­da­ros teo­ri­ja mū­sų ša­lies rin­ki­mų pra­kti­ko­je se­niai ži­no­ma: rin­ka yra žmo­nės, tu­rin­tys bal­so tei­sę. Par­ti­jos ir pa­vie­niai kan­di­da­tai šiai rin­kai siū­lo sa­vo pro­duk­tus: po­li­ti­nius sim­bo­lius, ly­de­rius, pa­ža­dus. Lie­tu­vos po­li­ti­kai to­liau veiks taip pat, kaip į rin­ką orien­tuo­tas vers­las, ir pro­duk­to įvaiz­dį kurs pa­gal klien­tų (rin­kė­jų) no­rus bei pa­gei­da­vi­mus.

Ta­čiau 2014-ai­siais, kaip ir anks­čiau, to­liau bus pa­mirš­ta­mas ki­tas svar­bus po­li­ti­nės rin­ko­da­ros as­pek­tas: jei­gu pro­duk­tas nė­ra sėk­min­gai pa­tei­kia­mas, ne­ati­tin­ka lū­kes­čių, klien­tai nu­si­su­ka, ir vers­las nu­ken­čia. Įsi­vaiz­duo­ki­te, kad per­ka­te iš­rek­la­muo­tą skal­bi­mo ma­ši­ną. Ją jums at­ve­ža į na­mus, iš­pa­kuo­ja­te ir ban­dy­da­mi įjung­ti su­pran­ta­te, kad tai bu­ta­fo­ri­ja - „ma­ši­no­je“ nė­ra jo­kių įren­gi­nių. Ar­ba vie­toj skal­bi­mo ma­ši­nos gau­na­te ra­di­ją VEF. Ta­čiau par­ti­joms ir po­li­ti­kams vis dar at­ro­do, kad jie ga­li ža­dė­ti pro­duk­tą (prog­re­si­nius mo­kes­čius, di­de­lius at­ly­gi­ni­mus, kon­ku­ren­cin­gą eko­no­mi­ką), o at­ėję į val­džią la­biau už­siim­ti ro­ki­ruo­tė­mis Sei­mo pir­mi­nin­ko pos­te ar bu­vu­sių val­dan­čių­jų kri­ti­ka.

Ne­rei­kė­tų klai­din­gai su­pras­ti - pra­ėję me­tai, pra­de­dant ki­lu­sia eko­no­mi­ka ir bai­giant pa­vy­ku­siu pir­mi­nin­ka­vi­mu Eu­ro­pos Są­jun­gos Ta­ry­bai, Lie­tu­vai bu­vo ga­na sėk­min­gi. Įma­no­ma, kad 2014-ie­ji bus dar sėk­min­ges­ni. Ta­čiau pa­mirš­ti sis­te­mi­nių, me­tų me­tais ne­si­kei­čian­čių prob­le­mų ir pa­vo­jų ne­de­rė­tų, kaip ir už­mig­ti ant lau­rų ar­ba pa­si­duo­ti ar­tė­jan­čiam rin­ki­mų pa­ža­dų va­jui.