„Lech“ sirgaliai, Lenkija ir Lietuva

2013-08-19 08:28 Kęstutis Girnius | Alfa.lt Nepaprastai daug dėmesio Lietuvos ir Lenkijos spaudoje sulaukė Poznanės futbolo stadione išskleistas antilietuviškas transparantas su užrašu „Lietuvių chame, klaupkis prieš lenkų poną“. Prisidėjo tai, kad incidentas įvyko rugpjūtį, kai atostogauja parlamentai, vyriausybės, politikai, tad žinių mažai, o radijo ir televizijos stotys bei kitos žiniasklaidos priemonės vis tiek turi parengti ir kažkaip užpildyti savo programas. Šiomis aplinkybėmis palyginti nereikšmingi įvykiai sulaukia neproporcingai daug dėmesio. Dėl šios priežasties anglosaksai žurnalistai net vadina šį metų laiką kvailysčių sezonu („silly season“). Bet ne vien metų laikas nulėmė išskirtinį dėmesį futbolo chuliganų išdaigai. Kovingi sirgaliai nėra pavyzdingiausi šalies piliečiai, iš jų elgesio negalima daryti platesnių apibendrinimų apie visuomenės nuotaikas. Antra vertus, jie negyvena vakuume, tad iš dalies atspindi tai, ką galvoja ir sako jų kaimynai. Neatsitiktinumas, kad bananų žievės dažniausiai metamos į juodaodžius futbolininkus tose šalyse, kur tvyroja rasizmas. Vargu ar prieš kokius ketverius metus „Lech” sirgaliai būtų sugalvoję transparanto šūkį, nes apie Lietuvą negalvotų ir mažai apie ją žinotų. Tad reikia manyti, kad pastarųjų trejų ar ketverių metų nesutarimai dėl lenkų tautinės mažumos teisių, šio konflikto vaizdavimas Lenkijos žiniasklaidoje ir vietos politikų pasisakymai veikia gyventojų, net apolitiškų futbolo sirgalių nuostatas. Lenkijos visuomenės reakcija į įvykius Poznanėje buvo sveikintina. Sirgalių veiksmai buvo visuotinai smerkiami. Lenkijos vidaus reikalų ministras Bartlomiejus Sienkiewiczius pavadino incidentą „sukrečiančiai šlykščiu poelgiu“, dėl kurio kaltė tenka lenkų klubo vadovybei. Užsienio reikalų ministerija irgi pasmerkė „skandalingus ir apgailėtinus” veiksmus. Lenkijos ambasada Vilniuje bene pirmoji išreiškė apgailestavimą dėl sirgalių poelgio. Lenkijos prokurorai pradėjo tyrimą, siekdami išaiškinti, ar iškeltą užrašą galima laikyti viešu žmonių grupės įžeidimu dėl jų tautybės. Itin reikšmingu laikau Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ inicijuojamą lietuvių atsiprašymo akciją. Ne dėl to, kad toks atsiprašymas buvo privalomas, bet dėl to, kad įtakingas dienraštis suprato, jog įtampos tarp Lietuvos ir Lenkijos, tarp lietuvių ir lenkų jau peržengia padorumo ribas, ir kad reikia kaip nors mėginti jas sumažinti, o ne toliau eskaluoti. Tai gal įsisąmonins ir kovingieji politikai, lyg šiol persistengę, siekdami įrodyti savo ryžtą ginti savo tautiečius bei savo šalies garbę. Įtampų priežastys greit neišnyks. Abi pusės toliau jaus nuoskaudų, neišvengiamai bus veiksmų, kurie erzins vieną ar kitą pusę, kaip ir pykdys nieko nedarymas, įsitikinimas, kad ankstesni įsipareigojimai nėra vykdomi. Gal politikai ir žurnalistai atsargiau rinks savo žodžius, neskirs pirmenybės priešo kėslų demaskavimui, šmaikščiam, bet užgaunančiam posakiui. Bus nelengva atsisakyti pomėgio stengtis kiekviena proga įrodyti savo tiesą. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radislowas Sikorskis, reaguodamas į jo kolegos Lino Linkevičiaus teigiamą pastabą apie „Gazeta Wyborcza“ akciją, parašė: „Iš tiesų, Linai. O toliau įgyvendinkime Europos Tarybos konvencijas dėl tautinių mažumų ir regioninių kalbų“. Nereikalingas Sikorskio trigrašis neskatina susitaikymo. Yra pagrindo viltis, kad geranoriškos iniciatyvos bus užkrečiančios. Lenkams atsiprašius, Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjai internete reiškė savo paramą ir meilę kaimyninei šaliai, socialiniuose tinkluose pradėjo plisti nuotraukos, kuriose žmonės fotografuojasi su plakatais „Lietuva myli Lenkiją“. Ne dažnai Mantas Adomėnas ir Rimvydas Valatka atsiranda toje pačioje barikadų pusėje. Yra pagrindo ir pesimizmui. Lietuvos ir Lenkijos santykiai nebūtų tiek įsitempę, jei nebūtų buvę žmonių, kurie sąmoningai ar nesąmoningai kurstė aistras, įsijautė į rūstaus teisėjo vaidmenį. Vargu ar greitai šie Sauliai taps Pauliais, kelio į Damaską stebuklas nėra kasdienis įvykis. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) vadovas Valdemaras Tomaševskis dar kartą praleido puikią progą tylėti. Jis suskubo aiškinti, kad Poznanėje pakabintas lietuvius įžeidžiantis plakatas buvo Lietuvos specialiųjų tarnybų surengta provokacija. Klausiamas patikslinti, kokias tarnybas jis turi omenyje, Tomaševskis sakė, kad jos „gali būti ir mišrios, daugiausia čia yra darbas specialiųjų tarnybų mūsiškių – žinot puikiai, kaip jie dirba“. Naujausias nusišnekėjimas dar kartą parodo, kad Tomaševkis ir LLRA dar nėra pribrendę rimtai politikai nacionaliniu lygiu, rūpinasi tik savo rinkėjų menamais ar tikrais interesais. Reikia tik prisiminti jo pasiūlymą įvesti privalomą tikybos mokymą mokyklose (vėliau jis aiškino, kad nenori prievarta moksleivių mokyti tikėti Dievu, o tik kad vaikai būtų mokomi apie visas pagrindines religijas). Seimo narė konservatorė Agnė Bilotaitė kreipėsi į prezidentę ir premjerą, prašydama pateikti viešą Tomaševskio veiksmų vertinimą ir reikalauti, kad LLRA vadovas arba pagrįstų savo teiginius, arba atsiimtų kaltinimus bei atsiprašytų už valstybės vardo juodinimą. Reikia nepaisyti šio siūlymo pilti alyvos į ugnį. Tomaševskio pasisakymus ir veiksmus turi vertinti ne prezidentė ar premjeras, bet LLRA nariai ir rėmėjai. Jie turi nutarti, ar Tomaševskis tiksliai reiškia jų nuostatas ir veiksmingai jiems atstovauja, ar jis jas iškreipia ir kenkia jų interesams. Tie, kurie laiko jį neatsakingu politiku, turėtų mėginti jį pakeisti kitu vadovu arba reikalauti, kad jis atsižvelgtų į jų nuostatas ir lūkesčius. Viešas tyrimas tik leistų Tomaševskiui apsigaubti persekiojamo lenkų teisių gynėjo skraiste. /Kęstutis Girnius/