Puse lūpų kalbama, kad Seimo valdančiosios koalicijos nariai savo apygardoms gaus apie milijoną litų iš valstybės.

Verta suabejoti, ar tokie viešai nutylimi, bet egzistuojantys politiniai susitarimai biudžeto sąskaita spręsti valdančiųjų parlamentarų įgeidžius apygardose turi ką nors bendro su tuo, ką vadiname viešuoju interesu. Merkantilinis rinkėjų papirkinėjimas kaimiškose apygardose neša politinius dividendus, tačiau nepagrįstai skriaudžiami miestiečiai.

Seni protekcionistiniai metodai

Atrodytų, valstybės politikams visi šalies piliečiai turėtų būti lygūs ir jų bėdos vienodai svarbios, tačiau taip nėra. Iki 2008 m. valdę socialdemokratai buvo ištobulinę rinkėjų papirkinėjimo sistemą, kai valstybės investicijos buvo kreipiamos tikslingai tiems rajonams, kurie remia kairiuosius. Jeigu kažkur lėšos nukreipiamos, vadinasi kažkas kitas jų negauna. Taip atsitiko, kad 2008 m. Vilniaus ir Kauno švietimo įstaigos buvo blogiausios būklės šalyje, o Kauno gatvių duobės išgarsėjo visoje Lietuvoje.

Į valdžią atėjus dešiniesiems investicijų skirstymas buvo pertvarkytas. Lėšos pradėjo plaukti ne pagal politinius pageidavimus, bet ten, kur jos duoda didžiausią naudą arba ten, kur jos labiausiai reikalingos. Formuojant biudžetą buvo atmetami visi be išimčių parlamentarų teikiami asmeniniai protekcionistiniai siūlymai. Visai nenuostabu, kad buvo padidintas finansavimas kurortų infrastruktūrai, nepaisant to, kad beveik visų Lietuvos kurortų valdžioje socialdemokratai.

Švietimo ministras Gintaras Steponavičius, prieš skirdamas ES paramą mokykloms, atliko auditą ir pažiūrėjo kur mokyklų būklė prasčiausia, tad investicijų pagaliau sulaukė ir miestų mokyklos. Taip buvo pradėta lyginti per socialdemokratų valdymo metus atsiradusi investicijų disproporcija tarp savivaldybių.

Valdančiųjų apygardų mokykloms ir keliams - milijonai

Sugrįžus į valdžią kairiesiems, jie sugrąžino ir seną protekcionistinę tvarką. Vyriausybės pateiktame 2014 m. biudžeto projekte siūloma skirti 32,3 mln. litų Švietimo įstaigų modernizavimo programai, kurią gegužės mėnesį patvirtino švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis. Šios programos prireikė, nes valdantieji nori įsiteikti savo rinkėjams. To paklaustas nepaneigė paraudęs ir tyliai nudelbęs akis švietimo ministras. Milijonai bus skirti tų regionų mokykloms, kurių vienmandatėse apygardose išrinkti valdančiosios koalicijos nariai.

Taigi daugiausia tai kaimiškos savivaldybės, o didieji miestai, matyt, mokyklų atnaujinimui iš šios programos negaus išvis nieko. Štai vaikučiai Akmenėje yra geri, nes jų tėveliai balsavo už Darbo partiją, tad dėdės politikai apšiltins sienas, nupirks baldų ir kompiuterių, o vilniečiai moksleiviai tegu šąla ir nušiurusiose klasėse sėdi su striukėmis, nes jų tėveliai nebalsavo už Darbo partiją. Nors kai kuriose kaimiškose savivaldybėse švietimo įstaigų renovacija jau beveik baigta, o Vilniuje nerenovuota didžioji dauguma – 69 mokyklos. Kaune situacija dar blogesnė – renovacijos laukia per 100 mokyklų.

Panaši situacija ir su gatvių bei kelių remontu. Trys didieji miestai suneša absoliučią daugumą visų valstybėje surenkamų mokesčių, taip pat ir akcizo mokesčio, iš kurio tvarkomos gatvės. Akivaizdžiai situaciją iliustruoja Kauno pavyzdys. Miesto degalinėse sumokama apie 200 mln. litų, o valstybė Kaunui šiemet grąžino 10,5 mln. Kokiais kriterijais remiantis Vyriausybė skirsto lėšas savivaldybėms nėra aišku. Apskritai savivaldybių gatvių taisymui yra skiriama iki 20 proc. Kelių fondo lėšų, iš kurių didžiųjų miestų gatvėms atitenka tik 35 proc., tuo tarpu rajonų savivaldybės - net 65 proc.

Spalio 25 dieną susisiekimo ministras pasirašė įsakymą dėl svarbių valstybei vietinės reikšmės kelių gatvių tikslinio finansavimo, kuriuo savivaldybėms paskirstė 42 milijonus litų, o Kauno ir Vilniaus savivaldybėms nebuvo skirta nė lito. Jokio proporcingumo nei pagal gyventojų skaičių, nei pagal sumokamus mokesčius, nei pagal gatvių būklę, tik paprasti politiniai išskaičiavimai. 

Šešėlinis biudžetas „geriems žmonėms“ ir „geriems darbams“

Dar vienas riebus pinigų maišas, iš kurio semia valdantieji yra valstybės įmonės. Atrodo, visos pastangos šias bendroves išskaidrinti ir priartinti prie privačiose kompanijose taikomų standartų eina šuniui ant uodegos. Dešiniųjų Vyriausybės įvesti principai buvo paprasti ir aiškūs. Valstybės įmonės yra mokesčių mokėtojų turtas ir jos turi veikti maksimaliai efektyviai. Uždirbtas pelnas turi patekti į valstybės biudžetą, o politikai balsuodami Seime ir priimdami biudžetą tegu nutaria kam skirti pinigus - ar teisėjų algoms didinti, ar sveikatos apsaugai, ar investicijoms. Lygiai kaip daroma su kitomis įplaukomis. Pastangos davė rezultatų, nuo 2008 m. į biudžetą sumokėtų menkų 40 mln. litų iki 2011 m. 524 mln. Tačiau dabar ši praktika griaunama.

Valdantieji nutarė palikti pelną įmonėse, o tai apie 0,5 mlrd. litų, ir į biudžetą pervesti menką dalį. Tai sudaro sąlygas, apeinant politines institucijas, skirstyti pinigus neskaidriems projektams. Sakysim, paskambina koks funkcionierius iš ministerijos ir paprašo, paremkit kokį nors vaidybinį serialą, sporto renginį ir t.t.

Ar miestiečiai yra mažiau žmonės?

Socialdemokratai mėgsta šnekėti apie socialinį teisingumą, lygybę ir taiką. Tai kaipgi dabar su tais gražiais lozungais? Ar miesto gyventojai yra mažiau žmonės? Kur dingo lygybė ir teisingumas? Miestiečiai lygiai taip pat nori važinėti lygesniais keliais, džiaugtis gražesne aplinka ar leisti vaikus į šiltesnes mokyklas.

Labai gerai, kad politikai žino kur ir kiek reikia skirti lėšų, kad vietos bendruomenės būtų patenkintos. Štai vidaus reikalų ministras prieš kelias savaites skyrė 1,5 mln. litų Rusnės miesteliui gražinti, matyt, bendrapartiečiui Remigijui Žemaitaičiui nepatinka vaizdas pro langą, bet kaip su tais miestais ir rajonais, kurie nelinkę balsuoti už kairiuosius? Kokių nors Lazdynų, Justiniškių ar Fabijoniškių gyventojai gali paliudyti, kad per 20 metų, nė 10 litų valstybė neinvestavo į jų aplinkos gražinimą.