2013-08-21 06:59 Rimantas Varnauskas | Alfa.lt  Dalintis

„Turime situaciją, kai galimai buvo padaryta įtaka – prokuratūrai, teismams, VSD pareigūnams. Žinome, kad tas, kas valdo informaciją, tas valdo viską. Jei ta informacija yra naudojama valstybės labui, tautos gerovei, tai viena, bet galima ją naudoti ir kažkokios grupės tikslams. Ir šiuo atveju, tai neatmestinas variantas. Iš kur tos įtakos ateina? Galima tik spėlioti“, – tvirtina pulkininko Vytauto Pociūno našlei Liudvikai atstovaujantis advokatas Jonas Butkus, komentuodamas naujausią Valstybės saugumo departamento (VSD) „produkciją“ – Tarnybinio tyrimo komisijos išvadą dėl V. Pociūno žūties ir sąsajų su VSD.

Kalbėdamas apie VSD Tarnybinio tyrimo komisijos išvadą, kurioje teigiama, kad „surinkti duomenys rodo, kad V. Pociūnas mirė dėl nelaimingo atsitikimo (spontaniško iškritimo pro viešbučio lango angą), nenustačius kito asmens ar asmenų prievartinių veiksmų“, Jūs teigėte, kad yra „grožinis kūrinėlis“, o ne rimtas tyrimas. Kuo grindžiate tokį pasakymą?

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje VSD buvo duotas įpareigojimas atlikti tyrimą ir surašyti išvadą dėl V. Pociūno žūties, jos priežastinio ryšio su pareigų vykdymu, kurios skirtos kaip VSD pareigūnui. Taigi duotas ganėtinai kategoriškas nurodymas.

SAUGUMIEČIAI IŠ(SI)TYRĖ – POCIŪNAS „SPONTANIŠKAI“ IŠKRITO PATS

VSD DAUGIAU NESIRAIVYS – PULKININKAS POCIŪNAS ŽŪTIES METU BUVO SAUGUMO PAREIGŪNU

TEISMAS: VYTAUTAS POCIŪNAS ŽŪTIES METU VYKDĖ VSD DELEGUOTAS FUNKCIJAS

Tam, kad toks nurodymas būtų įvykdytas, tai šitame tyrime vis tik reikėjo viešai ar neviešai atspindėti, kokios buvo vykdytos užduotys, kokios buvo likusios grėsmės jas vykdant. Nes nežiūrint į visą VSD spyriojimąsi ir melavimą, teismine tvarka yra įrodyta, kad V. Pociūnas buvo išsiųstas į Baltarusijos Respubliką pagal Diplomatinio saugumo programą. Ir veikti Lietuvos valstybės interesais dėl veiksmų, kylančių Lietuvos Respublikos saugumui. Tai yra nustatyta. O tarnybinio tyrimo išvadoje apie tai nėra nė vieno žodžio.

Yra tam tikra bendra formuluotė – „vykdė atskiras VSD užduotis“. Jei šis pasakymas nedetalizuojamas, apskritai nutylimi faktai, kad net ikiteisminiame tyrime buvo fiksuoti atvejai, jog buvo atsukti V. Pociūno automobilio ratų varžtai, prieš vairuojantį V. Pociūną buvo iškritę betoniniai žiedai. Prieš Vytautą buvo vykdomi veiksmai, kurie su jo diplomatine veikla niekuo nesisieja.

Jeigu institucija, atliekanti tyrimą, šituos dalykus nutyli ir juos paslepia, tai rodo, kad ta išvada yra ganėtinai šališka. Dabar situacija apsunkinama dar ir tuo, kad VSD iš principo negali būti objektyvus ir negali atlikti tokio tyrimo.

Dar grįšiu prie minėtos nutarties, kurioje rašoma, kad vienokia ar kitokia išvada, kurią duoda tiriančioji institucija, vėliau gali – ir teisminio ginčo tvarka – būti nuginčyta arba pakeista.

Tad jeigu mes išsikeltume darbinę versiją, kad V. Pociūnas turėjo užduotį patikrinti kai kuriuos mūsų strateginių sąjungininkų veiksmus. O tuo pačiu jis nustato, kas vyksta tarp Lietuvos ir Baltarusijos, kur dirba mūsų VSD. Galimas dalykas, kad tos V. Pociūno išvados yra nepalankios VSD. Tokiu atveju, pagal šią prielaidą, VSD yra visa eilė pareigūnų, kurie labai nesuinteresuoti, kad būtų priimtas koks nors objektyvus sprendimas. Užuominos apie tai yra. Tikriausiai žinote apie tą Baltarusijos opozicijos rėmimą, apie pinigus, kurie kažkur „išgaruodavo“...

Ikiteisminiame tyrime šis dalykas nepatvirtintas ir net negalėjo būti patvirtintas, nes nė viena valstybė savo žvalgybinės veiklos neatskleidžia. Vėlgi VSD tą dalyką turėjo vertinti ir manau, kad pas juos gal yra šiek tiek kitokios galimybės gauti ar negauti tokią informaciją, o juo labiau jie privalėtų ją turėti. Jeigu strateginis partneris (turima galvoje JAV, kuri per Lietuvos institucijas rėmė Baltarusijos opoziciją tūkstantinėmis sumomis – aut. past.) iškelia abejones, kad pas mus dirba nesąžiningi žmonės, tai tokie dalykai turėjo būti išsiaiškinti iki galo ir sudėlioti visi taškai. O dabar lieka tam tikras vakuumas.

Taigi galiu pasakyti, kad VSD išvada yra tam tikras nusirašinėjimas nuo prokuroro Artūro Urbelio nutarimo, kur aiškinama, kas nustatyta ikiteisminiame tyrime. O tai, ką veikė žvalgybinė institucija, yra neaišku, nes išvadoje apie tai nieko nepasakyta. „Tipo“, jie nieko ir nedarė. Na, nedarė, tai nedarė, ką mes jiems galime padaryti... Aišku, mes iš jų dar paprašysime papildomos informacijos. Paskui, greičiausiai, kreipsimės į teismą, nes abejoju, ar jie parodys nors vieną papildomą popierėlį, kurį patys surinko. O jeigu jie parodys tik A. Urbelio nutarimą, tai tada bus akivaizdu, kad ši institucija teismo nutarties nevykdė.

Tokiu atveju, aišku, yra kai kurie procesiniai dalykai – institucijai (VSD – aut. past.) gali būti paskirta bauda. Bent jau civiliniame procese tie dalykai yra įmanomi. Taigi pagalvosime, kaip elgtis.

Apie galimai aukštų Lietuvos pareigūnų pasisavintus pinigus tikrai ne kartą rašyta, tačiau gal V. Pociūnas vykdė kažkokius ypatingai slaptus pavedimus, apie kuriuos slaptosios tarnybos prabyla tik po dešimtmečių?

Šioje situacijoje yra toks dalykas, kad VSD išvada turėtų remtis visa medžiaga. Yra vieša medžiagos dalis, gali būti ir įslaptintoji medžiagos dalis. Jeigu jau kiltų tam tikras ginčas, tai mano klientė, aš, kaip jos atstovas, tos slaptosios medžiagos nepamatytume, bet teismas turėtų turėti galimybę ją pažiūrėti. Bet jinai turėtų būti.

Teisėjai neturi galimybės tos slaptosios medžiagos pažiūrėti?

Apie ją kol kas nėjo net kalbos, nes apie tai nebuvo nė žodžio VSD išvadose. Jeigu žvelgtume nuo žūties momento, tai praėjo eilė metų. Ir per tą laiką VSD jam priskirtos pareigos nevykdė. Jie puikiai žinojo, kad V. Pociūnas yra jų darbuotojas, pareigūnas, bet tam, kad kažką nuslėpti, jie iš viso tylėjo. Teisme pareiškus, kad jie baigtų vieną kartą meluoti, buvo surašyta formali išvada, kad dvi dienas būdamas komandiruotėje V. Pociūnas jokių užduočių nevykdė. Dabartinė išvada susiveda į tą patį – priežastinio ryšio nėra, o tas dvi dienas jis saugumo užduočių nevykdė.

Tai akivaizdžiai rodo, kad visiems bandoma įteigti tą pačią iš anksto suformuotą nuomonę. Ir apie jokį objektyvumą čia nėra net ką kalbėti.

Skaitant minėtą VSD išvadą, nustebino kai kurios detalės, pavyzdžiui, „nustatyta“, kad V. Pociūnas „spontaniškai iškrito pro viešbučio langą“.

Čia reikėtų ramiai, istoriškai peržvelgti bylos tyrimą. Pirmas dalykas, baudžiamosios bylos iškėlimas ir jos tyrimo pradžia. Neturiu iki galo patvirtintų duomenų, bet yra tokių minčių, gandų, kad Baltarusijos pusė siūlė Lietuvos pusei pilnai perimti šitos tyrimą, Baltarusijai į jį nesikišant. Kalbama, kad kažkas – ar iš Generalinės prokuratūros, ar iš kitos institucijos – atsisakė! Jeigu taip buvo iš tiesų, tai reiškia, kad iš anksto buvo programuojamas veiksmas, kad bylą išsprendžia baltarusiai, lietuviai turi formalų sprendimą, o tai jau automatiškai užprogramuotas kliuvinys kokiam nors objektyviam įvykio ištyrimui.

Kitas dalykas – prokuroro Justo Lauciaus tyrimą iš principo nelabai galima laikyti tyrimu, nes tai buvo chaotiškas tyrimo veiksmų kratinys, einant jau į, ko gero, iš anksto užprogramuotą tikslą – nutraukti bylą.

Prokuroro Mindaugo Gylio tyrimas vėl toks pats veiksmų kratinys. Nei jie turėjo planą, nei įsivaizdavo, ką daryti, nei jie atliko būtinus veiksmus, kai iškeliama nužudymo versija. Tie du prokurorai darė viską, kad tiesa nebūtų nustatyta.

Taigi tas laikotarpis nuo žūties 2006 m. iki to laiko, kai bylos tyrimui pradėjo vadovauti prokuroras A. Urbelis (2009 m.), buvo visuomenės mulkinimas.

Prokuroras A. Urbelis, būdamas padorus žmogus, duoda užduotį Kriminalinei policijai, ir ne vieną. Su šia byla pradėjo dirbti Vitalijus Gailius, Vytautas Giržadas. Ir išlindo toks įdomus dalykas, kad VSD nuslėpė dalį ikiteisminio tyrimo medžiagos. Ir ta medžiaga nueina į baudžiamąją bylą. Ir tos bylos medžiagos atsiradimas leido teismine tvarka įrodyti, kad V. Pociūnas buvo VSD karininkas, kuris vykdė užduotis Baltarusijoje pagal Diplomatinio saugumo programą.

Mes matome ir tolesnius veiksmus. Tie du žmonės – V. Gailius ir V. Giržadas – ateina dirbti į labai svarbią instituciją – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą. Ir jie yra „sutvarkomi“, atimant leidimą dirbti su slapta informacija. Tuo yra parodoma, kas bus tiems, kas kaišios nosis ne į savo reikalus.

Toliau – galiu įsivaizduoti, kad panašus perspėjimas buvo padarytas ir prokurorui A. Urbeliui. Nes įrodymų vertinimas, kurį atlikinėjo A. Urbelis, buvo pagal tą pradinę liniją – nelaimingas atsitikimas. Tuo metu įrodymai yra, sakykim, „svyruojantys“.

Jeigu turi požiūrį į bylą objektyvų, tai dėliojimas tų esamų įrodymų leidžia daryti išvadą, kad savaiminio iškritimo jokiu būdu negalėjo būti.

Jeigu įrodinėjama „užmerkus akis“ į kai kuriuos įrodymus, tai galima teigti, kad V. Pociūnas stovėjo prie lango, mes nežinome, kodėl, ir savaime iškrito. Įrodymų, kad šalia buvo kažkoks pašalinis asmuo, kuris padėjo iškristi, mes neturime.

Įdomi A. Urbelio nutarimo (nutraukti ikiteisminį tyrimą V. Pociūno byloje – aut. past.) formuluotė, kur sakoma, kad „mes neturime duomenų, kad nusikalstamą veiką galėjo padaryti Lietuvos Respublikos pilietis.“ Labai įdomi, nes tokia formuluotė, iš esmės, atima galimybę Lietuvos pusėje daryti ikiteisminį tyrimą.

Ir kada atsiranda ganėtinai objektyvus teisėjas, kuris įsigilina bent jau į vieną klausimą – ar buvo, ar nebuvo galimybė savaiminiam iškritimui – turint naujų duomenų ikiteisminiame tyrime, turint tardymo eksperimentą, turint patikslintą įvykio vietos apžiūrą, turint patikslintus pastolių stovėjimo atstumus, o nuo to pakinta kūno kritimo trajektorija, tai šitoje vietoje nori nenori reikia daryti biometrinę ekspertizę. Sukvietus nepriklausomus specialistus, kuriems negalėtų daryti įtakos VSD ar kokia nedrauginga užsienio institucija.

Bet ne, prokuroras stoja piestu, kad šito daryti nereikia. Teisėja T. Kazlauskienė priima nutartį, kurioje teisinio argumentavimo nėra. Įrodinėjimas remiasi autoritetu – „aš nusprendžiau, kad prokuratūra atliko viską, ką galėjo atlikti, ir jokių papildomų tyrimo veiksmų nereikia“.

Kai matai tokius dalykus, tai kalbėti apie teisinę valstybę netenka. Mes atėję į teismus norime matyti teisinį argumentavimą ir teisinį ginčą, bet ne vieną kartą susidurta su situacija, kai tau tiesiog pasako: „Tu neprotingas, tu nesupranti, o aš išmanau geriau. Nors aš argumentų ir nedėstau, bet tu vis vien esi kvailas.“ Klausimas išspręstas!

Turime situaciją, kai galimai buvo padaryta įtaka – prokuratūrai, teismams, VSD pareigūnams. Žinome, kad tas, kas valdo informaciją, tas valdo viską. Jei ta informacija yra naudojama valstybės labui, tautos gerovei, tai viena, bet galima ją naudoti ir kažkokios grupės tikslams. Ir šiuo atveju, tai neatmestinas variantas. Iš kur tos įtakos ateina? Galima tik spėlioti.

Yra liūdna, kad mes deklaruojame, jog gyvename teisinėje valstybėje, o iš principo, ko gero, taip nėra.