Tuo pat me­tu rei­kia pa­svei­kin­ti Ru­si­ją su ne­pap­ras­ta jos už­sie­nio po­li­ti­kos per­ga­le. Ne­si­no­ri, bet rei­kia, nes pa­sta­rą­jį Ukrai­nos spren­di­mą lė­mė ne kas ki­ta, o Ru­si­jos spau­di­mas. Be to, šį kar­tą Mask­va ti­krai iš­ko­vo­jo per­ga­lę. Be­pi­gu bu­vo gąs­din­ti ma­žy­tę Ar­mė­ni­ją, kad ji at­si­sa­ky­tų su­ar­tė­ji­mo su ES ir sto­tų į Mui­tų są­jun­gą. Ukrai­na – štai, kur ti­kra per­ga­lė. Su­nku net įsi­vaiz­duo­ti, kuo tu­rė­jo bū­ti gra­si­na­ma (ar­ba kas ža­da­ma) Ki­je­vui, kad ga­lin­gie­ji, nie­kam pa­klus­ti ne­pra­tę šios ša­lies eko­no­mi­kos mag­na­tai pa­sku­ti­nę aki­mir­ką nu­lenk­tų gal­vas prieš Krem­lių. Pa­si­ro­do, to­kios ma­žos ša­lys kaip Mol­do­va ir Gru­zi­ja ga­li lai­ky­tis tvir­čiau nei di­džiu­lė Ukrai­na.

Tai vie­nas, tai ki­tas po­li­ti­kas pra­by­la apie tai, kad Ru­si­ja jo­kios per­ga­lės ne­iš­ko­vo­jo, nes ne­va pa­ti ati­to­lo nuo Eu­ro­pos. Ne­tie­sa. Toks tei­gi­nys bū­tų tei­sin­gas tik tuo at­ve­ju, jei Ru­si­ja no­rė­tų iš tie­sų su­ar­tė­ti su Eu­ro­pa, tap­ti eu­ro­pie­tiš­ka vals­ty­be. Ta­čiau taip nė­ra. Ru­si­ja no­ri su­ar­tė­ti su Eu­ro­pa tik tiek, kiek sie­kia du­jo­tie­kio il­gis. Ga­liau­siai juk ji dek­la­ruo­ja esan­ti „eu­ra­zi­nė“ vals­ty­bė ar net ci­vi­li­za­ci­ja (ne­sii­mu svars­ty­ti, ką reiš­kia šis ne­sup­ran­ta­mas tei­gi­nys). To­dėl Ukrai­nos ati­trau­ki­mas nuo Eu­ro­pos – tvir­ta per­ga­lė.

Be­je, bent da­lį nuo­pel­nų už šią Ru­si­jos per­ga­lę tu­ri pri­siim­ti ir ES. Nie­kam nie­ka­da ne­bu­vo pa­slap­tis, kad Mask­va spaus vi­sas Ry­tų par­tne­rys­tės ša­lis. Tam rei­kė­jo ruo­štis ir gal­vo­ti, kaip bent jau iš da­lies bū­tų pa­leng­vin­ta po­ten­cia­li ža­la šioms vals­ty­bėms. Ži­no­ma, tai tik pa­si­tei­si­ni­mas, bet ir Ukrai­nos prem­je­ras My­ko­la Aza­ro­vas pa­sis­kun­dė tuo, kad ES ne­nu­ma­tė, kaip kom­pen­suo­ti ža­lą, ku­rią Ukrai­na pa­tir­tų dėl pa­blo­gė­ju­sių san­ty­kių su Ru­si­ja. Tai­gi il­gą lai­ką ES te­su­ge­bė­jo kar­to­ti abe­jo­ti­nos ver­tės rei­ka­la­vi­mą pa­leis­ti Ju­li­ją Ty­mo­šen­ko, o Ru­si­ja ve­dė ins­ten­sy­vias už­ku­li­si­nes de­ry­bas. Aki­vaiz­du, kie­no dip­lo­ma­ti­ja efek­ty­ves­nė.

Na, bet tei­sin­gu­mo dė­lei taip pat rei­kia pri­pa­žin­ti, kad Ukrai­nos spren­di­mas tie­siog per­ne­lyg už­tem­dė vi­są Ry­tų par­tne­rys­tės pa­dan­gę. Ne­pa­mirš­ki­me: dar yra Gru­zi­ja ir Mol­do­va, ku­rios kol kas lai­ko­si tvir­tai. Nors Ki­ši­nio­ve ko­mu­nis­tai jau ve­dė į gat­ves „bro­ly­bės“ su Ru­si­ja ša­li­nin­kus, ša­lis ne­ro­do po­žy­mių, kad ir ji ga­li ap­si­gal­vo­ti pa­sku­ti­nę aki­mir­ką. Gal to­dėl, jog mol­da­vai jau pri­pra­to prie Ru­si­jos sank­ci­jų ir gra­si­ni­mų, kad jie „su­šals šią žie­mą“, kaip ne­se­niai jiems ža­dė­jo Dmi­tri­jus Ro­go­zi­nas (ma­tyt, čia tie Ser­ge­jaus Lav­ro­vo mi­nė­ti „drau­giš­ki pers­pė­ji­mai“). Jei taip, tai Gru­zi­jos at­ve­ju vis­kas yra ab­so­liu­čiai aiš­ku. Nė vie­na po­so­vie­ti­nė vals­ty­bė taip ne­nu­ken­tė­jo nuo Ru­si­jos.

Abi šios vals­ty­bės pa­de­mons­tra­vo, kad yra pa­jė­gios po­li­ti­ko­je va­do­vau­tis de­mo­kra­ti­niais pri­nci­pais, be am­ži­nai val­dan­čių au­to­ri­ta­ri­nių re­ži­mų (tai – taip pat re­te­ny­bė po­so­vie­ti­nė­je erd­vė­je). Be to, Mol­do­va yra tie­siog na­tū­ra­li kan­di­da­tė į ES, nes na­rys­tę jau pa­sie­kė jos ti­kro­ji se­sė – Ru­mu­ni­ja. Tuo pat me­tu Gru­zi­ja yra taip spar­čiai eu­ro­pė­jan­ti vals­ty­bė, kaip jo­kia ki­ta jos re­gio­ne. Ša­lies na­rys­tę ES pa­lai­ko 80 proc. gru­zi­nų, o tai – re­kor­di­nis pa­lai­ky­mas. Klau­si­mas: kaip ga­li­ma bū­tų jų ne­priim­ti į ES?

Ir mes, lie­tu­viai, tu­ri­me di­džiuo­tis, kad to­kios is­to­ri­nę reikš­mę tu­rin­čios su­tar­tys su Mol­do­va ir Gru­zi­ja bus pa­si­ra­šy­tos Vil­niu­je. Tai – di­džiu­lė gar­bė Lie­tu­vai ir di­džiu­lis įver­ti­ni­mas mū­sų vaid­me­niui po­so­vie­ti­nės erd­vės po­li­ti­ko­je. Juk ir mū­sų pa­čių, kaip ir Lat­vi­jos ir Es­ti­jos, pa­vyz­dys ro­dė Ki­ši­nio­vui ir Tbi­li­siui, kad sa­vo tiks­lų ga­li­ma siek­ti net ta­da, kai esi la­bai ma­žas, nes svar­biau­sia – va­lia ir ryž­tas.

Dar svar­biau yra tai, kad ga­li­ma ir rei­kia di­džiuo­tis mol­da­vų ir gru­zi­nų ryž­tu. Ir pa­spau­dus jiems ran­ką, gar­siai pa­sa­ky­ti: „Eu­ro­pa di­džiuo­ja­si ju­mis!“ Vi­sai ne to­dėl, kad šios ša­lys – kaž­koks pa­guo­dos pri­zas ES, pa­na­šiai kaip Ru­si­jai – Ukrai­na. O to­dėl, kad šių vals­ty­bių pi­lie­čiai iš tie­sų yra eu­ro­pie­čiai, gal net ir ge­res­ni už kai ku­riuos „sen­bu­vius“, nes tu­ri stu­bu­rą, tu­ri va­lios ko­vo­ti už svar­biau­sią eu­ro­pie­tiš­ką ver­ty­bę – pa­si­rin­ki­mo lais­vę. To­kias sa­vy­bes de­mons­truo­jan­čioms tau­toms ne­rei­kia sa­ky­ti „mes no­ri­me bū­ti eu­ro­pie­čiai“, jos jau to­kios yra.