Ukrai­nai tai ženk­las, jog lai­kai kei­čia­si. Kad ir kaip ten bū­tų su ES, anks­čiau ar vė­liau. Ukrai­na – ne Ru­si­ja ir ne Bal­ta­ru­si­ja. Re­gio­nų par­ti­jos koa­li­ci­ja su ko­mu­nis­tais ne­pers­pek­ty­vi. Tai val­džia, jei­gu ne­pra­dės gal­vo­ti ir tar­tis su žmo­nė­mis, te­ga­li iš­lai­ky­ti ka­ri­ne jė­ga. Ji da­bar de­mons­truo­ja­ma. Bet ta­da ir le­mia­mas klau­si­mas – ar Ukrai­nos ka­riai triuš­kins Eu­ro­pos ša­li­nin­kus, gins už­si­li­ku­sius le­ni­nie­čius? Ar ati­temps drau­gą Le­ni­ną at­gal?

Kai ma­tai Krem­liaus pro­pa­gan­dos iš­rai­ty­mus – kaž­kas mat Ki­je­ve pro­vo­kuo­ja nar­sius omo­ni­nin­kus, gal ir pa­tį Go­lo­va­to­vą, klas­tin­gai pa­siun­tė vai­kus, kad jie aikš­tė­je nu­ken­tė­tų, o prieš dar­bo liau­dį vyk­do­mas tarp­tau­ti­nis im­pe­ria­liz­mo są­moks­las, – vis­kas kaip Vil­niu­je aną sau­sį su ne­vzo­ro­vais ir jų me­la­gių kom­pa­ni­ja. Duok Die­ve, kad Ki­je­ve ne­sig­rieb­tų žu­dy­nių. De­mons­tran­tų iš­va­ry­mo nak­tį, gruo­džio 10-ąją, bū­re­lis eu­ro­par­la­men­ta­rų at­si­šau­ki­mu pers­pė­jo dėl to pa­vo­jaus, kad ne­pa­si­kar­to­tų Tbi­li­sis ir Vil­nius. Bet kru­vi­nas kumš­tis Ki­je­ve jau pa­kel­tas, jis gra­so ir kirs, jei to­li­mas šei­mi­nin­kas nu­tars Ukrai­ną pa­vers­ti Bal­ta­ru­si­ja. O vi­sa di­de­lė ša­lis Ry­tuo­se, ne Eu­ro­po­je, te­bes­ta­tan­ti pa­mink­lus net Sta­li­nui ir gar­bi­nan­ti Le­ni­no mu­mi­ją, lau­kia ir te­be­lau­kia sa­vo auš­ros, sa­vo pa­va­sa­rio. Tai at­eis, nors gal ne­grei­tai. Pa­lai­dos Le­ni­ną ir ten kaip žmo­gų – že­me­lėj, ne­be Rau­do­noj aikš­te­lėj. Pri­si­rinks jų ke­lio­li­kai Grū­tų.

„Bi­čiu­li, pa­ti­kėk – dai­na­vo mir­ti­nin­kai de­kab­ris­tai. – Ji pa­te­kės, žvaigž­dė svai­gi­nan­čio­sios lai­mės.“

Lais­vės, taip, kai ant ti­ro­ni­jos griu­vė­sių – na ob­lom­kach sa­mov­last­ja – ai­niai ra­šys mū­sų var­dus.

Ne­pa­mirš­ki­me – tai Ru­si­jos lais­vės dai­na.