Mūšis dėl ambasadorių: užkulisiai ir pasekmės

www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2013-09-03

Savo neatsakingomis ir neatsargiomis kalbomis Lietuvą į nepatogią padėtį pastatę ambasadoriai Azerbaidžane ir Vengrijoje prezidentės dekretu pagaliau atšaukti, bet mūšis viešojoje erdvėje ir Seime, užviręs dėl jų postų išsaugojimo, atskleidė, kad čia buvo užkabintos kur kas įtakingesnės grupės, nei du diplomatai.

Skandalas dėl viešumon patekusių diplomatų pokalbių, kai buvo nederamai kalbama apie Lietuvos užsienio politikos ypatumus, santykius su kitomis valstybėmis bei Lietuvos valstybės pirmuosius asmenis, normalia raida turėjo nugesti per savaitę, dar rugpjūčio pradžioje. Procedūra tokiais atvejais aiški, nors kartais ir nelabai teisinga: prisidirbai, vyre, pastatei savo viešomis kalbomis Lietuvą į nepatogią padėtį – kraukis daiktus, važiuoji namo. Tokia negailestinga diplomatinės tarnybos tvarka, kuriai turėjo paklusti jau ne vienas ambasadorius, netgi buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, kurio tolesnė karjera ambasadoriumi Rygoje baigėsi po neatsargių (nors gal ir teisingų) žodžių apie vieną Latvijos prezidento sprendimą.
Ambasadorius Azerbaidžane Artūras Žurauskas, kaip gerai šią tvarką išmanantis profesionalas, viską suprato ir nedelsdamas įteikė ministrui prašymą atšaukti jį iš pareigų. Jeigu tą patį būtų padaręs ir ambasadorius Vengrijoje Renatas Juška, šiandien jau visi tą istoriją apie įrašytus, sumontuotus ir “YouTube” svetainėje paskelbtus Lietuvos diplomatų pokalbius būtų pamiršę – na, ne pati didžiausia aktualija tie diplomatinės tarnybos reikalai. Juoba kitos šalys, kurias aptarinėjo diplomatai, taip pat akivaizdžiai nelinkusios kelti viešo skandalo.
Bet ambasadorius R.Juška užsiožiavo, pareiškimą savo noru rašyti atsisakė, aiškindamas, kad jokių tokio turinio pokalbių, kurie pateko į viešumą, nebuvę. Tuo pat metu žiniasklaidoje prasidėjo masinė prisidirbusių ambasadorių, ypač – to paties R.Juškos, gynimo kampanija. Aiškinta, kad jų atšaukimas prilygtų Lietuvos pasidavimui svetimoms jėgos, kad tai privatūs pokalbiai, kurių viešinti negalima, tad ir bausti už tai negalima, kad ambasadorių atšaukimas griautų Lietuvos užsienio politiką, diplomatinę tarnybą ir netgi valstybės pamatus.
Reikalauta Seime sudaryti specialią tyrimo komisiją. Buvęs VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius, dabar kalakutais prekiaujantis Raimundas Lopata nusišnekėjo tiek, kad pareiškė, jog „Seimo įkurtos komisijos tikslas, nors tai nuskambės gal dramatiškai ir juokingai, – išsaugoti šalies, kaip teisinės valstybės, likučius”. Bauginta užuominomis, kad į viešumą gali patekti pokalbių, kuriuose vieni apie kitus kalbasi Lietuvos pirmieji asmenys, įrašai.
Kelias savaites visuomenei ir pirmiausia Seimo Užsienio reikalų komiteto, kuris pagal naują tvarką privalo svarstyti ne tik kiekvieno ambasadoriaus skyrimą, bet ir atšaukimą, nariams bandyta įteigti, kad ambasadorių, ar bent jau R.Juškos, atšaukti jokiais būdais negalima.
Kas gi tas ambasadorius R.Juška ir kuo jis toks ypatingas, kad jam ginti buvo mobilizuoti politologai, žurnalistai ir politikai, kurių rinkinys visiškai nenustebino tų, kurie pažįsta Užsienio reikalų ministerijos „chebrytę”?
Pirmą kartą viešumon R.Juškos, tuo metu patarėjo viename iš URM departamentų, pavardė pateko 2006 m. balandį, kai viena Rusijos televizija paskelbė Lietuvos diplomatų ir Gruzijos parlamento Gynybos ir saugumo komiteto vadovo Givio Targamadzės pokalbius apie Baltarusijos opoziciją. Vienas tų diplomatų buvo įtakingasis URM sekretorius Albinas Januška, kurio, kaip „valstybininkų” klano įkūrėjo, pavardė praėjus pusmečiui nuskambėjo VSD pulkininko Vytauto Pociūno žūties skandale, antrasis – tas pats R.Juška, ministerijoje dirbęs su Baltarusijos demokratizacijos projektais.
Įdomi detalė: tuo metu, kai R.Juška vadovavo Paramos demokratijai departamentui, jo žmona Alina buvo Europos humanitarinio universiteto, kuriam teko didžioji dalis Baltarusijos “demokratizacijai” skirtų lėšų, vykdomoji direktorė. Tikriausiai atsitiktinumas, bet įdomus: vyras ministerijoje skirsto pinigus,

o žmona, dirbanti viešojoje įstaigoje, vadovauja tų pinigų įsisavinimui.
Dar po poros metų R.Juškos pavardė išplaukė Seimo Audito komitetui pradėjus tikrinti, kaip naudojamos milijoninės lėšos, skirtos paramos Afganistanui programoms. Dalis lėšų panaudojimo projektų buvo pradėti be konkursų, sąmatos atrodė įtartinai išpūstos, neatsižvelgta į Afganistane dirbančių specialistų siūlymus. Audito komitetas taip pat pabrėžė, kad R.Juška pinigus Afganistanui skirstė vienasmeniškai, nes pats teikdavo projektus ir pats juos vertindavo.
Tuo metu Lietuvos atstovybei Afganistane vadovavęs ir su R.Juškos darbo manieromis susidūręs diplomatas Aleksandras Matonis šiomis dienomis, diskutuodamas su vienu R.Juškos gynėju, savo “Facebook” paskyroje rašė: „Nuo to, kad tu jį pažįsti, R.Juška netampa mažiau arogantiškas, įžūlus ir nemalonus. Ir dėl to “šaunaus vyro, patrioto ir valstybininko” daug kas galėtų pasiginčyti. Galėčiau bent penkiasdešimt diplomatų, galvojančių kaip aš, suskaičiuoti. Kad arogantiškasis ambasadorius R.Juška gavo per snapą, Lietuvai ir jos diplomatinei tarnybai tik į naudą. Kaip vakcina.”
Kad būtų aiškiau – ambasadorius R.Juška, dirbdamas URM, kaip sakoma, sėdėjo ant pinigų ir skirstė juos projektams, kurių įgyvendinimo Baltarusijoje ar Afganistane detaliai patikrinti tiesiog neįmanoma. O pasodino jį pinigų skirstyti tas pats skandalingasis „valstybininkas” A.Januška. Ginti R.Juškos dabar šoko taip pat „valstybininkų” ratelio žmonės arba tie, kuriems šie turi įtakos.
Atrodo, kad, be tiesiog saviškio gynimo, kova dėl prisidirbusių ambasadorių neatšaukimo turėjo dar vieną tikslą – patikrinti, kas yra Užsienio reikalų ministerijos šeimininkas: naujasis ministras Linas Linkevičius, ar senoji A.Januškos laikais susiformavusi „chebrytė”. Juk nepaisant to, kad L.Linkevičius dešimtmetį išdirbo Lietuvos diplomatinėse misijose Briuselyje ir Minske, savu žmogumi URM jis niekada nebuvo, jo valdos ir jo žmonės – kariuomenėje ir Krašto apsaugos ministerijoje.
Jeigu būtų pavykę užblokuoti L.Linkevičiaus inicijuotą ambasadorių atšaukimą, nesvarbu kaip – per viešąjį spaudimą, Seimo komitetą ar Vyriausybę, – kitą dieną po to L.Linkevičius būtų buvęs jau nebe ministras, o tik ministro kabinete sėdintis. Visi rimti sprendimai būtų daromi kituose kabinetuose, jam atnešant tik pasirašyti. Tokios praktikos dirbti su iš šalies atėjusiais ministrais URM senbuviai jau turi.
Na, o vis dar abejojantiems, ar tikrai reikėjo atleisti ambasadorius, tenka paaiškinti, kad dėl darbo specifikos šie turi turėti absoliutų savo valstybės vadovų pasitikėjimą. Prezidento ir premjero pasitikėjimo praradimas – visiškai pakankama priežastis ambasadoriui atšaukti.

Kova dėl prisidirbusių ambasadorių neatšaukimo turėjo dar vieną tikslą – patikrinti, kas yra tikrasis URM šeimininkas.