J. Jurgelis. Ar D. Grybauskaitė mokėsi KGB kursuose Leningrade?

delfi.lt 2013-11-14

Pastarosiomis dienomis pasijutau labai nekaip ir fiziškai, ir dvasiškai. Visi ką nors turi pasakyti prezidentei ar apie prezidentę, turi ką jai patarti, pamokyti. O aš nieko neturiu. Tarsi būčiau ne pilietis, tarsi man nerūpėtų šalies ateitis.

Štai Artūras Paulauskas pasakė, kad prezidentė viską daro blogai: blogai su užsienio politika, su vidaus politika, blogai su viskuo (visko nebeatsimenu), bet viskas blogai. Be to, arogantiška.
Mečys Laurinkus parašė, ką prezidentė turi daryti (sakyti), eidama į rinkimus. Ji turi daryti tai, kas rinkėjams patinka, kas juos domina. Rinkėjų nedomina, kaip Dalia Grybauskaitė leidžia laiką gamtoje, kokias gėles sodina, kokias knygas skaito, kokią poeziją mėgsta ir t. t. Rinkėjams įdomiausia jos biografija. Būtent biografijoje slypi pikantiškiausios detalės. Štai dėl to gerbiamas M. Laurinkus gerbiamai prezidentei siūlo kloti ant stalo visas atverstas kortas (visą savo biografiją iki paskutinio siūlo galo). Ir čia negaliu nieko nei pridėti, nei atimti. 

Vis dėlto pagaliau radau kampą ir aš.

Šį kampą man pakišo paviešinta VSD slapta pažyma apie Rusijos specialiųjų tarnybų ruošiamą paleisti provokaciją. Girdi, Dalia Grybauskaitė, besimokydama Leningrado viename universitete, kartu mokėsi ir KGB kursuose. Taigi kaip ten buvo iš tikrųjų – mokėsi ar nesimokė?

 

Mokėsi ar nesimokė?

Klausime slypi didelė intriga. Tik pagalvokim: šalies, kuri pirmoji išsiveržė iš SSSR glėbio, prezidentė – KGB kursų kursantė! Tai gal ir visa mūsų nepriklausomybė yra KGB kursų projektas? Gal mes visi esame pasaulinio KGB projekto žaisliukai (lėliukai), kuriuos už virvučių tampo Rusijos specialiosios tarnybos, Rusijos prezidento Vladimiro Putino administracija, o ir pats Putinas patampo, kai tik randa laisvesnio laiko? Nors jis turi ir daugiau ką tampyti, pvz., Ukrainą, Moldovą, Gruziją ir t. t. 

Nenoriu skaitytojo gąsdinti įvairiais baisumais, todėl savo rašinį pradedu nuo to, kuo galėčiau baigti: Dalia Grybauskaitė nesimokė Leningrade KGB kursuose.
Neįdomu, ar ne? Būtų mokiusis – tai bent būtų apie ką padiskutuoti! Deja, ji nesimokė. Žemiau išdėstysiu argumentus.

 

Argumentai


Pirmas argumentas 

D. Grybauskaitė nesimokė Leningrade KGB kursuose, nes tokių kursų Leningrade nebuvo.
Apskritai kursai kaip mokymo sistema KGB sistemoje nebuvo itin paplitusi. KGB kursai buvo dviejuose SSSR miestuose – Minske ir Kijeve. Lietuvaičiai dažniau ir daugiau mokėsi Minske. Minsko kursuose buvo du skirtingi kurseliai. Pirmasis – pradedantiems KGB darbuotojams. Paprastai į juos priimdavo asmenis, jau baigusius vieną aukštąją mokyklą. Tai buvo vienerių mokslo metų kursai. Kursuose būdavo tik žmonės, pradėję dirbti KGB. Pirma kursantą apiformindavo kaip KGB pareigūną, kaip kadrinį darbuotoją, o po to siųsdavo į kursus. 

Antrajame Minsko kurselyje mokėsi asmenys, planuojami paskirti į kokias nors vadovaujančias KGB pareigas. Tie kursai trukdavo, regis, du mėnesius. Žinoma, kad tie asmenys jau turėjo tam tikrą darbo KGB stažą. Šių eilučių autoriui dirbant teko garbė pabendrauti ne su vienu Minsko kursų kursantu. 

Kijeve buvo operatyvinio darbo kursai. Į juos atvažiuodavo KGB darbuotojai iš visos Sovietų Sąjungos. Kursai trukdavo, jei neklystu, šešis mėnesius. Kursus lankydavo KGB pareigūnai, turintys ne mažiau kaip vienerių metų darbo stažą.

Dar skaitytojui pasakysiu, kad Leningrade buvo KGB seklių mokykla. Ji ruošdavo kadrus vadinamiesiems septintiesiems skyriams (semiorkoms). Ten buvo mokama daugiau sekimo amato negu ideologinių dalykų. Sekliai buvo parengiami aukšto lygio. Jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jų ne vienas dirbo Lietuvos specialiosiose tarnybose. Kad D. Grybauskaitė būtų baigusi sekimo mokyklą, turbūt niekam tokio klausimas nekyla.
Maskvoje buvo KGB aukštoji mokykla.

Antras argumentas

Toje rengiamoje provokacijoje, apie kurią dabar plačiai žinoma, sakoma, kad Rusijos specialiosios tarnybos dabar savo archyvuose ieškos informacijos, kaip D. Grybauskaitė tuos kursus lankė. Tai absurdas. Rusijos KGB savo archyvų niekam neatskleidžia, informacija iš ten nenuteka (tai ne mūsų VSD). 

Šių eilučių autoriui savo laiku teko kalbėtis su FSB (Federalinės saugumo tarnybos, buvusios KGB) vadovu generolu Sergejumi Stepašinu. Mūsų pokalbio pradžioje generolas labai mandagiai paaiškino, kad klausimo apie KGB pareigūnus, agentus ir pan. neliesime. Ir tai suprantama. Specialiosios tarnybos savo darbuotojų ar pagalbininkų neišduoda. Kad dabar Rusijos specialiosios tarnybos imtų ir išduotų medžiagą apie buvusį bendradarbį ar agentą ir tą medžiagą paviešintų, yra neįtikėtina.

Trečias argumentas

Provokacijoje sakoma, kad Rusijos specialiosios tarnybos dabar ima rūšiuoti, tvarkyti medžiagą apie kaimyninių respublikų vadovaujančius asmenis. Tai irgi blefas. Tas, kas nors kiek žino apie Rusijos specialiųjų tarnybų darbo lygį, supranta, kad ten visa medžiaga yra sutvarkyta, surūšiuota, suklasifikuota. Jos nereikia ruošti. Medžiaga apie kaimyninių šalių vadovus yra renkama, atnaujinama ir naudojama nuolat. Beje, tai daro ne tik Rusijos specialiosios tarnybos.

Ketvirtas argumentas

Provokacijoje sakoma, kad įtarimai kyla dėl to, jog D. Grybauskaitė ilgai (ar septynerius metus) mokėsi Leningrado universiteto vakariniame skyriuje. Atseit, dar mokėsi ir kursuose. Čia jau, Vatsonai Ivanovičiau, perdaug elementaru. Žinant, kad D. Grybauskaitė dirbo (turėjo užsidirbti pragyvenimui) ir mokėsi, septyneri metai yra ne ilgas, bet vidutinės trukmės laikas.
Taigi apibendrinam: D. Grybauskaitė nesimokė Leningrade KGB kursuose, kurių ten nebuvo.
Bet čia dar ne viskas.

„Nėra ugnies be dūmų“ 

Lietuvoje kalbant apie D. Grybauskaitę pasirodė toks liaudies posakis: „Nėra ugnies be dūmų“. Tas pasakymas yra apsuktas iš kito galo, nes „nėra dūmų be ugnies“. Šiuo atveju tą ugnies reiškinį reikėtų interpretuoti taip: kai D. Grybauskaitė mokėsi KGB kursuose Leningrade – tai buvo ugnis, o dabar atklydęs gandas apie jos mokymąsi – yra tos ugnies dūmai.

Tačiau kodėl dūmai iškilo po daugiau kaip keliasdešimties metų? Ar ne per ilgas atotrūkis nuo ugnies užsidegimo iki dūmų atrūkimo? Tie dūmai dabar mums griaužia akis. Ką daryti su dūmais, kaip reaguoti? 

Prieš reagavimą visų pirma reikia gerai suprasti tų dūmų prigimtį. Pasiaiškinkim.

Iš kur rūksta dūmai? 


1991 m. KGB, pasitraukdamas iš Lietuvos, išsivežė visus svarbiausius ir svarbius dokumentus. Tam jie turėjo pakankamai laiko. Dalis KGB neišvežtų dokumentų buvo sudeginta. Kai iškart po pučo žlugimo Maskvoje mūsų tarnybos pirmą kartą įėjo į KGB kiemą, ten kūrenosi dokumentų laužai, o pastato krosnys dar buvo karštos nuo ugnies, nors buvo vasara. Dalis paliktų dokumentų buvo išimti, išpjaustyti. Palikta tai, ko reikia pavedžioti mūsų tarnybas už nosies. 

Tiesa, šiomis dienomis, paviešinus VSD pažymą, pasigirdo ir toks pasiūlymas ar pamąstymas: girdi, reikia gerai pasėdėti KGB archyvuose, paieškoti, gal kas ir atsiras (dėl mokymosi kursuose), nes Lietuvai labai reikia skaidrumo. Bėda ta, kad į Rusijos specialiųjų tarnybų archyvus niekas ieškotojų iš Lietuvos neįleis.

Taigi mes nežinome, ką jie turi ten Rusijoje. Ir dar ilgai nežinosime. Jie, esant norui, bet kada gali mus pašantažuoti, paleisti dūmus ar atskraidinti antį.

Senatis KGB dokumentams

Yra viena, o gal vienintelė, išeitis. Reikia tvirtai pasakyti: senatis KGB informacijai, senatis KGB dokumentams ir tiems, kuriuos paliko čia, ir tiems, kuriuos išvežė. Reikia pagaliau pasakyti: „Ponai kaimyninės šalies specialiųjų tarnybų asai, visas savo informacijas pasilikit sau, mums jų nereikia. Jos mūsų nebeveikia“.

Kai taip pasakysime, tapsime laisvi nuo Rusijos specialiųjų tarnybų provokacijų KGB tema.

Bet ar sugebėsime ir ar norėsime tai pasakyti? Juk kartais taip malonu, netgi politiškai naudinga, pasimaudyt kagėbistinių intrigų balose.

Pastaba: teksto autorius už nieką neagituoja ir pats dar nežino, kaip ir už ką balsuos.