Iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­dy­tų, kad SSKP CK bir­že­lio ple­nu­mo nu­ta­ri­mas tik pa­kar­to­jo (be­je, ge­ro­kai švel­nes­ne for­ma) gar­sio­sios Ni­ki­tos Chruš­čio­vo kal­bos XX SSKP su­va­žia­vi­me te­zes. Vis dėl­to tai, kas li­ko už­fik­suo­ta ple­nu­mo do­ku­men­tuo­se, iš es­mės už­bai­gė tre­jus me­tus tru­ku­sį ne­apib­rėž­tu­mo lai­ko­tar­pį ša­ly­je ir at­sklei­dė ti­krą­ją jė­gų pu­siaus­vy­rą par­ti­jos vir­šū­nė­se.

Ru­sų is­to­ri­kas Ro­jus Med­ve­de­vas ma­no, kad ple­nu­mo nu­ta­ri­mas bu­vo žings­nis at­gal, pa­ly­gin­ti su tuo, ką už­da­ra­me XX SSKP su­va­žia­vi­mo po­sė­dy­je kal­bė­jo ko­mu­nis­tų par­ti­jos va­do­vas. Su tuo su­nku ne­su­tik­ti - ple­nu­mo do­ku­men­tai iš tie­sų bu­vo ke­tu­ris mė­ne­sius tru­ku­sios ne­ma­to­mos ko­vos ir tam ti­kro komp­ro­mi­so re­zul­ta­tas.

Apie Jo­si­fo Sta­li­no lai­kų ma­si­nes rep­re­si­jas po 1956-ųjų va­sa­rį vy­ku­sio XX par­ti­jos su­va­žia­vi­mo dau­giau­sia dis­ku­tuo­ta SSKP CK Pre­zi­diu­mo po­sė­džiuo­se ar dar siau­res­nia­me ra­te. Ten N.Chruš­čio­vas be­veik iš kar­to su­lau­kė rim­to pa­sip­rie­ši­ni­mo. At­sar­giau­siai pir­mo­jo se­kre­to­riaus po­zi­ci­ją ver­ti­no to­kie vei­kė­jai kaip už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras Via­čes­la­vas Mo­lo­to­vas, Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pre­zi­diu­mo pir­mi­nin­kas Kli­men­tas Vo­ro­ši­lo­vas ir Mi­nis­trų Ta­ry­bos pir­mi­nin­ko pir­ma­sis pa­va­duo­to­jas La­za­ris Ka­ga­no­vi­čius. Ir tai ne­nuos­ta­bu - juk bū­tent šių žmo­nių par­ašai nu­lė­mė tūks­tan­čių su­šau­dy­tų­jų, įka­lin­tų­jų ir iš­trem­tų­jų li­ki­mą.

Ki­ta ver­tus, vie­nas ga­lin­giau­sių N.Chruš­čio­vo ša­li­nin­kų bu­vo KGB va­do­vas Iva­nas Se­ro­vas. Nors šio vei­kė­jo ran­kos taip pat bu­vo su­tep­tos sta­li­ni­nių rep­re­si­jų au­kų krau­ju, I.Se­ro­vas se­niai dir­bo su par­ti­jos ly­de­riu ir bu­vo jo ko­man­dos na­rys. Vi­si ži­no­jo, kad prie rep­re­si­jų pri­si­dė­jo ir pats N.Chruš­čio­vas, ta­čiau dis­ku­si­jo­se jis ne­si­gė­dy­da­vo pri­si­pa­žin­ti ne­tu­rė­jęs ki­to­kio pa­si­rin­ki­mo, nes kaip ir ki­ti, bi­jo­jęs J.Sta­li­no.

Nors jė­gų pu­siaus­vy­ra par­ti­jos vir­šū­nė­se bu­vo tra­pi, bir­že­lio ple­nu­mo re­zul­ta­tus su tam ti­kro­mis iš­ly­go­mis ga­li­ma lai­ky­ti N.Chruš­čio­vo per­ga­le ir žings­niu į prie­kį. Mat par­ti­jos ly­de­rio pra­ne­ši­mas už­da­ra­me XX su­va­žia­vi­mo po­sė­dy­je tik at­spin­dė­jo nau­ją po­žiū­rį į ne­se­ną pra­ei­tį. Tuo tar­pu vie­šai pa­skelb­tas ple­nu­mo nu­ta­ri­mas ta­po di­rek­ty­va, ku­rią vyk­dy­ti pri­va­lė­jo vi­sos par­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos.

Buvęs 1941 m. tremtinys A. Šapauskas, su ekspedicija atvykęs į Arktį stovi prie tremtinių statytos jurtos griuvėsių. Jakutijos ASSR, 1991 m. liepos mėn. Fotografas G. Duoblys./LCVA nuotrauka

Iš­gąs­di­no A.Sniečkų

Tai­gi, 1956-ųjų va­sa­rą spe­cia­lios ko­mi­si­jos pra­dė­jo ma­siš­kai per­žiū­ri­nė­ti nu­teis­tų­jų by­las. Dau­gu­ma jų iš­kart bu­vo pa­leis­ti į lais­vę. Ne­tru­kus iš Ka­ra­gan­dos, Vor­ku­tos, Ir­kust­ko ir ki­tų ka­li­ni­mo bei trem­ties vie­tų vyks­tan­tys trau­ki­niai bu­vo pil­ni su­grįž­tan­čių į na­mus žmo­nių.

Kaip ra­šo kny­gos "Gu­la­go is­to­ri­ja" au­to­rė An­ne App­le­baum, "šis reiš­ki­nys tu­rė­jo aps­tul­bin­ti mi­li­jo­nus ki­tų So­vie­tų Są­jun­gos gy­ven­to­jų, su ku­riais grį­žu­sie­ji su­si­ti­ko. N.Chruš­čio­vo slap­to­ji kal­ba su­krė­tė ša­lį, bet ji bu­vo to­li­mas įvy­kis, vy­kęs par­ti­jos vir­šū­nė­se. Grįž­tan­tys na­mo žmo­nės, ku­rie se­niai bu­vo lai­ko­mi mi­ru­siais, lei­do daug kam as­me­niš­kiau su­vok­ti šios kal­bos pra­smę. Sta­li­no lai­kais kles­tė­jo slap­ti kan­ki­ni­mai ir ne­re­gi­mas smur­tas. Stai­ga pa­si­ro­dę bu­vę la­ge­rių ka­li­niai ta­po gy­vais tų įvy­kių liu­dy­to­jais".

Gu­la­go is­to­ri­kė pa­brė­žia, kad "su­grį­žę ka­li­niai dar kė­lė ir siau­bą, pir­miau­sia vir­ši­nin­kams, bend­ra­dar­biams, vi­siems tiems, dėl ku­rių jie at­si­dū­rė la­ge­riuo­se". Šis pa­ste­bė­ji­mas, ma­tyt , la­biau tin­ka Ru­si­jai ir ki­toms se­niau į So­vie­tų Są­jun­gos su­dė­tį įtrauk­toms res­pub­li­koms. Lie­tu­vo­je pa­dė­tis bu­vo kiek ki­to­kia - su­grįž­tan­tie­ji la­biau gąs­di­no ne pa­pras­tus skun­di­kus, o pa­čią res­pub­li­kos va­do­vy­bę, ku­rio­je aiš­kią pers­va­rą tu­rė­jo sta­li­ni­nės gvar­di­jos vei­kė­jai.

Rei­kia pa­žy­mė­ti, kad tarp iš­leis­tų į lais­vę trem­ti­nių ir po­li­ti­nių ka­li­nių lie­tu­vių bu­vo ne tiek jau daug. XX par­ti­jos su­va­žia­vi­mas ne­tu­rė­jo jo­kios įta­kos 1956 me­tų ko­vo 12 die­ną pri­im­tam SSRS Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pre­zi­diu­mo nu­ta­ri­mui, lei­du­siam to­liau lai­ky­ti trem­ty­je "ban­di­tus ir na­cio­na­lis­tus", "ban­di­tų ir na­cio­na­lis­tų šei­mų na­rius" "ban­di­tų rė­mė­jus", "rė­mė­jų šei­mų na­rius" bei "buo­žes na­cio­na­lis­tus su šei­mo­mis". Tai­gi, 1957 me­tų lie­pos 1-ąją trem­ty­je te­be­bu­vo lai­ko­mi be­veik 55 tūkst. lie­tu­vių, ku­rie tuo me­tu su­da­rė ko­ne treč­da­lį vi­sų So­vie­tų Są­jun­gos trem­ti­nių. Pa­ly­gin­ki­me šį skai­čių su 1953-iai­siais, kai lie­tu­vių tarp ki­tų trem­ti­nių bu­vo tik 3,5 pro­cen­to.

Vis dėl­to ir tie 17 tūkst. žmo­nių, per pir­muo­sius des­ta­li­ni­za­ci­jos me­tus su­grį­žu­sių į Lie­tu­vą, kė­lė bai­mę vie­tos ko­mu­nis­ti­nei va­do­vy­bei. Šie žmo­nės bu­vo nu­teis­ti ar iš­trem­ti iš Lie­tu­vos už va­di­na­mą­ją an­ti­so­vie­ti­nę veik­lą. O svar­biau­sia, kad tarp grį­žu­sių­jų bu­vo maž­daug tūks­tan­tis žy­mių tar­pu­ka­rio ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos vei­kė­jų, to­kių kaip bu­vęs mi­nis­tras pir­mi­nin­kas Leo­nas Bis­tras, vi­daus rei­ka­lų mi­nis­tras Pe­tras Leo­nas, Va­sa­rio 16-osios Ak­to sig­na­ta­ras dip­lo­ma­tas Pe­tras Kli­mas, Tau­ti­nin­kų są­jun­gos vei­kė­jas Do­mas Ce­se­vi­čius ir dau­ge­lis ki­tų. Tai­gi, nuo pir­mų­jų ma­si­nės rea­bi­li­ta­ci­jos die­nų so­vie­ti­nės Lie­tu­vos val­džia ėmė­si vi­sų įma­no­mų žy­gių, kad at­si­kra­ty­tų pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių lie­tu­vių.

Vė­lų 1956-ųjų ru­de­nį ir žie­mos pra­džio­je LKP va­do­vas An­ta­nas Snieč­kus ėmė bom­bar­duo­ti SSKP CK laiš­kais. Tiek juo­se, tiek vė­liau Mask­vo­je vy­ku­siuo­se su­si­ti­ki­muo­se jis gąs­di­no Krem­lių, jog po­li­ti­nių ka­li­nių, o ypač bu­vu­sių par­ti­za­nų su­grį­ži­mas pa­blo­gins po­li­ti­nę pa­dė­tį res­pub­li­ko­je, at­gai­vins "na­cio­na­lis­ti­nes" nuo­tai­kas ir net su­kels nau­jas gink­luo­tas pog­rin­džio ko­vas. To­dėl esą jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma leis­ti, kad bu­vę lais­vės ko­vo­to­jai ap­si­gy­ven­tų Lie­tu­vo­je ir net ne­to­li jos. Vi­sa tai vy­ko tuo me­tu, kai į tė­vy­nę jau bu­vo grį­žę dau­giau nei 8 tūkst. žmo­nių.

Ma­tyt, to­kie A.Snieč­kaus ar­gu­men­tai pa­si­ro­dė įti­ki­na­mi - Mask­va jo už­mo­jus pa­lai­mi­no. 1957 me­tų sau­sio 21 die­ną LSSR Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pre­zi­diu­mo pir­mi­nin­kas Jus­tas Pa­lec­kis pa­si­ra­šė įsa­ką, ku­riuo "bu­vu­siems Lie­tu­vos bur­žua­zi­nių vy­riau­sy­bių va­do­vams, lie­tu­vių na­cio­na­lis­ti­nio pog­rin­džio ak­ty­viems da­ly­viams, an­ti­ta­ry­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų va­do­vams" bu­vo užd­raus­ta be spe­cia­laus lei­di­mo su­grįž­ti į Lie­tu­vą. Už šio įsa­ko ne­si­lai­ky­mą nu­ma­ty­ta pa­kar­to­ti­nė trem­tis iki 5 me­tų.

Rem­da­ma­sis šiuo įsa­ku, Lie­tu­vos KGB per tris jo vei­ki­mo mė­ne­sius su­lai­kė 40 žmo­nių, iš ku­rių 13 bu­vo iš­siųs­ti at­gal į trem­tį. Toks nau­jų rep­re­si­jų mas­tas A.Snieč­kaus ir jo ap­lin­kos aiš­kiai ne­ten­ki­no.

Tai­gi, Lie­tu­vos KGB va­do­vas Ka­zi­mie­ras Liau­dis su­ma­nė pla­ną, ga­lė­ju­sį virs­ti nau­jais ma­si­niais trė­mi­mais. Pa­žei­džiant net ir so­vie­ti­nį tei­sė­tu­mą, J.Pa­lec­kio įsa­ką ke­tin­ta tai­ky­ti at­ga­li­ne da­ta. Tu­rint gal­vo­je, kad 1953-1958 me­tais iš trem­ties ir įka­li­ni­mo vie­tų į Lie­tu­vą grį­žo per 40 tūkst. žmo­nių, ga­li­ma nu­ma­ny­ti, kad nau­jų trė­mi­mų, so­vie­ti­nės val­džios pa­va­din­tų“ ad­mi­nis­tra­ci­niu pa­ša­li­ni­mu", mas­tas ga­lė­jo ne­nu­si­leis­ti nei pir­mo­sioms prieš­ka­rio trem­tims, nei po­ka­rio rep­re­si­joms. Lai­mei, šiam įsa­kui ne­pri­ta­rė net ir A.Snieč­kus. Ži­no­ma, LKP va­do­vas at­si­sa­kė šio su­ma­ny­mo ne dėl hu­ma­niz­mo, o bi­jo­da­mas, kad to­kie veiks­mai pa­ska­tins nau­ją pa­sip­rie­ši­ni­mo ban­gą, o tai be­veik ga­ran­tuo­tai iš­vers­tų jį iš pos­to.

Ki­ta ver­tus, net ir ne­pa­vy­kus KGB va­do­vo pla­nui, J.Pa­lec­kio įsa­kas pri­stab­dė trem­ti­nių ir ka­li­nių grį­ži­mą. Dau­ge­lis lie­tu­vių bu­vo pri­vers­ti kur­tis Lat­vi­jo­je, Bal­ta­ru­si­jo­je, ar Ru­si­jos val­do­mo­je Ka­ra­liau­čiaus sri­ty­je.

Buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai su uždegtomis žvakėmis prie KGB rūmų Gedimino prospekte protestuoja prieš KGB archyvų išvežimą. Vilnius, 1990 m. sausio mėn. Fotografas Jonas Juknevičius./LCVA nuotrauka

Vie­na ran­ka duo­da, ki­ta - atima

Ne­tru­kus pra­kti­ka, kai vie­na ran­ka bu­vo duo­da­ma lais­vė, o ki­ta - ati­ma­ma ga­li­my­bė su­grįž­ti į na­mus, įga­vo nau­ją mas­tą. 1958 me­tų ge­gu­žės 19 die­ną SSRS Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pre­zi­diu­mas pa­skel­bė įsa­ką, ku­riuo bu­vo pa­leis­ti vi­si trem­ty­je bu­vę so­vie­tų val­džios prieš­ai, iš­sky­rus par­ti­za­nus ir jų šei­mas. Ta­čiau tei­sę leis­ti jiems ap­si­gy­ven­ti tė­vy­nė­je tu­rė­jo tik LSSR Mi­nis­trų Ta­ry­ba, o ši da­rė vis­ką, kad tik ap­sun­kin­tų grį­ži­mą ar pa­da­ry­tų jį ne­įma­no­mą.

Gau­ti lei­di­mą gy­ven­ti Lie­tu­vo­je ne­bu­vo leng­va, o net ir jį ga­vu­sių­jų lau­kė nau­jos kliū­tys - su­si­ras­ti dar­bą ar pri­si­re­gis­truo­ti bu­vu­siems "liau­dies prieš­ams" bu­vo be­veik ne­įma­no­ma. Tai­gi, 1958 me­tais na­mo su­grį­žo tik 22 tūkst. iš 32 tūkst. šei­mų. Ki­ti tie­siog pa­si­li­ko Si­bi­re ar ki­to­se trem­ties vie­to­se.

Su­grį­žu­sių trem­ti­nių lau­kė nau­ji per­se­kio­ji­mai. 1959 me­tų bir­že­lio 20 die­ną LKP CK ir LSSR Mi­nis­trų Ta­ry­bai pri­ėmus nu­ta­ri­mą "Dėl prie­mo­nių, su­si­ju­sių su pi­lie­čių, at­leis­tų iš spec. nu­trė­mi­mo, grį­ži­mu į se­ną­ją gy­ve­na­mą­ją vie­tą", dau­ge­lis iš jų bu­vo pa­smerk­ti be­na­mių da­liai. Re­mian­tis šiuo nu­ta­ri­mu, net 86 proc. grį­žu­sių trem­ti­nių ne­bu­vo grą­žin­ti "tei­sė­tai" kon­fis­kuo­ti jų na­mai ir so­dy­bos. To­dėl vie­tos val­džia grį­žu­sių­jų na­mo pa­pras­čiau­siai ne­re­gis­truo­da­vo.

Ma­ža to, mi­nė­tas nu­ta­ri­mas įda­vė vie­tos val­džiai į ran­kas dar vie­ną vėz­dą - juo pro­ku­ra­tū­ra, KGB ir Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja įpa­rei­go­ta "ryž­tin­gai ko­vo­ti su prieš­iš­kais ir an­ti­ta­ry­bi­niais grį­žu­sių iš nu­trė­mi­mo vie­tų as­me­nų iš­si­šo­ki­mais". Tuo­met LKP CK biu­ro po­sė­dy­je A.Snieč­kus aiš­ki­no, kad grį­žu­sie­ji ban­do "telk­ti ap­link sa­ve na­cio­na­lis­tiš­kai nu­si­tei­ku­sius as­me­nis", pa­lai­ko ry­šius su me­ni­nin­kais ir stu­den­tais, be­si­do­min­čiais prieš­ka­rio Lie­tu­vos kul­tū­ri­niu, po­li­ti­niu ir vi­suo­me­ni­niu gy­ve­ni­mu bei so­vie­tų drau­džia­ma li­te­ra­tū­ra.

Be abe­jo, šiuo­se žo­džiuo­se bu­vo tie­sos, ta­čiau an­ti­so­vie­ti­nes nuo­tai­kas Lie­tu­vo­je ska­ti­no ne tiek su­grį­žę "liau­dies prieš­ai", kiek pats fo­nas, ku­riam esant vy­ko chruš­čio­vi­nės des­ta­li­ni­za­ci­jos pro­ce­sas. 1956-ųjų va­sa­rą Len­ki­jo­je įvy­ko an­ti­ko­mu­nis­ti­nis dar­bi­nin­kų strei­kas, o tų pa­čių me­tų ru­de­nį SSRS ka­riuo­me­nė pa­skan­di­no krau­jy­je an­ti­so­vie­ti­nį Veng­ri­jos su­ki­li­mą. Šie įvy­kiai ra­do at­gar­sį tiek spon­ta­niš­ko­se jau­ni­mo de­mons­tra­ci­jo­se Kau­ne per 1956-ųjų Vė­li­nes, tiek ir vis gar­siau skam­bė­ju­sio­se lie­tu­vių kal­bo­se, jog lai­kas at­si­kra­ty­ti so­vie­ti­nės prie­spau­dos ir da­ry­ti taip, kaip pa­da­rė veng­rai.

Šiaip ar taip, au­gan­čios an­ti­so­vie­ti­nės nuo­tai­kos bu­vo dar vie­nas pre­teks­tas per­se­kio­ti ir var­žy­ti iš la­ge­rių ir trem­čių su­grį­žu­sius lie­tu­vius. Tuoj po gar­sių­jų Vė­li­nių ma­ni­fes­ta­ci­jų so­vie­ti­nės Lie­tu­vos va­do­vai krei­pė­si į SSRS Mi­nis­trų Ta­ry­bą, pra­šy­da­mi užd­raus­ti Kau­ne ap­si­gy­ven­ti as­me­nims, teis­tiems už an­ti­so­vie­ti­nę veik­lą. Pra­šy­mas bu­vo ne­del­siant pa­ten­kin­tas. Re­mian­tis šiuo nu­ta­ri­mu, iki 1959 me­tų pra­džios iš Kau­no bu­vo iš­kel­din­ti 443 bu­vę trem­ti­niai.

Tremtinių šeima sugrįžta į Lietuvą. Zima, Irkutsko sritis 1958 m. Fotografas Vilhelmas Janiselis./LCVA nuotrauka

Nau­ja re­for­mų banga

Tuo me­tu Mask­vo­je bren­do nau­ja re­for­mų ban­ga. Dar 1957 me­tų lie­pą N.Chruš­čio­vui pa­si­tai­kė pui­ki pro­ga at­si­kra­ty­ti svar­biau­sių sa­vo opo­nen­tų. To­kią ga­li­my­bę par­ti­jos reak­cio­nie­riai su­tei­kė pa­tys. N.Chruš­čio­vui lan­kan­tis Suo­mi­jo­je, jie su­šau­kė SSKP CK Pre­zi­diu­mo po­sė­dį. Ja­me sep­ty­ni biu­ro na­riai, tarp ku­rių bu­vo Mi­nis­trų Ta­ry­bos pir­mi­nin­kas Ni­ko­la­jus Bul­ga­ni­nas ir K.Vo­ro­ši­lo­vas, L.Ka­ga­no­vi­čius, N.Ma­len­ko­vas, V. Mo­lo­to­vas, bal­sa­vo už N.Chruš­čio­vo at­sta­ty­di­ni­mą. Ta­čiau nu­ša­lin­ti par­ti­jos ly­de­rio biu­ro na­rių dau­gu­mai taip ir ne­pa­vy­ko: N.Chruš­čio­vui par­ei­ka­la­vus, kad ga­lu­ti­nį žo­dį tar­tų CK ple­nu­mas, nu­ta­ri­mas po ke­tu­rių die­nų bu­vo at­šauk­tas, o "an­ti­par­ti­ne gru­pe" ap­šauk­ti jo na­riai pa­ša­lin­ti iš pos­tų.

Da­bar N.Chruš­čio­vui nie­kas ne­truk­dė tęs­ti pra­dė­tų re­for­mų ir at­nau­jin­ti at­akų prieš J.Sta­li­ną ir sta­li­niz­mą. Tie­sa, 1961 me­tų spa­lio 17-31 die­no­mis vy­ku­sia­me SSKP XXII su­va­žia­vi­me šis puo­li­mas jau ne­be­ža­dė­jo ryš­kes­nių so­vie­ti­nės ideo­lo­gi­jos po­ky­čių. Jis tie­siog įga­vo la­biau tea­tra­liš­ką for­mą: po su­va­žia­vi­mo J.Sta­li­no pa­lai­kai bu­vo iš­mes­ti iš mau­zo­lie­jaus, o Sta­ling­ra­das per­krikš­ty­tas į Vol­gog­ra­dą. No­rė­da­mas dar di­des­nio efek­to, SSKP ly­de­ris net pa­siū­lė pa­sta­ty­ti pa­mink­lą sta­li­niz­mo au­koms, ta­čiau su­va­žia­vi­mas tam ne­pri­ta­rė.

Ga­li­ma spė­ti, kad to­kiais ges­tais N.Chruš­čio­vas no­rė­jo par­ody­ti li­ku­siems opo­zi­cio­nie­riams, kas yra ti­kra­sis ša­lies šei­mi­nin­kas. Vis dėl­to, kad ir ko­kie bu­vo jo ke­ti­ni­mai, nau­jas puo­li­mas prieš J.Sta­li­ną tu­rė­jo di­des­nį po­vei­kį, nei per XX su­va­žia­vi­mą. Da­bar ši at­aka vi­siš­kai ati­ti­ko in­te­li­gen­ti­jos, stu­den­tų ir bu­vu­sių po­li­ti­nių ka­li­nių nuo­tai­kas. Bū­tent po XXII su­va­žia­vi­mo ta­po įma­no­ma vie­šai kal­bė­ti ir ra­šy­ti apie tra­giš­kus J.Sta­li­no val­dy­mo me­tus ir ne tik įvar­dy­ti rep­re­si­jų au­kas, bet ir at­skleis­ti jų žū­ties ap­lin­ky­bes. Cen­zū­ra ir ofi­cia­lio­ji ideo­lo­gi­ja, bent jau lai­ki­nai, bu­vo pri­vers­tos trauk­tis.

De­ja, Lie­tu­vo­je at­od­rė­kiu taip ir ne­pad­vel­kė. Grį­žęs iš su­va­žia­vi­mo, A.Snieč­kus 1961 me­tų lap­kri­čio 17 die­ną su­šauk­ta­me "res­pub­li­ki­nio par­ti­nio ak­ty­vo" pa­si­ta­ri­me tik pri­pa­ži­no, kad "as­me­ny­bės kul­to lai­ko­tar­piu bu­vo ki­lę di­de­lių su­nku­mų Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jo­je", ta­čiau nė žo­džiu ne­už­si­mi­nė nei apie pir­mų­jų oku­pa­ci­jos me­tų areš­tus ir trė­mi­mus, nei apie po­ka­rio rep­re­si­jas, nei apie par­ti­za­ni­nį ka­rą.

Sa­vai­me su­pran­ta­ma, kad ši te­ma li­ko ta­bu ir vie­ša­ja­me gy­ve­ni­me. Ru­si­jo­je tuo me­tu jau bu­vo gar­siai kal­ba­ma apie po­ka­rio au­kas, o Lie­tu­vo­je ši te­ma ne­pra­sisk­verb­da­vo pro cen­zū­ros už­kar­das.

Čia rei­kia pa­brėž­ti, kad to­kia pa­dė­tis Lie­tu­vo­je su­sik­los­tė ne vien to­dėl, kad jos val­džios vir­šū­nė­se iš­li­ko se­no­ji sta­li­ni­nė gvar­di­ja, bet ir to­dėl, kad jos bu­vi­mas ir veiks­mai bu­vo nau­din­gi Krem­liui. Taip, N.Chruš­čio­vas XXII su­va­žia­vi­me pa­skel­bė ga­lu­ti­nę so­cia­liz­mo per­ga­lę, kar­tu - ir pro­le­ta­ria­to dik­ta­tū­ros, ir kla­sių ko­vos. Vi­sa tai ti­ko Ru­si­jai, kur vyk­dy­tą vals­ty­bi­nį te­ro­rą bu­vo ga­li­ma pa­aiš­kin­ti ko­va su "kla­si­niu prieš­u", bet jo­kiu bū­du ne Lie­tu­vai, kur rep­re­si­jos tu­rė­jo vi­siš­kai ki­to­kį po­bū­dį. Čia jos bu­vo nu­kreip­tos ne prieš ku­rią nors vi­suo­me­nės gru­pę, o prieš vi­są oku­puo­tos tau­tos lais­vės sie­kį. N.Chruš­čio­vas, ma­tyt, pui­kiai su­pra­to, kad pri­pa­ži­nus sta­li­ni­nius nu­si­kal­ti­mus Lie­tu­vo­je vėl ga­li iš­kil­ti ir oku­pa­ci­jos tei­sė­tu­mo klau­si­mas. Tai­gi, SSRS va­do­vas, nors ir la­bai ne­mė­gęs A.Snieč­kaus, su­tei­kė jam ne­ma­žą lais­vę tęs­ti ne­vie­šas rep­re­si­jas.

Tuo me­tu, va­do­vau­jan­tis SSRS Aukš­čiau­sio­sios Ta­ry­bos Pre­zi­diu­mo 1960 me­tų sau­sio 7 die­nos įsa­ku iš trem­ties jau bu­vo pa­leis­ti 279 pa­sku­ti­nie­ji 1941-ųjų trem­ti­niai, pri­skir­ti "bu­vu­sių bur­žua­zi­nių vy­riau­sy­bių ir po­li­ti­nių par­ti­jų na­rių" ka­te­go­ri­jai bei 3632 bu­vu­sių par­ti­za­nų šei­mų na­riai. Pa­tys lais­vės ko­vo­to­jai - dar 1275 žmo­nės - bu­vo pa­leis­ti tik bai­gian­tis 1963-ie­siems, li­kus ma­žiau nei me­tams iki N.Chruš­čio­vo eros pa­bai­gos.

LKP CK do­ku­men­tuo­se mi­ni­ma, kad iš vi­so iš trem­ties ir la­ge­rių į Lie­tu­vą su­grį­žo apie 80 tūkst. žmo­nių, ta­čiau iki 1970-ųjų tik 5667 iš jų bu­vo rea­bi­li­tuo­ti, o dar be­veik 9 tūkst. as­me­nų dėl įvai­rių prie­žas­čių te­ko ap­si­gy­ven­ti ne tė­vy­nė­je. Ypač su­nku bu­vo tiems, ku­rių na­mai bu­vo na­cio­na­li­zuo­ti ar kon­fis­kuo­ti. Mė­gin­ti at­gau­ti tur­tą ga­lė­jo tik kas de­šim­tas su­grį­žu­sy­sis, ir tik tu­rin­tis rea­bi­li­ta­ci­jos pa­žy­mė­ji­mą. O rea­bi­li­ta­ci­jai bu­vo da­ro­mos di­de­lės biu­ro­kra­ti­nės kliū­tys. Įteik­ti pra­šy­mą dėl rea­bi­li­ta­ci­jos ir par­eikš­ti pre­ten­zi­jas dėl tur­to bu­vo ga­li­ma tik pra­ėjus ne dau­giau nei pus­me­čiui nuo įka­li­ni­mo ar trem­ties lai­ko pa­bai­gos. Tai pa­da­ry­ti su­ge­bė­da­vo to­li gra­žu ne vi­si: trem­ties ir įka­li­ni­mo vie­tos bu­vo to­li nuo Lie­tu­vos, su­si­sie­ki­mas pra­stas, trau­ki­niai - sau­sa­kim­ši, pa­ga­liau ne vi­si su­krapš­ty­da­vo pi­ni­gų ke­lio­nei. Dau­ge­liui te­ko iš­par­duo­ti sa­vo ne­įman­trią man­tą ar pa­mė­gin­ti už­si­dirb­ti, o tai užim­da­vo ne­ma­žai lai­ko.

N. Chruščiovas (pirmas iš dešinės) eina paskui J. Stalino karstą Maskvos Raudonojoje aikštėje. Iš dešinės į kairę: L. Berija, Kinijos vyriausybės vadovas Čžou En Lajus, N. Švernikas, G, Malenkovas, K, Vorošilovas, L. Kaganovičius ir V. Molotovas./Rusijos centrinio fotodokumentų archyvo nuotrauka

„A­tod­rė­kiui“ pasibaigus

Tuo­met nie­kas dar ne­nu­jau­tė, kad N.Chruš­čio­vo re­for­mos ar­tė­ja prie fi­ni­šo. For­ma­liai SSRS ly­de­ris vis dar tu­rė­jo di­de­lę val­džią, ta­čiau tai bu­vo tik iliu­zi­ja: per pa­sku­ti­niuo­sius val­dy­mo me­tus N.Chruš­čio­vas taip ir ne­pa­da­rė nie­ko, kas pa­lik­tų bent kiek pa­ste­bi­mą pėd­sa­ką vi­suo­me­nė­je. Re­gis, ener­gin­ga­sis re­for­ma­to­rius taip ir ne­at­si­ga­vo nuo Ka­ri­bų kri­zės, ne­sėk­mių že­mės ūky­je, konf­lik­to su Ki­ni­ja ir SSKP ideo­lo­gų bei par­to­kra­tų puo­li­mo.

Šie kal­ti­no sa­vo va­do­vą dau­gy­be nuo­dė­mių, ta­čiau svar­biau­sia 1964-ųjų ka­bi­ne­ti­nio per­vers­mo prie­žas­tis taip ir li­ko ne­įvar­dy­ta. Kas gi pa­ska­ti­no skir­tin­gų pa­žiū­rų CK na­rius su­si­vie­ny­ti ir at­si­kra­ty­ti "šei­mi­nin­ko"? No­rė­da­mi at­sa­ky­ti į šį klau­si­mą, at­kreip­ki­me dė­me­sį į tai, kad N.Chruš­čio­vą nu­ša­li­nęs 1964 me­tų spa­lio 14-osios CK ple­nu­mas tą pa­čią die­ną lik­vi­da­vo jo re­for­mą, pa­lie­tu­sią pa­čios so­vie­ti­nės vals­ty­bės eg­zis­ta­vi­mo es­mę. Par­ti­ja, pa­da­ly­ta į ag­ra­ri­nį ir pra­mo­nės sek­to­rius, vėl bu­vo pa­vers­ta vie­nin­ga or­ga­ni­za­ci­ja. Krem­liaus par­to­kra­tai ga­lė­jo su­si­tai­ky­ti su des­ta­li­ni­za­ci­ja, ta­čiau par­ti­jos pa­da­li­ji­mą jie su­vo­kė kaip pa­si­kė­si­ni­mą į jų pa­čių po­zi­ci­jas. Tai­gi, prieš N.Chruš­čio­vą sto­jo net tie bend­ra­žy­giai, ku­riais jis la­biau­siai pa­si­ti­kė­jo.

Per ar­ti­miau­sius me­tus bu­vo ty­liai nu­ma­rin­tos ir ki­tos N.Chruš­čio­vo pra­dė­tos re­for­mos, įskai­tant ir mū­sų ap­ta­ria­mą des­ta­li­ni­za­ci­ją.

Par­to­kra­tų per­ga­lė dar la­biau su­stip­ri­no A.Snieč­kaus po­zi­ci­jas - da­bar jam ne­be­rei­kė­jo la­vi­ruo­ti. Iš­gy­ve­nu­si chruš­čio­vi­nį at­ly­dį sta­li­ni­nė so­vie­tų Lie­tu­vos va­do­vy­bė bent jau bu­vu­sių "kla­si­nių prieš­ų" at­žvil­giu ga­lė­jo elg­tis kaip tin­ka­ma. Juo­lab kad svar­biau­sias ty­lių rep­re­si­jų įran­kis - LSSR KGB - bu­vo su­stip­rin­tas dar 1956-ai­siais, tuoj po Veng­ri­jos įvy­kių ir jau­ni­mo bruz­dė­ji­mų Kau­ne.

Da­bar pre­teks­tu su­stip­rin­ti spau­di­mą bu­vu­siems po­li­ti­niams ka­li­niams ir trem­ti­niams ta­po 1968-ųjų "Pra­hos pa­va­sa­ris". Tuo­met Var­šu­vos pa­kto ka­ri­nės pa­jė­gos žiau­riai nu­slo­pi­no če­kų ko­mu­nis­tų re­for­ma­to­rių mė­gi­ni­mą su­kur­ti "so­cia­liz­mą su žmo­giš­ku vei­du".

Bi­jo­da­mi, kad po Če­kos­lo­va­ki­jos įvy­kių ne­pa­si­kar­to­tų 1956-1958 me­tų bruz­dė­ji­mai, sau­gu­mie­čiai ėmė sek­ti kiek­vie­ną bu­vu­sių ka­li­nių ir trem­ti­nių žings­nį. Do­mė­ta­si jų vie­šuo­ju ir pri­va­čiu gy­ve­ni­mu, nuo­tai­ko­mis, pa­žiū­ro­mis, įta­ka ap­lin­ki­niams. Tuo pat me­tu KGB sten­gė­si, kad šie žmo­nės bū­tų kuo ma­žiau ma­to­mi, ne­gau­tų jų iš­si­la­vi­ni­mo ati­tin­kan­čio dar­bo ir lik­tų vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mo par­aš­tė­je.

Bu­vu­siems ka­li­niams ne­tgi bu­vo su­da­ry­tas drau­džia­mų pro­fe­si­jų są­ra­šas. Jie bu­vo ne­pa­gei­dau­ja­mi ne tik va­do­vau­ja­muo­se pos­tuo­se, bet ir aps­kri­tai stra­te­giš­kai svar­bio­se įmo­nė­se - trans­por­to, sta­ty­bos, pra­mo­nės. Sau­gu­mie­čiai ban­dy­da­vo "iš­ės­ti" ne­pa­gei­dau­ja­mus as­me­nis ir iš mo­ky­mo bei me­di­ci­nos įstai­gų. Vi­sa tai bu­vo da­ro­ma ty­liai, da­rant spau­di­mą šių dar­buo­to­jų va­do­vams, ku­rie, at­si­sa­kę at­leis­ti to­kį žmo­gų, pa­tys pa­tek­da­vo į KGB aki­ra­tį. Spau­di­mas bu­vo toks di­de­lis, kad ne­ma­ža da­lis pa­čių bu­vu­sių "liau­dies prieš­ų" sten­gė­si per daug ne­si­pai­nio­ti val­džiai po aki­mis, slėp­ti sa­vo pra­ei­tį ar net iš­va­žiuo­da­vo iš Lie­tu­vos į ki­tas so­vie­ti­nes res­pub­li­kas.

Kai ku­rie KGB veiks­mai net ba­lan­sa­vo ties par­ano­jos ri­ba. Pa­vyz­džiui, KGB Pa­ne­vė­žio mies­to sky­riaus vir­ši­nin­ko pa­va­duo­to­jo pra­ne­ši­me KGB 5-ojo sky­riaus vir­ši­nin­kui Me­čiui Ščens­no­vi­čiui ra­šo­ma, kad 1970 me­tais pa­ste­bė­ta, jog ra­jo­no me­džio­to­jų drau­gi­jai pri­klau­so as­me­nys, teis­ti ,,už su­nkius vals­ty­bi­nius nu­si­kal­ti­mus“. Uo­lūs Pa­ne­vė­žio sau­gu­mie­čiai nu­ta­rė ati­mti iš jų gink­lus, pri­si­deng­da­mi me­džio­to­jų at­es­ta­ci­ja. Taip iš drau­gi­jos bu­vo pa­ša­lin­ti 72 žmo­nės.

Ne ma­žiau keis­tai at­ro­do ir Kai­šia­do­rių ra­jo­no KGB sky­riaus 1980 me­tų agen­tū­ri­nių-ope­ra­ty­vi­nių veiks­mų pla­nas. Ja­me nu­ma­ty­ta sek­ti prie ge­le­žin­ke­lio li­ni­jos, ve­dan­čios Kė­dai­nių link, gy­ve­nan­čius as­me­nis, teis­tus už an­ti­so­vie­ti­nę veik­lą ir grį­žu­sius iš trem­ties, - mat juos ga­li do­min­ti per­ve­ža­mi ka­ri­niai kro­vi­niai.

So­vie­ti­nės Lie­tu­vos val­džia ypač bi­jo­jo ga­li­mų vie­šų bu­vu­sių trem­ti­nių ma­ni­fes­ta­ci­jų, tad vi­sais įma­no­mais bū­dais sten­gė­si už­kirs­ti joms ke­lią. Ši bai­mė at­sis­pin­di KGB "Agen­tū­ri­nių-ope­ra­ty­vi­nių prie­mo­nių pla­ne už­ti­kri­nant vals­ty­bės sau­gu­mą Ge­gu­žės 1-osios ir Per­ga­lės die­nos šven­čių me­tu". Ja­me nu­ma­ty­ta ,,bu­vu­siems trem­ti­niams ir ka­li­niams, teis­tiems už an­ti­so­vie­ti­nę veik­lą, ne­leis­ti vyk­ti į Mask­vą, Le­ning­ra­dą ir ki­tas są­jun­gi­nių res­pub­li­kų sos­ti­nes“.

Ma­ža to, sau­gu­mas pla­na­vo ir nau­jus ma­si­nius su­ėmi­mus, ne­pa­tei­kiant jo­kio kal­ti­ni­mo. Vie­na­me iš KGB do­ku­men­tų nu­ma­ty­ta, esant ne­pap­ras­ta­jai pa­dė­čiai, su­im­ti ir ne­ri­bo­tam lai­kui už­da­ry­ti į Kau­no, Pra­vie­niš­kių ir Aly­taus tar­dy­mo įstai­gas as­me­nis iš ,,so­cia­liai pa­vo­jin­gos ap­lin­kos“, prie ku­rių bu­vo pri­skir­ti ir ka­li­niai bei trem­ti­niai.

Net ir pra­si­dė­jus Mi­chai­lo Gor­ba­čio­vo "pe­res­troi­kai", po­li­ti­niai ka­li­niai ir jų vai­kai Lie­tu­vo­je ne­tu­rė­jo ra­my­bės. Tie­sa, iki 1988-ųjų bu­vo pri­pa­žin­ta, kad 3998 šei­mos bu­vo iš­trem­tos ne­pag­rįs­tai. Ta­čiau net ir tre­čiai­siais per­mai­nų me­tais Lie­tu­vos val­džia vis dar bi­jo­jo tiek pa­čių "liau­dies prieš­ų", tiek jų at­mi­ni­mo: 1988 me­tų ge­gu­žės 22-ąją mi­li­ci­ja jė­ga nu­trau­kė di­džių­jų trė­mi­mų 40-me­čio mi­nė­ji­mą Vil­niu­je.

Tai bu­vo prieš­pas­ku­ti­nis kar­tas, kai prieš su­si­rin­ku­sius žmo­nes pa­nau­do­ta jė­ga. Tais pa­čiais me­tais ini­cia­ty­vą po­li­ti­niuo­se pro­ce­suo­se ga­lu­ti­nai pe­rė­mė Są­jū­dis. Ta­čiau vi­siš­kos rea­bi­li­ta­ci­jos so­vie­ti­nio re­ži­mo au­kos su­lau­kė tik iš at­kur­tos ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės.