O Ukraina visų mūsų mintyse. Tegu ji ten ir toliau gyvai plaikstosi, rūpi. Ukrainiečiai ir visi Ukrainos piliečiai savo ruožtu karštai svarsto torpeduotą, prezidento silpnybėse pakabintą pasirinkimą, nes būtent jiems tenka ir teks pasirinkti. Po pusantrų metų arba anksčiau, galbūt rytoj. Sveikinsim ir švęsim, jei Ukrainoje įvyks lūžis. O ten ir gruodį gali ateiti Sausio 13-oji, ypač, jei Maskva vėl siunčia „Alfą“. Mes turim talkinti savo dėmesiu ir patirtimi. Jų šalies pauzė, jei taip atsitiks, neturėtų virsti tik laukimu ir pykčio jausmais. Yra darbų.

Ukrainos pilietinei visuomenei reikia bręsti link darbingesnės, mažiau korumpuotos santvarkos, link joje gyvenančių tautų tarpusavio susipratimo ir sutarimo vardan Europos. Matėme antai Vilniuje totorių atstovus – Ukrainos totorių, kuriems viskas aišku. Už Europą! Ukraina galėtų juos labiau palaikyti. Totoriai vargsta patyrę sovietų totalinį naikinimą. Reikia dar ukrainiečiams ir lenkams susitaikyti, kad senoji kontora nebekurstytų vienų prieš kitus. O kur stos Ukrainos rusai? Čia turbūt didžiausias Ukrainos visuomenės uždavinys – tapti viena visuomene. Ko gera, šiandien tai jau vyksta, padėk Dieve.

Mažiau bauginami „supuvusiais Vakarais“ ar pagreitinta „ukrainizacija“, tenykščiai rusai, tikiu, norės būti europiečiais kartu su visa Ukraina. Nekomanduos jiems Kijeve, viliuosi, jokia tenykštė „Latvių gatvė“. Priešingai , europietiška Ukraina įtakos Rusiją.

Ak, ir mūsyse buvo siūloma kiekvieną rusą vadinti kolonistu. Sąjūdis to nedarė, ir daug rusų rėmė Lietuvą. Siūlyta moti ranka į savo lenkus, nors jų tarpe turim daug artimų Lietuvai. Kodėl dabar atiduodam endekams? Po kiek leidžiam Varšuvai supirkinėti Lietuvos vaikus?

Ak, turime mes ir lietuviakalbių sovietgalvių. Kuo jie geresni už ukrainietiškai pravardžiuojamus „maskolius“? Tas pravardžiavimas, einąs nuo carų laikų, nūnai tetiktų keturkampei stalininei galvai, ryjančiai „tarybines dešreles“ ir estradines deržavines plaštakes, o ne tėvų kilmei ir pase įrašytinai (tą kažkodėl siūlom!) tautybei. Gyveni, dirbi Lietuvoje ir jai, tai ir būk pilietinis lietuvis. Nelakstyk skųstis į Maskvą. Esi ukrainietis pagal vietą žemėje ir šalies pilietybę, kokia kalba bekalbėtum, tad ir neik prieš Ukrainą. Atrodo, ši dvasia dabar ima ten viršų, gal susvyruos ir nomenklatūra, ir omonininkai.

Ne vienoje šalyje aplink Ukrainą - o per Lenkiją ir iki Lietuvos - matome manevrus paveikti kylančius jaunimo sąjūdžius, kreipti juos muo atgimstančio patriotizmo į primityvų ir save teršiantį nacionalizmą. Apsimoka infiltruoti ir vieną kitą samdinį, kad nurodytoj vietoj suriktų „Juden raus!“ . Arba Kijevo aikštėje siunčiant kažką “ į getą!“ Kontora. Tų populistinių ir provokuojančių manevrų bendrasis vardiklis – prieš Europos Sąjungą. Lietuvoj lašinamos nuolatinės to viruso injekcijos : Vakarai išsigimsta, o „prie ruso“ buvo geriau. Planinga „slaptinių“ veikla ir kai kurie pasiekimai. Juolab – įjungiant autoritetus. Antai aukštieji rusų ir lenkų dvasininkai kartu pasisakę, atseit, „priešas –ne Maskva“, bet Europos liberalioji demokratija, bedievybė ir gėjai. Komunaciams belieka apsimesti tikinčiais, ir „Maskva“ klesti.

Čia reikia daug proto visiems. Nesam tobuli, bet mūsų patirtis net su lietuviškom klaidom bus naudinga sesei Ukrainai.

Prieš dvidešimt suvirš metų Lietuvos šūkiai buvo: Laisvė! Nepriklausomybė! Šiandien visų tautų ukrainiečių šūkis: Europa! Jame ir laisvės, ir orumo, ir pažangos turinys.

Gyvuok, ryžtu ir viltimi graži Ukraina.Tegul dangus tave saugo nuo Kremliaus golovažudžių.