G. Paviržis: Ką reiškia, ko siekia vadinamasis Tautinių mažumų įstatymo projektas?

voruta.lt 2013-11-28

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad Lietuvoje kažkas ne taip su kitos tautybės piliečiais. Tada kyla klausimas, ar jie yra skriaudžiami, ar diskriminuojami, ar kokiu nors kitu būdu ignoruojami? Jei taip būtų, teismai šia tema būtų užversti daugybe bylų. To nėra. Tie, kurie galvojo kitaip, ieškojo „teisybės“ europinėse institucijose, nieko nepešė. Kodėl dabar kai kam visa tai vėl ypač parūpo?

Reikia pasakyti, kad šia tema daugiausia šneka Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) politikuotojai, įtraukdami dalį rusakalbių Lietuvos piliečių. Tad ko tada jie siekia, jei gali mokytis, kalbėti, melstis, ugdyti savo vaikus gimtosiomis kalbomis?

Pavartykime parengtą įstatymo projektą. Paskaičius jį susidaro vaizdas, kad rengusieji nebuvo skaitę Lietuvos Respublikos Konstitucijos, antraip daugelio straipsnių apskritai nereikėtų rašyti. Kas diskriminuoja, draudžia pasirinkti tautybę, puoselėti savą kultūrą, tradicijas, kalbą, religiją, rūpintis paveldo išsaugojimu, steigti organizacijas, turėti visuomenės informavimo priemones, reikšti savo mintis, propaguoti savas idėjas per rinkimus vietine kalba ir daug kitų dalykų, kurie įterpti įstatymo projekte?

Visiems aišku ir žinoma, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas teisinis aktas ir kuriuo remdamasis kiekvienas gali ginti savo teises. Lietuvoje šimtmečius gyvena ir puoselėja savo kultūrą tautinių mažumų atstovai karaimai, totoriai, žydai. Jie nekelia šių klausimų, jie tiesiog kaip Lietuvos piliečiai bendrai kuria gerovę savoje tėvynėje.

Nemanau, kad įstatymo rengėjai to nesuprato. Rašyta pagal principą kuo daugiau, kad nekristų į akis pagrindinis tikslas. Tačiau kaip beslėpsi, tampa aišku, ko siekiama.

Pirmiausia pareiškiama, kad įstatymo projektas nustato tautinių mažumų atstovų teises ir pareigas. Deja, dėl atstovų (gal geriau piliečių?) pareigų daugiau jokiame straipsnyje nekalbama. Įstatymo projekte nieko nerasime apie pilietiškumą, apie ekonominius, žmogiškųjų resursų integracinius dalykus į Lietuvos valstybės ūkį, gyvenimą.

Paaiškinimai ir sąvokos nėra tikslios. Ne kartą žinomi specialistai yra pažymėję, kad tautinė mažuma, tai valstybėje esanti tautinė-etninė grupė, kuri neturi pasaulyje savo tautinės valstybės (Lietuvoje – karaimai, totoriai, romai), o tautinė bendrija valstybėje yra tautinė-etninė grupė, kuri už valstybės ribų turi savo tautinę valstybę (Lietuvoje – rusai, lenkai, žydai, vokiečiai, ukrainiečiai ir kt.), kuri visada padės išsaugoti, toliau puoselėti savo kultūrinį, kalbinį, tautinį tapatumą. Tad minima tautinių mažumų Konvencija, nors yra tik rekomendacinio pobūdžio, taikytina tik toms tautinėms grupėms, kurias reikia puoselėti ir saugoti, kurių egzistencijai yra pavojus prarasti savo identitetą, kurios neturi savo tėvynės. Dėl bendrijų mūsų Konstitucija pažymi, kad tautinės bendrijos (juolab tautinės mažumos) savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarko savarankiškai, padedant valstybei. Ar kas nors gali paneigti, kad mūsų šalyje to nesilaikoma?

Keistai skamba teiginys, draudžiantis keisti procentinį gyventojų santykį, kur gyvena tautinės mažumos (toliau šį terminą minėsiu kaip parašyta projekte). Tai reikštų, kad apie Vilnių nelenkų tautybės Lietuvos piliečiai neturėtų teisės nusipirkti žemės, statytis gyvenamuosius namus, gimdyti vaikus, realizuoti investicinius projektus, nes kiekvienas jų vienaip ar kitaip pritraukia specialistus, nebūtinai vietinius. Nebent būtų leidžiama tiems, kurie, anot LLRA, „integruosis“ šioje Pietryčių Lietuvos dalyje. Kita vertus, juk atvirkščiai, gali dėl įvairių priežasčių didėti vietos lenkakalbių gyventojų skaičius. Kaip tada būtų elgiamasi, jei procentinis limitas būtų nustatytas?

Lietuvoje, kaip niekur kitur, sudarytos puikios sąlygos mokytis gimtąja kalba, neatmetant būtinybės mokytis valstybinės kalbos. Įstatymo projekto rengėjai kalba apie lygias galimybes švietimo sistemoje, tačiau pamiršta, kad mokymas turi vykti pagal Švietimo ir mokslo ministerijos parengtas programas ir kad vietos jaunimas, įsisavinęs valstybinę kalbą, galėtų visapusiškai realizuoti save, pirmiausia Lietuvoje.

Dėl vietos gyventojų kalbos. Nevertinant tai, kad Lietuvoje matomos ir girdimos Lenkijos ir Rusijos tiesioginės TV ir radijo laidos, tautinių mažumų kalbomis čia leidžiami laikraščiai, žurnalai, radijas, yra valandėlės TV, Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose savivaldybėse, seniūnijose, bažnyčiose visa informacija pateikiama ir lenkų kalba. Per daugybę metų, praleistų tarp lenkakalbių, neteko girdėti, kad vietiniai interesantai skųstusi dėl jų kalbinio aptarnavimo, juolab jaunimui tai jau nėra problema, o vyresni Lietuvos gyventojai nepamiršo anksčiau vartotos rusų kalbos. Apie kokias papildomas oficialias kalbas LLRA mini savo programose, kai Lietuvos Respublikos Konstitucija to nenumato?

Kita vertus, nesuprantama, kaip Lietuvos pilietis, nemokantis lenkų kalbos, galėtų dirbti minėtose savivaldos institucijose ar organizacijose, kuriose administracijos direktorius nustatys, kad viskas bus aptarnaujama vietos gyventojų kalba?

Dėl oficialių užrašų gyvenvietėse, gatvėse. Gatvių pavadinimus ir dabar nustato savivaldybės taryba, tačiau tik suderinusi su Valstybine lietuvių kalbos komisija. Jei būtų pakeista tvarka (apie tai kalbama), gatvę, pavyzdžiui, Saulės, pavadintų Slonečna, Solnečnaja, o greta miesto pavadinimo Šalčininkai, grožėtumės pavadinimu Solečniki (lenkiškomis raidėmis). Kaip pamename, net tarybiniais laikais vietovių, gatvių pavadinimai greta lietuvių kalbos buvo rašoma kirilica, tačiau neverčiant žodžių prasmės į rusų kalbą. Visai nesuprantamai atrodytų, jei tokie vietovių, stendų, rodyklių užrašai atsirastų ant magistralinių, krašto, vietinės reikšmės kelių. Šiose vietose dviejų kalbų užrašų neturi būti ne tik dėl pagarbos lietuvių kalbai ir valstybei, geresnio bei operatyvesnio įvairių, teikiančių paslaugas tarnybų darbo, bet ir dėl eismo saugumui įtakojančios, prikimštos nereikalingos infomacijos. Vietiniai žmonės savo vietoves ir taip pažįsta, o atvykusiems svečiams tik būtų sunkiau orientuotis.

Švelniai kalbant, keistai skamba tezės, dėl leidimo burtis į organizacijas, asociacijas, partijas, kai jau dabar greta daugybės tautinių mažumų organizacijų, net keliose savivaldybių tarybose yra LLRA ar rusų tautybės nariai, o Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybose net turintys absoliučią daugumą, ne vienas tautinių mažumų atstovas yra išrinktas į Seimą, dirba atsakingose valstybės, savivaldos institucijų pareigose. Tokie asmenys už galimybę kartu spręsti valstybės reikalus, gerinti visų asmenų gyvenimo kokybę, turėtų rodyti pilietiškumo ir pareigingumo pavyzdį Lietuvos žmonėms.

Deja, nenaujiena, kad net dirbdami tokį darbą, neretas jų kelinti metai ignoruoja teismų sprendimus dėl savavaliai užkabintų gatvių pavadinimų, parašytų nevalstybine kalba. LLRA viršūnių atsikalbinėjimai, kad jie to negali padaryti dėl privačių asmenų iniciatyvos, dūmų migla. Pažįstantiems LLRA valdžios piramidės veiksmus tai padaryti jiems juoko darbas. Tenka tik apgailestauti, kad net svarstant valstybinėse institucijose pateiktą mažumų įstatymo projektą niekas nepagalvoja, kad iki tokių svarstymų pirmiausia būtina pareikalauti įvykdyti teismų sprendimus, o ne siekti besąlygiškai juos atgaline data įteisinti.

Turime daug pavyzdžių, kai po teismų sprendimų dėl atliktų veikų pažeidžiant įstatymus, valstybinių ar savivaldos institucijų pastangomis atstatoma tvarka į pirmykščią padėtį. Kodėl tai nedaroma aprašytu atveju? Gal tose savivaldybėse jau nėra valstybinės valdžios?

Valstybės institucijų pataikavimo politika tik drąsina vietos politikuotojus stiprinti savo dominavimą valdomose teritorijose, kelti naujus reikalavimus, kuriant „kunigaikštystę“ nepriklausomoje, nedalomoje valstybėje.