Svarbu
Registracija
Perversmo pirmiausia reikia galvose
lzinios.lt 2013-12-17
Šiandien sukanka 87 metai, kai 1926 metų gruodžio 17-osios naktį Antano Smetonos vadovaujami tautininkai įvykdė valstybės antikomunistinį perversmą. Kai kurie istorijos tyrinėtojai teigia, kad anuomet jis išgelbėjo Lietuvą nuo valstybės taikaus inkorporavimo į Sovietų Sąjungos sudėtį.
Paralelių su seniai prabėgusiais metais matyti ir dabar. Viešojoje erdvėje atvirai dergiami Lietuvos laimėjimai, Seimo nariai bijo rodyti dokumentinį filmą apie Sausio 13-osios įvykius, iš šių įvykių tyčiojasi Rusijos televizijų Lietuvoje retransliuojami kanalai. Galbūt todėl Valstybės saugumo departamentas (VSD) be užuolankų prakalbo apie Rusijos vykdomą informacinį karą, kurio tikslas – užkariauti Lietuvos gyventojų sąmonę ir simpatijas. Apie tai - „Lietuvos žinių“ pokalbis su Seimo nariu Arvydu Anušausku.
Prieš okupaciją – kova dėl protų
- Ar tikrai padėtis Lietuvoje 1926-aisiais buvo panaši į dabartinę?
- Sutinku, kad 1926 metų gruodžio 17 diena skiria tuometinės Lietuvos istoriją į dvi dalis - demokratinio ir autoritarinio valdymo. Tačiau negalėčiau sutikti, kad III Seimas buvo prosovietinis. Jokia bolševikinė okupacija tuo metu negrėsė, tačiau tuometinis konfliktas su Lenkija neleido atsipalaiduoti taip, kaip leido sau socialdemokratų ir liaudininkų vyriausybė. Reikėjo stiprinti Lietuvos karines pajėgas ir kartu stiprinti Lietuvos ekonominį pajėgumą. Nesu šalininkas tiesioginio praeities ir dabarties lyginimo, tačiau kai ką tikrai galima palyginti - atsakomybės ir garbės supratimą. Matyt, buvo mažiau dviveidiškumo, daugiau kvalifikacijos, elementaraus raštingumo ir kultūros. Tuo metu taip pat buvo atvirai Sovietų Sąjungai simpatizuojančių Lietuvos piliečių, tiesa, galbūt mažiau nei Estijoje ir Latvijoje. Tačiau supratimas apie valstybės nacionalinius, svarbiausius interesus buvo gerokai aiškesnis ir suprantamas skirtingų politinių orientacijų atstovams. Šiandien perversmo pirmiausia reikėtų galvose - politikoje atsirado per daug asmeniškumų, patyčių, diskusijų lygis nusirito iki kolūkių kontorėlių lygio šnekų. Tyčia ugdomas pilietis, kuris kuo mažiau savarankiškai galvotų, būtų priklausomas nuo pašalpų ir kitų vietinės valdžios malonių. Nežinau, ar perversmas galvose ir posūkis atsakingos politikos link įvyks. Lieku optimistas ir tai sieju su naujų kartų patyrimu.
- A.Smetonos valdymo metai baigėsi 1940 metų okupacija. Tada nebuvo iššautas nė vienas šūvis, kodėl?
- To meto patirtis rodo, kad prieš okupaciją didžiausia kova vyksta dėl protų. Ir tuo metu ne visa inteligentija buvo suklaidinta stalinizmo reveransų, tačiau kai kurie gana lengvabūdiškai žiūrėjo į tai, kad užsienio valstybės kišasi į Lietuvos vidaus reikalus. Tikėjosi, kad vidaus politinių pokyčių galima pasiekti net padedant Maskvai, ir bus išsaugotas valstybingumas. Viltys buvo visiškai iliuzinės ir klaidinančios. Menkai buvo vertinama ir žinoma Sovietų Sąjungos vidaus padėtis ir tikrieji tikslai. Tai dezorientavo ir visuomenę. Todėl esminė pamoka – kovoti dėl protų ir savęs neklaidinti lengvabūdišku požiūriu į agresyviai savo interesus ginančią kaimynę. Tie interesai paprastai įgyvendinami Lietuvos interesų sąskaita. Taip yra ir dabar, kai mes matome ir jaučiame Rusijos agresyvią politiką Lietuvos atžvilgiu, nors tokia politika pirmiausia kenkia patiems Rusijos piliečiams, žlugdo abipusiškai naudingus verslo ryšius.
- Ar pokario pasipriešinimas galėjo atstoti kovą, kurios nebuvo 1940-aisiais?
- Partizaninis karas po pasaulinio karo yra tiesioginė kova už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą. Tuometinėmis sąlygomis kito pasirinkimo ir nebuvo. Nors pasireiškė didelis tautos troškimas ir žūtbūtinės pastangos, tuo metu nebuvo geopolitinių prielaidų valstybingumui atkurti.
Tereikia neužsimerkti
- VSD pažyma atskleidžia, kad vyksta informacinis karas. Kaip jis vyksta, kas jį vykdo?
- Per pastaruosius kelerius metus, kai Lietuva pasirinko kelią energetinio saugumo link, prieš mus buvo nukreiptos didelės Kremliaus propagandininkų pastangos. Panašiai mėginta veikti ir 1990-1991 metais, pasitelkiant vietos kolaborantus ir laisvos valstybės priešininkus. Tik situacija informacinėje erdvėje šiuo metu pakitusi iš esmės. Prieš 20 metų nereikėjo daug pastangų, kad atskirtum propagandą nuo informacijos. Nebuvo tiek laisvai įperkamų "nežurnalistų", kurie patogiai įsitaisę žurnalistų vietose skleistų įžūlią propagandą. Ar VSD galėtų atskleisti to informacinio karo vykdytojus? Galiu pasakyti, kad viešumas (net ir viešos žvalgybos veiklos apžvalgos) leidžia suprasti, kas vykdo informacinį karą ir kokius įrankius naudoja. Tereikia galvoti savo galva, o ne politinėmis klišėmis.
- Kuo pavojingas puolimas per sąmonę?
- Pralaimėję kovą dėl protų, pralaimėsime ir lemiamą mūšį dėl savarankiško savo praeities istorijos vertinimo. O su tokiu pralaimėjimu gali ateiti ir visiškas pasitikėjimo savo valstybe nuosmukis. Kol kas tas pasitikėjimo deficitas fiksuojamas svarbių valstybei institucijų atžvilgiu, bet nėra absoliutus. Todėl šioje srityje negalime likti tik abejingais stebėtojais.
- Kaip paprastam, viešųjų ryšių neišmanančiam žmogui jį atskirti?
- Manau, bet kuris žmogus gali atskirti tuos dalykus, kurie užgauna jo atmintį, jo valstybę, jo pažiūras. Tai parodė ir visuomenės reakcija į propagandinę klastotę apie Sausio 13-osios įvykius, kurią skleidė Rusijos finansuojamas televizijos kanalas.
Pokario fenomenas
- Ne paslaptis, kad vienas informacinio karo tikslų yra iškreipti pokariu vykusio partizaninio karo esmę ir tikslus. Kaip pats teigėte, partizaninis karas buvo įrodymas to, kad tauta priešinosi okupacijai ginklu. Ar ne dėl to jis parūpo ir dezinformacijos specialistams?
- Partizaninis karas Lietuvoje yra mūsų istorijos fenomenas, kurį dar ilgai tyrinėsime ir apie jį diskutuosime. Tuometinė Sovietų Sąjunga okupuotose Baltijos šalyse ir Vakarų Ukrainoje net nusikaltimus žmogiškumui – trėmimus - vykdė kaip gerai organizuotas karines operacijas, į kurių vykdymą vien Lietuvoje įtraukdavo kelias dešimtis tūkstančių vidaus reikalų ir saugumo struktūrų darbuotojų. O karine jėga buvo slopinamas ginkluotas pasipriešinimas nusikalstamai okupantų valdžiai. Norint sužymėti visus ginkluotus susidūrimus, neužtektų jokio žemėlapio. Vien susidūrimų, kai abi konflikto šalys patyrė nuostolių, labai apytiksliais skaičiavimais, buvo apie 3 tūkstančius. Tai nebuvo šiaip susidūrimai – dažnai jie neturėdavo jokios išgyvenimo alternatyvos. Yra žinoma ne mažiau kaip pusė tūkstančio atvejų, kai laisvės kovotojai pasirinkdavo mirtį (dažniausiai susisprogdindavo), bet ne nelaisvę. Todėl per visą partizaninio karo laikotarpį sovietiniai čekistai į nelaisvę paėmė vos apie 3 tūkst. uniformuotų partizanų. Žuvusiųjų buvo net septyniskart daugiau. Sėkmingiausi partizanų mūšiai buvo tie, per kuriuos pavykdavo išvengti didesnių nuostolių, išvesti kovotojus iš apsupties. Tokių mūšių buvo ne vienas. Prie sėkmingiausių priskirčiau ir kelių dešimčių miestelių (valsčių centrų) užėmimą, kai partizanai išvaduodavo suimtuosius, sunaikindavo mobilizacinius ir mokestinius dokumentus.
Pergalių buvo – ir tai mūsų oponentai šiandien stengiasi iš paskutiniųjų ištrinti iš istorinės atminties.
- Ką iš tikrųjų laimėjo Lietuva, iš dalies skirtingai nei Latvija ar Estija, pasukusi ginkluoto pasipriešinimo keliu?
- Ne visai sutikčiau, kad Latvija ir Estija nepasuko ginkluoto pasipriešinimo keliu. Tiesiog dėl objektyvių istorinių aplinkybių jose pasipriešinimas buvo 10-20 kartų mažesnio intensyvumo negu Lietuvoje. Partizanai gana aiškiai matė savo tragišką likimą, bet nekovoti jie negalėjo. Nebuvo jokios kitos alternatyvos, kad ir ką dabar sakytų skeptikai. Būtent tuo metu vykusios laisvės kovos buvo palydėtos ir tautos kūrybos – dainų, eilėraščių, kurie dar ilgam liko atmintyje. Partizaninė kova akivaizdžiai sulėtino teroro tempą, nes į Sibirą būtų buvusi išvežta kur kas didesnė lietuvių dalis. Dėl pogrindžio organizacijų organizuotos informacijos sklaidos vien nuo trėmimų išsigelbėjo ne mažiau kaip 40 tūkst. žmonių.
- Iki šiol painus klausimas, kuris nuolat keliamas dezinformuojant visuomenę: kodėl iš karto po karo į pagalbą mūsų partizanams žadėję ateiti Vakarai galiausiai nesiryžo pulti Sovietų Sąjungos?
- Baltijos valstybių klausimas buvo iš esmės „išspręstas“ dar vykstant Antrajam pasauliniam karui. Jis tiesiog buvo išbrauktas iš einamosios politinės dienotvarkės. Vien dėl Baltijos valstybių laisvės niekas nesiruošė pradėti karo veiksmų. Kita vertus, Vakarų valstybės niekada oficialiai neskatino partizaninio pasipriešinimo. Jau dabar į istorikų apyvartą įtraukti dokumentai liudija, kad buvo laikomasi nuostatos – nepripažinti okupacijos pasekmių, bet dėl Baltijos valstybių nekariauti. Taip pat buvo siekiama palaikyti okupuotų tautų viltį, bet neskatinti jų sukilti. Bet, kaip minėjau, partizaninis karas negalėjo nekilti dėl objektyvių priežasčių (teroro, nacionalizacijų ir pan.), net jei Vakarai šias nuostatas būtų deklaravę atvirai, o ne slaptuose politiniuose dokumentuose. Daugumai mūsų istorijos mylėtojų tai galbūt nežinomi dalykai, bet jie rodo, kad istorijos tyrimai niekada nesustoja.
- Ko šiandien galėtume pasimokyti iš partizaninio judėjimo, iš praeities?
- Iš praeities galima daug ko išmokti. Pirmiausia, pasiryžimo ginti savo nacionalinius interesus. Taip pat to, kad demokratija yra nepakeičiama net "didesnių, aukštesnių" tikslų labui. Kad skirtingo politinio spektro politikų nesusikalbėjimas ir mėginimas diskusijas vesti "buldozeriniu" principu ne tik neleidžia sutarti dėl esminių nacionalinių interesų, bet ir galiausiai juos, interesus, padaro pažeidžiamus. Kad bet koks nuolaidžiavimas Rytams anksčiau ar vėliau virsta praradimais ir tragedijomis pačiai tautai – ir tai rodo pokario trėmimai, 50 metų sustojusi ekonomikos plėtra, partizanų aukos.