Dėl publikacijoje „Sąjūdis – legendos transformacija...

Žurnalistų etikos inspektoriui
Dėl publikacijoje „Sąjūdis – legendos transformacija“ („Sąjūdis“ – transformacja legendy“, „Kurier
Wileński“, 2013-06-05, Nr. 105 (17147) paskelbtos dezinformacijos
2013 m. birželio 11 d.
Vilnius
2011-11-09 d. Žurnalistikos etikos inspektorius, įspėdamas viešosios informacijos rengėją –
VšĮ „Kurier Wileński“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir 22 straipsnio 8
dalies 1 punkto pažeidimo, nurodė, kad nuomonė „turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai
nenuslepiant ir neiškraipant faktų ir duomenų [...] užtikrinti objektyvios ir teisingos informacijos
pateikimą. Be to, viešosios informacijos rengėjai turi vykdyti savo priedermę – užtikrinti nuomonių
įvairovę, formuoti žmonių asmenines nuostatas bei ugdyti žmonių pakantumą, toleranciją, tuo
stiprindami demokratinę visuomenę“.
Laikraštis „Kurier Wileński“ (toliau – „K. W.“) šių pagrįstų pastabų nesilaiko ir 2013-06-05 d.
straipsnyje „Sąjūdis – legendos transformacija“ paskelbė net penkias ryškesnes dezinformacijas
(žinias):
1) „Dabar Sąjūdis nuosekliai transformuojasi į svarbiausią Vakarų demokratijos pasiekimų, tų pačių
žmogaus teisių ir jo pasaulietinių ir tautinių pažiūrų laisvės kritiką. [...] Sąjūdis virsta į kraštutinių
dešiniųjų ir nacionalistinių veikėjų grupuočių priestatą, kuris kovą su sovietizmu sėkmingai pakeičia į
kovą, tarp kitko, prieš lenkų mažumos Lietuvoje teises. Be to, Lietuvos lenkus skirsto į „sovietinius“
– tuos, kurie kovoja dėl savo teisių išsaugoti kalbą, kultūrą ir tautinę tapatybę, ir „teisiuosius“, kurie
perima lietuvių kalbą ir kultūrą. Apie tautybę šį kartą nutylėta“ (p. 3 – visur paryškinta mūsų).
Šia tirada skelbiami visiškai priešingi dalykai, negu buvo XIV Sąjūdžio suvažiavime: jis
pripažino „vienintelį teisingą Lietuvos pasirinkimą eiti Vakarų civilizacine demokratine kryptimi“
ir priėmė rezoliucijas „Dėl Vakarų civilizacijos perspektyvų“, „Dėl Rusijos garbinimo“ (ir
kultūrinės ekspansijos), „Dėl vaiko teisių Lietuvoje“, „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos,
Valstybinės kalbos įstatymo ir teritorijos vientisumo laikymosi“. Rezoliucijose rūpintasi Vakarų
civilizacijos neatsparumu poveikiui iš Rytų, „kad Lietuvoje vis dažniau imama nostalgiškai ilgėtis
sovietinio „seno“, reikalavo remtis „demokratijos, asmeninės laisvės bei įstatymo viršenybės
principais“, „įtvirtinti transatlantinius demokratijos, laisvės, saugumo ir gerovės siekius Lietuvoje“
ir niekaip nekovojo prieš žmogaus teisių ir pažiūrų laisvę, prieš lenkų mažumos teises (rezoliucijose
lenkai iš viso neminimi). Sąjūdyje iš viso nėra jokių „kraštutinių dešiniųjų ir nacionalistinių veikėjų“.
Apie sovietinius lenkus taikliai užsiminė prof. V. Landsbergis, bet jis tokiais nevadino lenkų, „kurie
kovoja dėl savo teisių išsaugoti kalbą, kultūrą ir tautinę tapatybę“, o teisiais nevadino tų, „kurie
perima lietuvių kalbą ir kultūrą“. 1953 m. staliniečių įkurtos „Raudonosios vėliavos“ palikuonims ir
M. Gorbačiovo ir „Jedinstvos“ teritorinės autonomijos kūrėjams priminta ne tik dėl žmogaus teisių ir
laisvių, dėl tradicinės kultūros ir kalbos, bet ir dėl priešvalstybinės veiklos, įstatymų pažeidimų.
2) „Kategoriškai atmeta lenkų mažumos postulatus dėl lenkų pavardžių ir dvikalbių gatvių ir vietovių
pavadinimų rašybos.“
Iš tikro minimoje rezoliucijoje rašoma taip: „Neiškraipyti autentiškų etninių lietuvių žemių
vietovardžių, gatvių pavadinimų, pavardžių ir oficialiai jų neskelbti nevalstybine kalba, kaip ir kitose
demokratinėse valstybėse nekeisti valstybinės kalbos rašybos principų, abėcėlės ir dokumentuose
Lietuvos Respublikos piliečių vardus, pavardes – tradicinį Lietuvos kultūros paveldą – autentiškai
rašyti valstybine kalba.“ Apie lenkų mažumą ir jos pavardes čia nekalbama. Laikytis Konstitucijos,
įstatymų, teismų sprendimų visiems privaloma (plačiau žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
2011-07-08 d. nutartį ir t. t.).
3) Sąjūdžio valdžioje dominuoja „dešiniosios konservatorių partijos ir organizacijų, kovojančių prieš
lenkų tautinės mažumos reikalavimus, tokios kaip išgirtoji Kazimiero Garšvos „Vilnijos“ draugija,
atstovai“. Tarp 25 Sąjūdžio narių tikslus konservatorių skaičius nežinomas, jų nuostatos nevienodos, o
nepartinis „Vilnijos“ draugijos atstovas yra 1 ir į jokią daugumą nepretenduoja. Draugijos pirmininką
renka ir atleidžia Taryba, pirmininko vardu draugija nesivadina ir minėta formuluote „K. W.“
pažeidžia draugijos įstatus, Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 3, 14 straipsnius: draudžiama
veikti organizacijoms, kurios pažeidžia LR teritorijos vientisumą, veikia dėl kitų valstybių interesų
(o tą daro „K. W.“); partijoms, organizacijoms, asmenims draudžiama kištis į asociacijos veiklą ir
jos vidaus reikalus. Negalima persekioti, niekinti draugijos dėl to, kad ji laikosi LR Konstitucijos,
įstatymų ir pagal savo įstatus gina Lietuvos Respublikos teritorijos vientisumą ir nedalomumą,
tradicinę kultūrą, autentišką vardyną.
Kovojančių prieš lenkų tautinės mažumos reikalavimus organizacijų Lietuvoje nėra: 200 000 lenkų
reikalavimų nėra net parengta, o 1 % lenkų prenumeratorių turintis „K. W.“ neįgaliotas rašyti jų vardu
ir turėtų vadintis ne lenkų laikraščiu Lietuvoje, o V. Tomaševskio partijos ir Lenkijos URM laikraščiu.
Jeigu pastarieji nefinansuotų ir neprenumeruotų, daugumai lenkų nereikalingas laikraštis neitų.
4) „Istorijos pamokose mokosi, kad Lietuvoje nėra lenkų mažumos, tik sulenkinti lietuviai; kad
pavadinimas „lach“, apibrėžiantis lenkus, kilęs iš žodžio „lachudra“ ir kad lenkai – kiaulės, o į
lenkiškas mokyklas vaikus atiduoda tik girtuokliai.“
Čia melas priskiriamas niekuo dėtiems adresatams siekiant sukompromituoti. Nieko panašaus nesakė
nei straipsnyje minima mokykla, nei išvardintos organizacijos, nei asmenys. Laikraštis „Raudonoji
vėliava“ (nuo 1990-02-09 d. – „Vilniaus kurjeris“) ketvirtį amžiaus įkyriai platina žinią, esą Lietuvoje
nėra lenkų – tik sulenkinti lietuviai, ir taip, girdi, skelbianti „Vilnijos“ draugija bei jos pirmininkas
hab. dr. K. Garšva. Dėl to jis dar 1990 m. studijos „Pietryčių Lietuvos autonomijos klausimai“
pratarmėje pakartojo: „Dauguma vietinių pietryčių Lietuvos gyventojų dabar rašosi ir laikomi
lenkais. Dažniausiai jie iš niekur nėra atėję ir tuo labiau niekur neturi išeiti. [...] Demokratinėje
Lietuvos Respublikoje lenkai, kaip ir kitos tautybės, nebeturi būti prievarta rusinami, lenkinami,
baltarusinami, „atlietuvinami“ ar kitaip diskriminuojami, įžeidžiami.“ Lietuvai nėra jokio pavojaus,
jei ne tik 258 000, bet, kaip kartais pasakoma, – ir 300 000 gyventojų rašysis lenkais, kalbės lenkiškai
ar kitaip palaikys savo norimą tautiškumą. Lietuvoje tam sudaromos visos įmanomos sąlygos. Po
to kelis kartus draugijos suvažiavimai priėmė panašius pareiškimus, kuriuos spausdino istorijos
laikraštis „Voruta“, bet sąmoningai nespausdino „K. W.“, kad galėtų toliau platinti dezinformaciją.
Ketvirtosios citatos sakiniai išgalvoti ir priklauso tik „K. W.“ 2011-04-15 d. KPSS visuomenės mokslų
akademijos absolventas M. Mackevičius, bendradarbiavęs su „K. W.“, buvęs laikraščio „Sovetskaja
Litva“ redaktoriaus pavaduotojas ir t. t., su L. Talmontu Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai
dėl čia minimų gandų parašė skundą. Dėl įstatymų pažeidimų 2011-06-23 d. LR Seimo Etikos ir
procedūrų komisijos išvada Nr. 101-1-13 jie buvo įspėti. Prokuratūra beveik pusmetį intensyviai
tyrė ir nustatė, kad daugiau kaip prieš du metus „K. W.“ minimas inteligentas „akcentavo Lietuvos
dabartinės švietimo sistemos ydingumą, kalbėjo apie švietimo padėtį Vilniaus krašte. Kalbėdamas
apie problemas ir išsakydamas savo nuomonę jokios tautybės neminėjo, nieko nežemino, neįžeidinėjo,
nekurstė ir neskatino diskriminuoti jokios tautybės“. Rašydamas apie mokytojo svečius iš lenkiškos
mokyklos, „K. W.“ „užmiršo“ paminėti, kad jie tomaševskininkų neblogai buvo primokyti: ant suolų
užrašė „Lietuvių galvas užkonservuosime stiklainiuose“ ir mokytojui dovanojo nupieštą Lenkijos
vėliavą su užrašu „Lenkija dar nepražuvo, kol mes čia gyvename“ ir t. t.
5) „Lietuviškos gimnazijos mokytojas Artūras Andriušaitis [...] visuomeniškai dirba
vietinėje „Vilnijoje“.
Būtent dėl „K. W.“ dezinformacijos, šmeižtų ir intrigų mokytojas seniai ten nebedirba ir nė karto
nebendravo su Šalčininkų rajono „Vilnijos“ draugijos skyriumi, jam nėra priklausęs. Laikraštis net
dėl akių nebendravo nė su vienu straipsnyje minimu asmeniu bent jau tam, kad galėtų prisidengti
minimaliu objektyvumu.
Minėta dezinformacija „K. W.“ siekia trukdyti veikti lojalioms Lietuvos Respublikai institucijoms,
kliudyti vietiniams gyventojams pagal įstatymus prieš rugsėjo 1-ąją patiems savarankiškai
pasirinkti pageidaujamas mokyklas, kompromituoti Lietuvos teritorijos vientisumą bei nedalomumą
ginančius valstybės veikėjus, mulkinti, kurstyti lenkiškai skaitančius gyventojus ir prieš Lietuvos
pirmininkavimą Europos Sąjungai didinti įtampą valstybėje. Valstybės saugumo departamentas dar
prieš metus įspėjo: „Vienas pagrindinių užsienio valstybių žvalgybos ir saugumo tarnybų, kurių
veikla neatitinka Lietuvos nacionalinių interesų, tikslų – siekti, kad Lietuvoje būtų nestabili socialinė,
politinė, ekonominė padėtis. Išnaudojant šalies gyventojų, ypač tam tikrų etninių ir socialinių grupių,
nesaugumo jausmą bei eskaluojant konfliktus galinčias pakurstyti temas per užsienio šalims lojalius
žiniasklaidos kanalus bei nevyriausybines organizacijas, yra siekiama: konsoliduoti tautines mažumas,
skatinant jų lojalumą trečiosioms šalims bei mažinant jų integraciją į Lietuvos visuomenę; formuoti
nuomonę apie Lietuvos energetinės priklausomybės nuo trečiųjų šalių neišvengiamumą; kurstyti
etninę, religinę, politinę nesantaiką; įgyvendinti Lietuvai priešišką istorijos politiką; kurti ir skatinti
nepasitikėjimą Lietuvos demokratine politine sistema; diskredituoti Lietuvos užsienio bei vidaus
politiką ir skatinti visuomenės priešiškumą NATO bei ES; gerinti nedemokratiškų šalių įvaizdį, remti
jų vykdomą politiką. [...]
Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms nepalankaus informacinio fono strategais laikytini trečiųjų šalių
užsienio politiką formuojantys subjektai bei su jais susiję mokslo tyrimų centrai, nevyriausybinės
organizacijos, informacinės agentūros. Į šį procesą įsitraukia ir užsienio šalių žvalgybos bei saugumo
tarnybos. Informacines kampanijas už atlygį vykdo kai kurios Lietuvoje veikiančios žiniasklaidos
priemonės, nevyriausybinės organizacijos ir judėjimai. Šių vykdytojų veikla koordinuojama per
Lietuvoje veikiančias užsienio valstybių ambasadas.“
„K. W.“ seniai reklamuoja puslapį „Kada autonomija“ ir maloniai spausdina trijų ambasadų kuratorių
(Kmicic ir t. t.), įtakos agentų internetinius prierašus, instrukcijas. Lenkijos bei ES dosniai išlaikoma
apsišaukėlių įstaiga, pasivadinusi Europos žmogaus teisių fundacija, gina vien tomaševskininkus
ir prokuratūrai jau išsiuntė per 330 skundų, o vien ant šio rašto autoriaus per „K. W.“ egzistavimą
užgauliojimų bei grasinimų buvo daugiau. Jokia institucija dar negynė ir nepilnametės, kurią už
Tėvynei Lietuvai lojalų rašinėlį du metus rusiškai ir kitaip keikė „K. W.“ rėmėjai. Apsimetęs lenkų
gynėju, „K. W.“ negynė ir kitų Lietuvai lojalių lenkų, pakliuvusių į sovietinių lenkų nemalonę:
Kalvelių, Buivydžių ir kitų darželių vedėjų, gyventojų, Šalčininkėlių ir kitų mokyklų mokytojų.
Sovietiniai lenkai „K. W.“ patinka, todėl redakcija neklausia, kodėl autonomininkai darbuojasi
savivaldybėse, kodėl jedinstvininkas S. Peško Zalave kuria J. Pilsudskio memorialą, ką Baltarusijoje
iki šiol nuveikė nuo teismo pabėgęs Šalčininkų r. kompartijos sekretorius S. Visockis ir jo partiečiai.
Publikacijoje pateiktos žinios neatitinka tikrovės, yra iškraipytos, kursto tautinę nesantaiką, o
atsakymo ir atitaisymo „K. W.“ nepageidauja ir nespausdina. Prašome įvertinti publikaciją, „Valstybės
žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir ŽEI tarnybos interneto tinklalapyje paskelbti priimtą
sprendimą ir įpareigoti viešosios informacijos rengėją nedelsiant paskelbti šio sprendimo rezoliucinę
dalį.
Pridedama.
Pagarbiai
„Vilnijos“ draugijos pirmininkas Kazimieras Garšva
a. d. 1665, Vilnius – 10
LT-07006
„Vilnijos“ draugijos pirmininkas Kazimieras Garšva, 2013 m. birželio 11 d., Vilnius
Žurnalistų etikos inspektoriui
Dėl publikacijoje „Sąjūdis – legendos transformacija“ („Sąjūdis“ – transformacja legendy“, „Kurier Wileński“, 2013-06-05, Nr. 105 (17147) paskelbtos dezinformacijos
2011-11-09 d. Žurnalistikos etikos inspektorius, įspėdamas viešosios informacijos rengėją – VšĮ „Kurier Wileński“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto pažeidimo, nurodė, kad nuomonė „turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškraipant faktų ir duomenų [...] užtikrinti objektyvios ir teisingos informacijos pateikimą. Be to, viešosios informacijos rengėjai turi vykdyti savo priedermę – užtikrinti nuomonių įvairovę, formuoti žmonių asmenines nuostatas bei ugdyti žmonių pakantumą, toleranciją, tuo stiprindami demokratinę visuomenę“.
Laikraštis „Kurier Wileński“ (toliau – „K. W.“) šių pagrįstų pastabų nesilaiko ir 2013-06-05 d. straipsnyje „Sąjūdis – legendos transformacija“ paskelbė net penkias ryškesnes dezinformacijas (žinias): 
1) „Dabar Sąjūdis nuosekliai transformuojasi į svarbiausią Vakarų demokratijos pasiekimų, tų pačių žmogaus teisių ir jo pasaulietinių ir tautinių pažiūrų laisvės kritiką. [...] Sąjūdis virsta į kraštutinių dešiniųjų ir nacionalistinių veikėjų grupuočių priestatą, kuris kovą su sovietizmu sėkmingai pakeičia į kovą, tarp kitko, prieš lenkų mažumos Lietuvoje teises. Be to, Lietuvos lenkus skirsto į „sovietinius“ – tuos, kurie kovoja dėl savo teisių išsaugoti kalbą, kultūrą ir tautinę tapatybę, ir „teisiuosius“, kurie perima lietuvių kalbą ir kultūrą. Apie tautybę šį kartą nutylėta“ (p. 3 – visur paryškinta mūsų). Šia tirada skelbiami visiškai priešingi dalykai, negu buvo XIV Sąjūdžio suvažiavime: jis pripažino „vienintelį teisingą Lietuvos pasirinkimą eiti Vakarų civilizacine demokratine kryptimi“ ir priėmė rezoliucijas „Dėl Vakarų civilizacijos perspektyvų“, „Dėl Rusijos garbinimo“ (ir kultūrinės ekspansijos), „Dėl vaiko teisių Lietuvoje“, „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Valstybinės kalbos įstatymo ir teritorijos vientisumo laikymosi“. Rezoliucijose rūpintasi Vakarų civilizacijos neatsparumu poveikiui iš Rytų, „kad Lietuvoje vis dažniau imama nostalgiškai ilgėtis sovietinio „seno“, reikalavo remtis „demokratijos, asmeninės laisvės bei įstatymo viršenybės principais“, „įtvirtinti transatlantinius demokratijos, laisvės, saugumo ir gerovės siekius Lietuvoje“ ir niekaip nekovojo prieš žmogaus teisių ir pažiūrų laisvę, prieš lenkų mažumos teises (rezoliucijose lenkai iš viso neminimi). Sąjūdyje iš viso nėra jokių „kraštutinių dešiniųjų ir nacionalistinių veikėjų“. Apie sovietinius lenkus taikliai užsiminė prof. V. Landsbergis, bet jis tokiais nevadino lenkų, „kurie kovoja dėl savo teisių išsaugoti kalbą, kultūrą ir tautinę tapatybę“, o teisiais nevadino tų, „kurie perima lietuvių kalbą ir kultūrą“. 1953 m. staliniečių įkurtos „Raudonosios vėliavos“ palikuonims ir M. Gorbačiovo ir „Jedinstvos“ teritorinės autonomijos kūrėjams priminta ne tik dėl žmogaus teisių ir laisvių, dėl tradicinės kultūros ir kalbos, bet ir dėl priešvalstybinės veiklos, įstatymų pažeidimų. 
 2) „Kategoriškai atmeta lenkų mažumos postulatus dėl lenkų pavardžių ir dvikalbių gatvių ir vietovių pavadinimų rašybos.“ 
 Iš tikro minimoje rezoliucijoje rašoma taip: „Neiškraipyti autentiškų etninių lietuvių žemių vietovardžių, gatvių pavadinimų, pavardžių ir oficialiai jų neskelbti nevalstybine kalba, kaip ir kitose demokratinėse valstybėse nekeisti valstybinės kalbos rašybos principų, abėcėlės ir dokumentuose Lietuvos Respublikos piliečių vardus, pavardes – tradicinį Lietuvos kultūros paveldą – autentiškai rašyti valstybine kalba.“ Apie lenkų mažumą ir jos pavardes čia nekalbama. Laikytis Konstitucijos, įstatymų, teismų sprendimų visiems privaloma (plačiau žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-07-08 d. nutartį ir t. t.). 
 3) Sąjūdžio valdžioje dominuoja „dešiniosios konservatorių partijos ir organizacijų, kovojančių prieš lenkų tautinės mažumos reikalavimus, tokios kaip išgirtoji Kazimiero Garšvos „Vilnijos“ draugija, atstovai“. Tarp 25 Sąjūdžio narių tikslus konservatorių skaičius nežinomas, jų nuostatos nevienodos, o nepartinis „Vilnijos“ draugijos atstovas yra 1 ir į jokią daugumą nepretenduoja. Draugijos pirmininką renka ir atleidžia Taryba, pirmininko vardu draugija nesivadina ir minėta formuluote „K. W.“ pažeidžia draugijos įstatus, Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo 3, 14 straipsnius: draudžiama veikti organizacijoms, kurios pažeidžia LR teritorijos vientisumą, veikia dėl kitų valstybių interesų (o tą daro „K. W.“); partijoms, organizacijoms, asmenims draudžiama kištis į asociacijos veiklą ir jos vidaus reikalus. Negalima persekioti, niekinti draugijos dėl to, kad ji laikosi LR Konstitucijos, įstatymų ir pagal savo įstatus gina Lietuvos Respublikos teritorijos vientisumą ir nedalomumą, tradicinę kultūrą, autentišką vardyną. 
 Kovojančių prieš lenkų tautinės mažumos reikalavimus organizacijų Lietuvoje nėra: 200 000 lenkų reikalavimų nėra net parengta, o 1 % lenkų prenumeratorių turintis „K. W.“ neįgaliotas rašyti jų vardu ir turėtų vadintis ne lenkų laikraščiu Lietuvoje, o V. Tomaševskio partijos ir Lenkijos URM laikraščiu. Jeigu pastarieji nefinansuotų ir neprenumeruotų, daugumai lenkų nereikalingas laikraštis neitų. 
 4) „Istorijos pamokose mokosi, kad Lietuvoje nėra lenkų mažumos, tik sulenkinti lietuviai; kad pavadinimas „lach“, apibrėžiantis lenkus, kilęs iš žodžio „lachudra“ ir kad lenkai – kiaulės, o į lenkiškas mokyklas vaikus atiduoda tik girtuokliai.“ 
 Čia melas priskiriamas niekuo dėtiems adresatams siekiant sukompromituoti. Nieko panašaus nesakė nei straipsnyje minima mokykla, nei išvardintos organizacijos, nei asmenys. Laikraštis „Raudonoji vėliava“ (nuo 1990-02-09 d. – „Vilniaus kurjeris“) ketvirtį amžiaus įkyriai platina žinią, esą Lietuvoje nėra lenkų – tik sulenkinti lietuviai, ir taip, girdi, skelbianti „Vilnijos“ draugija bei jos pirmininkas hab. dr. K. Garšva. Dėl to jis dar 1990 m. studijos „Pietryčių Lietuvos autonomijos klausimai“ pratarmėje pakartojo: „Dauguma vietinių pietryčių Lietuvos gyventojų dabar rašosi ir laikomi lenkais. Dažniausiai jie iš niekur nėra atėję ir tuo labiau niekur neturi išeiti. [...] Demokratinėje Lietuvos Respublikoje lenkai, kaip ir kitos tautybės, nebeturi būti prievarta rusinami, lenkinami, baltarusinami, „atlietuvinami“ ar kitaip diskriminuojami, įžeidžiami.“ Lietuvai nėra jokio pavojaus, jei ne tik 258 000, bet, kaip kartais pasakoma, – ir 300 000 gyventojų rašysis lenkais, kalbės lenkiškai ar kitaip palaikys savo norimą tautiškumą. Lietuvoje tam sudaromos visos įmanomos sąlygos. Po to kelis kartus draugijos suvažiavimai priėmė panašius pareiškimus, kuriuos spausdino istorijos laikraštis „Voruta“, bet sąmoningai nespausdino „K. W.“, kad galėtų toliau platinti dezinformaciją. Ketvirtosios citatos sakiniai išgalvoti ir priklauso tik „K. W.“ 2011-04-15 d. KPSS visuomenės mokslų akademijos absolventas M. Mackevičius, bendradarbiavęs su „K. W.“, buvęs laikraščio „Sovetskaja Litva“ redaktoriaus pavaduotojas ir t. t., su L. Talmontu Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai 
dėl čia minimų gandų parašė skundą. Dėl įstatymų pažeidimų 2011-06-23 d. LR Seimo Etikos ir procedūrų komisijos išvada Nr. 101-1-13 jie buvo įspėti. Prokuratūra beveik pusmetį intensyviai tyrė ir nustatė, kad daugiau kaip prieš du metus „K. W.“ minimas inteligentas „akcentavo Lietuvos dabartinės švietimo sistemos ydingumą, kalbėjo apie švietimo padėtį Vilniaus krašte. Kalbėdamas apie problemas ir išsakydamas savo nuomonę jokios tautybės neminėjo, nieko nežemino, neįžeidinėjo, nekurstė ir neskatino diskriminuoti jokios tautybės“. Rašydamas apie mokytojo svečius iš lenkiškos mokyklos, „K. W.“ „užmiršo“ paminėti, kad jie tomaševskininkų neblogai buvo primokyti: ant suolų užrašė „Lietuvių galvas užkonservuosime stiklainiuose“ ir mokytojui dovanojo nupieštą Lenkijos vėliavą su užrašu „Lenkija dar nepražuvo, kol mes čia gyvename“ ir t. t. 
 5) „Lietuviškos gimnazijos mokytojas Artūras Andriušaitis [...] visuomeniškai dirba vietinėje „Vilnijoje“. 
 Būtent dėl „K. W.“ dezinformacijos, šmeižtų ir intrigų mokytojas seniai ten nebedirba ir nė karto nebendravo su Šalčininkų rajono „Vilnijos“ draugijos skyriumi, jam nėra priklausęs. Laikraštis net dėl akių nebendravo nė su vienu straipsnyje minimu asmeniu bent jau tam, kad galėtų prisidengti minimaliu objektyvumu. 
 Minėta dezinformacija „K. W.“ siekia trukdyti veikti lojalioms Lietuvos Respublikai institucijoms, kliudyti vietiniams gyventojams pagal įstatymus prieš rugsėjo 1-ąją patiems savarankiškai pasirinkti pageidaujamas mokyklas, kompromituoti Lietuvos teritorijos vientisumą bei nedalomumą ginančius valstybės veikėjus, mulkinti, kurstyti lenkiškai skaitančius gyventojus ir prieš Lietuvos pirmininkavimą Europos Sąjungai didinti įtampą valstybėje. Valstybės saugumo departamentas dar prieš metus įspėjo: „Vienas pagrindinių užsienio valstybių žvalgybos ir saugumo tarnybų, kurių veikla neatitinka Lietuvos nacionalinių interesų, tikslų – siekti, kad Lietuvoje būtų nestabili socialinė, politinė, ekonominė padėtis. Išnaudojant šalies gyventojų, ypač tam tikrų etninių ir socialinių grupių, nesaugumo jausmą bei eskaluojant konfliktus galinčias pakurstyti temas per užsienio šalims lojalius žiniasklaidos kanalus bei nevyriausybines organizacijas, yra siekiama: konsoliduoti tautines mažumas, skatinant jų lojalumą trečiosioms šalims bei mažinant jų integraciją į Lietuvos visuomenę; formuoti nuomonę apie Lietuvos energetinės priklausomybės nuo trečiųjų šalių neišvengiamumą; kurstyti etninę, religinę, politinę nesantaiką; įgyvendinti Lietuvai priešišką istorijos politiką; kurti ir skatinti nepasitikėjimą Lietuvos demokratine politine sistema; diskredituoti Lietuvos užsienio bei vidaus politiką ir skatinti visuomenės priešiškumą NATO bei ES; gerinti nedemokratiškų šalių įvaizdį, remti jų vykdomą politiką. [...] 
 Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms nepalankaus informacinio fono strategais laikytini trečiųjų šalių užsienio politiką formuojantys subjektai bei su jais susiję mokslo tyrimų centrai, nevyriausybinės organizacijos, informacinės agentūros. Į šį procesą įsitraukia ir užsienio šalių žvalgybos bei saugumo tarnybos. Informacines kampanijas už atlygį vykdo kai kurios Lietuvoje veikiančios žiniasklaidos priemonės, nevyriausybinės organizacijos ir judėjimai. Šių vykdytojų veikla koordinuojama per Lietuvoje veikiančias užsienio valstybių ambasadas.“ 
 „K. W.“ seniai reklamuoja puslapį „Kada autonomija“ ir maloniai spausdina trijų ambasadų kuratorių (Kmicic ir t. t.), įtakos agentų internetinius prierašus, instrukcijas. Lenkijos bei ES dosniai išlaikoma apsišaukėlių įstaiga, pasivadinusi Europos žmogaus teisių fundacija, gina vien tomaševskininkus ir prokuratūrai jau išsiuntė per 330 skundų, o vien ant šio rašto autoriaus per „K. W.“ egzistavimą užgauliojimų bei grasinimų buvo daugiau. Jokia institucija dar negynė ir nepilnametės, kurią už Tėvynei Lietuvai lojalų rašinėlį du metus rusiškai ir kitaip keikė „K. W.“ rėmėjai. Apsimetęs lenkų gynėju, „K. W.“ negynė ir kitų Lietuvai lojalių lenkų, pakliuvusių į sovietinių lenkų nemalonę: Kalvelių, Buivydžių ir kitų darželių vedėjų, gyventojų, Šalčininkėlių ir kitų mokyklų mokytojų. Sovietiniai lenkai „K. W.“ patinka, todėl redakcija neklausia, kodėl autonomininkai darbuojasi savivaldybėse, kodėl jedinstvininkas S. Peško Zalave kuria J. Pilsudskio memorialą, ką Baltarusijoje iki šiol nuveikė nuo teismo pabėgęs Šalčininkų r. kompartijos sekretorius S. Visockis ir jo partiečiai. Publikacijoje pateiktos žinios neatitinka tikrovės, yra iškraipytos, kursto tautinę nesantaiką, o atsakymo ir atitaisymo „K. W.“ nepageidauja ir nespausdina. Prašome įvertinti publikaciją, „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir ŽEI tarnybos interneto tinklalapyje paskelbti priimtą sprendimą ir įpareigoti viešosios informacijos rengėją nedelsiant paskelbti šio sprendimo rezoliucinę dalį.