Nieko naujo Vyriausybės fronte

alfa.lt 2013-12-16

Ši Vyriausybė yra nuosekli. Ji buvo ir tebėra nepaprastai neveiksminga ir nepaprastai populiari. Per pirmąsias šimtą dienų ji vengia imtis sprendimų kurdama vieną darbo grupę po kitos, tad niekam neužminė ant kojų. Maniau, kad kai darbo grupės paskelbs savo išvadas ir bus stengiamasi jas įgyvendinti, reikės imtis nepopuliarių sprendimų ir susižavėjimas Vyriausybe sumažės. Klydau, nes neįvertinau Vyriausybės gebėjimo nieko nedaryti. Geras pavyzdys – tai atominės elektrinės likimas. Perėmusi valdžią, Vyriausybė skelbė, kad darbo grupė paskelbs savo išvadas pavasarį, bet netrukus išvadų paskelbimas buvo atidėtas iki rudens, o dabar kalbama, kad jos išvys dienos šviesą vasario mėnesį, taigi 14 mėnesių po prisaikdinimo.

Savo veiklos pusmečio proga Vyriausybė neturėjo daug ko švęsti. Tuo metu paminėjau keturis jos pasiekimus - ji padidino minimalų mėnesinį atlyginimą iki 1000 litų, nesustabdė skalūninių dujų paieškų, priėmė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pataisas, leidžiančias sumažinti saulės jėgainių elektros supirkimo tarifą, mėgino pagerinti santykius su Lenkija. Buvo skubėta su sveikinimais. Pastangos gerinti santykius su Lenkija subliuško, nors, ko gero, Lenkijai tenka didesnė atsakomybė už nesėkmę. Žlugo ir skalūninių dujų projektas, JAV bendrovei „Chevron” pareiškus, kad ji pasitraukia iš skalūnų dujų žvalgybos konkurso dėl reikšmingų pokyčių Lietuvos mokesčių, teisinėje ir reguliavimo aplinkoje.

„Chevron” atvejis yra puikus Vyriausybės „numarinimo“ politikos pavyzdys. Ji atideda sudėtingų klausimų sprendimą iki kol rezultatų nesulaukę partneriai pasitraukia iš projekto, tuo sukurdama regimybę, kad kita pusė atsakinga už rezultatų stoką. Numarinimo taktika buvo puikiai pritaikyta „Chevron” atveju. Bendrovė dar gegužės mėnesį perspėjo Vyriausybę, kad dėl besikeičiančių įstatymų ji gali pasitraukti iš konkurso. Įstatymai buvo keičiami net po rugsėjo 16 dienos, kai įmonė buvo paskelbta konkurso laimėtoja, bet į „Chevron” protestus nebuvo kreipiama dėmesio. Iš pradžių Algirdas Butkevičius teisinosi, jog nebūta jokių ženklų, kad „Chrevon” ketina trauktis, bet buvo priverstas atsiimti šį netikslų teiginų. Ilgainiui premjeras darė užuominą, kad bendrovės nutarimą galėjo lemti naujausi Europos Parlamento ar Prancūzijos politikų sprendimai, atseit, kažkas kitas atsakingas.

Lenkijos atvejis parodo kitą Vyriausybės, tiksliau tariant premjero silpnybę, polinkį kalbėti per daug, per dažnai ir neapgalvotai. Šį rudenį per interviu su BNS premjeras pasakė, kad Lietuvoje neturėtų būti dvikalbių lentelių su vietovardžių ir gatvių pavadinimais. Jis aiškino, kad „visiems Lietuvos piliečiams turi būtų vienodos sąlygos. Tai reiškia, kad tų lentelių, kurios yra dviem kalbomis rašomos, turėtų nebūti, jeigu gerbiame savo valstybę, savo Konstituciją ir savo valstybės įstatymus.“ Galima ginčytis su premjero logika ir „vienodų sąlygų“ supratimo, bet visiškai aišku, kad interviu nėra tinkamas forumas paskelbti svarbų nutarimą, kuris paveiks ne tik vidaus bet ir užsienio politiką.

Šitoks skubėjimas kalbėti, užuot galvojus, yra būdingas Vyriausybei. Prieš kelias savaitės ji paskelbė neturinti pinigų mokėti valstybės pensijas žydų gelbėtojams. Sunku įsivaizduoti, kaip Vyriausybė galėjo priimti sprendimą neremti tų, kurių veiksmai labiausiai papuošė lietuvių tautą. Kilus pasipiktinimui Vyriausybė surado reikiamas lėšas. Deja, tokių incidentų yra daug per daug.

Vyriausybei formaliai vadovauja kairiosios partijos, bet, išskyrus miminalaus mėnesinio atlyginimo didinimą, ji yra abejinga socialiniam teisingumui ir socialinei atskirčiai. Atsisakyta pažadų įvesti progresinius mokesčius, o po Konstitucinio Teismo (KT) sprendimo ji nutarė pirmiausiai atstatyti daugiausiai uždirbančiųjų algas. Net prezidentė Dalia Grybauskaitė pavadino nutarimą socialiai nejautriu.

Vyriausybė yra pati neveiksmingiausia nuo 1990 m., bet dėl to Lietuva ir lietuviai nėra smarkiai nukentėję. Ūkis auga, nors ne sparčiai ir ne valdžios veiksmų dėka. Bendrus Lietuvos užsienio, saugumo bei finansų politikos rėmus nustato Lietuvos narystė NATO ir Europos Sąjungoje (ES), o tai užtikrina šiokį tokį stabilumą, užkerta kelią neapgalvotiems, neatsakingiems sprendimams. Finansų drausmės sutartis laiduoja, kad biudžetas bus balansuotas ir nepasikartos 2008 m. scenarijus, kai artėjančios finansų krizės akivaizdoje valdžia pradėjo išlaidauti, siekdama prisivilioti rinkėjus. Energetika, tiksliau tariant, energetikos nepriklausomybė yra bene vienintelė sritis, kurioje nevykę sprendimai būtų galėję smarkiai pakenkti Lietuvai. Nors būta dvejonių ir svyravimų, nors atominė veikiausiai nebus statoma, atrodo, kad Vyriausybė atlaikė „Gazprom” spaudimą.

Praeitą savaitę prezidentė D. Grybauskaitė davė suprasti, kad Vyriausybei galimybes atlikti savo darbą greičiau ir efektyviau apsunkina koalicijos partneriai, supraskite, Darbo partija, gal ir „Tvarka ir teisingumas“. Tokios pastabos gal glosto socdemų savimeilę, bet jos nelabai atitinka tikrovę. Socdemai savo rankose turi beveik visas įtakingiausias ministerijas. Pagrindinius išpuolius prieš atominę, skalūninių dujų žalgybą bei suskystintą duju terminalą organizuoja socdemai, kaip Birutė Vėsaitė, Artūras Skardžius, Algimantas Salamakinas. Vyriausybėje dominuojantys socdemai, o ne koalicijos partneriai, turi imtis atsakomybės už jos atliktus ir neatliktus darbus.

/Kęstutis Girnius/