Andrius Kubilius Karolio Kavolėlio nuotr.

Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskich ir jo parankinės Vitalijos Vonžutaitės kaltė įrodyta: jie už neteisingą buhalterijos vedimą turės atlyginti mokesčių inspekcijai ir „Sodrai“ daugiau nei 3 mln. litų nesumokėtų mokesčių, savo ruožtu Vytautas Gapšys irgi turės atlyginti valstybei solidariai su kitais nuteistaisiais beveik 3 mln. litų nesumokėto gyventojų pajamų mokesčio.

Nepaisant to, bylą reikia vertinti ne kaip buhalterinių nusižengimų, o kaip stambios politinės korupcijos bylą, nes nusikaltimo esmę sudaro ne tai, kad nuo mokesčių inspekcijos buvo nuslėpti keli milijonai nesumokėtų mokesčių, o tai, kad beveik 25 mln. litų nelegalių, neteisėtų, galimai su Rusijos specialiosiomis tarnybomis susijusių lėšų buvo panaudota siekiant vieno tikslo – užgrobti valdžią, tam išnaudojant konstitucinius partinės veiklos ir rinkimų kampanijų instrumentus, juos ilgą laiką (2004–2006 m.) finansuojant didelės apimties neteisėtomis lėšomis.

Darbo partija nėra išteisinta

Nors V. Uspaskich džiaugiasi, kad partija teismo sprendimu yra išteisinta, bet teismo sprendimas buvo tik nutraukti bylą Darbo partijai, nes tokio juridinio asmens nebeliko. Prokurorai galėtų pagalvoti, ar tokios pačios juridinės atsakomybės nereikia kelti naujam dariniui – Darbo partijai (leiboristams).

Negalima nematyti ir to, kad jau paskelbtas teismo sprendimas iš esmės nepalieka jokių abejonių dėl faktinių aplinkybių, kad Darbo partija 2004–2006 metais nusikalstamai finansavo savo veiklą, per šį laikotarpį skirdama milžinišką, beveik 25 mln. litų neteisėtų pinigų sumą.

Todėl visiškai akivaizdu, kad juridinė gimnastika, kurią atliko V. Uspaskich su V. Gapšiu, gelbėdami juridinį asmenį, visiškai nereiškia, kad Darbo partija, kaip juridinis asmuo, 2004–2006 m. nevykdė nusikalstamos finansinės veiklos. Priešingai, teismo sprendimas akivaizdžiai parodo, kad tokia nusikalstama veikla buvo vykdoma.

Nusikalstama veikla įvertinta, bet jos pasekmės dar nepanaikintos

Teismas pripažino Darbo partijos veiklos finansavimą 2004–2006 m. neteisėtu ir nusikalstamu. Teismas taip pat pripažino, kad nusikaltę asmenys turi atlyginti žalą, kurią patyrė Valstybinė mokesčių inspekcija ir „Sodra“.

Tačiau Darbo partijos nusikalstama finansinė veikla turėjo ir kitų labai žalingų pasekmių, kurios iki šiol nėra panaikintos. Todėl kyla natūralus klausimas, kaip už tą žalą bus atlyginta? Juk neteisėtomis lėšomis buvo finansuojama veikla, kuria buvo siekiama užgrobti valdžią. Ar galima ir toliau Darbo partijos rezultatus, pasiektus 2004–2008 m. Seimo, savivaldos, Europos Parlamento rinkimuose, laikyti teisėtais, jeigu tokių rinkimų rezultatams pasiekti buvo panaudotos didžiulės neteisėtos lėšos?

Galų gale tai yra ne tik konstitucinės teisybės atkūrimo klausimas, bet ir labai materialus klausimas – ar bus priversta Darbo partija ar jos partinė įpėdinė atlyginti žalą mokesčių mokėtojams, kai Darbo partija, panaudodama neteisėtas lėšas rinkimų kampanijoms, vėliau tokias išlaidas kompensavo biudžetinėmis dotacijomis?

Nors Darbo partijos neteisėtas lėšų naudojimas, siekiant užgrobti valdžią, buvo sustabdytas dar 2006 metais, bet iki to laiko neteisėtomis lėšomis susikurtas partijos įvaizdis leidžia partijai ir dabar būti valdžioje. Toks buvimas šiandieniniame valdžios olimpe neturėtų būti vertinamas kaip legitimus.

Įsivaizduokime banko plėšikus, kurie pagrobę automobilius ir jais atvažiavę apiplėšia banką, vėliau yra baudžiami už automobilių vagystę, tačiau jiems leidžiama pasilikti tai, ką pavyko gauti apiplėšiant banką. Taip pat ir su partija, kuri yra baudžiama už neteisėtas lėšas, naudotas valdžiai užimti, tačiau užimtą valdžią toliau leidžiama išlaikyti. Akivaizdus paradoksas, kurį aiškintis dar teks ateityje.

Priimti teismo sprendimai neapima visų šios bylos aspektų, taigi jų laukia dar daug kitų sprendimų, kuriuose kiti teismai, gal net ir Konstitucinis Teismas, turės įvertinti, kokia kita finansinė, civilinė, konstitucinė žala buvo padaryta Lietuvos piliečiams, rinkėjams ir mokesčių mokėtojams ir kaip ji turi būti atlyginta.

Dėl politikų atsakomybės

Teisėsauga ir teismai elgėsi atsakingai ir priėmė labai reikšmingus sprendimus, kuriais teisinėmis priemonėmis įvertino tokio masto politinę korupciją.

Toliau tokia pati atsakomybė laukia politikų: politinėmis priemonėmis įvertinti tokio masto politinę korupciją. Ir tai pirmiausia egzaminas socialdemokratams – jei jie nedelsdami nepašalins Darbo partijos iš valdžios, kurią jie neteisėtai užgrobė naudodami neteisėtus pinigus, socialdemokratai taps Darbo partijos nusikaltimo neteisėtai užgrobiant valdžią bendrininkais.

Jei, kaip sako Algirdas Butkevičius, koalicija ir toliau gali gerai dirbti be jokių permainų ir be jokios reakcijos į teismo sprendimą, bet kokia kova su korupcija Lietuvoje tampa beprasmė, nes ši valdžia sako, kad korupciniai nusikaltimai siekiant valdžios netrukdo joje būti, net jei jie yra išaiškinti ir pripažinti teismo, nes pati valdžia yra korumpuota...

Viena iš socialdemokratų lyderių Irena Šiaulienė teisingai kelia klausimą, kad politikų reakcija į teismo sprendimą parodys, kokie politiniai standartai Lietuvoje yra taikomi. Tačiau ir ji pati bijo į šį klausimą aiškiai atsakyti – atsakymas yra socialdemokratų rankose. Jei atsakymas bus nulinis, tai ir standartas bus nulinis, jis bus iki begalybės neigiamas.

Jei Seimo Pirmininko poste ši valdančioji koalicija ir toliau laikys už korupcinius nusikaltimus siekiant neteisėtai užimti valdžią nuteistą V. Gapšį, tai bus taip pat naujas standartas. Liūdnas degradacijos ir cinizmo standartas. Mūsų koalicijoje buvo taikomi šiek tiek kitokie standartai sau ir kitiems – Algis Kašėta pats pasitraukė iš Seimo Pirmininko pavaduotojo pareigų, kai paaiškėjo, kad vairuodamas savo automobilį labai stipriai viršijo leistiną greitį, o Seimo Pirmininkas Arūnas Valinskas buvo atleistas iš pareigų dėl to, kad negalėjo tinkamai pasiaiškinti dėl žiniasklaidoje skandalingai paviešintos bendros nuotraukos su vienu iš nusikaltėlių autoritetų.

Tačiau socialdemokratai klysta, jei galvoja, kad vien atleisdami V. Gapšį iš pareigų jie galės save toliau laikyti švariais, dirbdami vienoje koalicijoje su partija, kuri pateko į valdžią naudodama milžiniškas neteisėtas lėšas.