Pasirinkimo laisvė?

www.alfa.lt  Liudvika Pociūnienė  2013-06-07

Taigi... meskime į šalį bent kuriam laikui visus „homofobus“ ir „tolerastus“. Pakalbėkim rimtai apie rimtus dalykus. Juolab kad reikalas tikrai pribrendęs ir Lietuvos pirmininkavimas ES – jau ant slenksčio, o didelė dalis visuomenės įsivaizduoja, kad jos tai neliečia. Pabuskim. Pasirinkimo laisvė liečia visus – pasirengusius ir nepasirengusius (arba pasirengusius paklusti tam, kieno pusėje jėga).

Pasirinkimo laisvė? Būtent su klaustuku. Regis, kaip tik šis klaustukas ir atsiduria Vakarų vertybių krizės smaigalyje. Ypač keista, kai to nepastebi garbūs filosofijos profesoriai, nors politologai, regis, arčiau praktinių sprendimų esantieji, jau kuris laikas skambina pavojaus varpais. Reikalas tas, kad pati pasirinkimo laisvė nėra savaime vertybė (neatmetu, kad bus mėginančių šį teiginį sugriauti – tad ir proga pasikeisti argumentais atsirastų). Jei nenubrėžiamos protingos ribos arba jos nuolat ir azartiškai pažeidžiamos, pasirinkimo laisvės padariniai gali būti katastrofiški – nuo rimtų ekologinių problemų iki ištisų bendruomenių degradavimo, ypač kai laisvė tapatinama su savinaikos gaivalais (narkotikais, svaigalais, ekstremaliu vairavimu ir panašiais dalykais). Pasirinkimo laisvės ribas turėtų brėžti pamatinės žmogiškosios vertybės, kurios, skirtingai nei pasirinkimo laisvė, yra vertybės savaime, neatsiejamos nuo turtingos ir dosnios žmogiškosios prigimties, jei tik norime ją pažinti, išskleisti, o ne keisti pagal liguistas vienadienes užgaidas arba tiesiog prievartauti. Be to, pasirinkimo laisvė gali būti įtvirtinta šimtais įstatymų – ir kas iš to, jei tūlas pilietis tiesiog nepajėgus ja pasinaudoti dėl menkos patirties, riboto išsilavinimo ar negebėjimo informacinio triukšmo sraute išsirinkti tai, kas iš tiesų turi prasmę? Kas lemia žmogaus gebėjimą pasirinkti? Kur baigiasi pasirinkimo laisvė ir prasideda laisvė manipuliuoti kitais žmonėmis?

Tikras galvosūkis. Bet milijonai žmonių visame pasaulyje kasdien atsako į šiuos klausimus, praktiškai pasirinkdami vieną ar kitą sprendimą, geresnį ar prastesnį. Sprendžia, remdamiesi savo gyvenimiška patirtimi ir savo žmogiškosios prigimties pažinimu. Abu šie faktoriai susiję su branda, kurią tyčia ar netyčia mėgina ignoruoti dauguma beribės pasirinkimo laisvės skelbėjų. Regis, kol kas dar pripažįstama, kad pavojinga leisti vaikui valgyti vien saldumynus, kuriuos daugelis mažųjų, aišku, mieliau valgo negu sriubą – tėvai gi stengiasi parinkti sveiką ir naudingą maistą, pripratinti prie įvairių produktų ir tik palaipsniui leidžia rinktis labiau mėgstamus. Tikras pasirinkimo laisvės suvaržymas? Žinoma. Bet ar peiksime tėvus dėl to? Taigi, kad ne. Tikriausiai nepeiktų net tie patys liūdnai pagarsėjusių programų darželinukams sumanytojai. Sveikas maistas – šventa ir neliečiama. Bet kartą nusprendę, kad lytį galima laisvai pasirinkti (tarsi tai nebūtų įgimta), tie patys absoliučios pasirinkimo laisvės sergėtojai jau nebemato jokio amžiaus barjero. Nesvarbu, kad patikliu vaiku galima manipuliuoti (tai daro ir gero linkintys tėvai), nesvarbu, kad paauglys, maištaudamas prieš autoritetus ar norėdamas šauniai pasirodyti, retai kada vadovaujasi sveiko proto argumentais. Nesvarbu, kad daugelis suaugusių individų, laikomų normaliai psichiškai ir fiziškai subrendusiais, sąmoningumo laipsniu dažnai pasilieka paauglystės ar ankstyvos jaunystės lygyje (taigi, jais taip pat sėkmingai manipuliuojama – ir tai puikiai išmano reklamos profesionalai). Jei žmogus su amžiumi neįgyja tikros išminties, jo dalia nepavydėtina – ankstyvas marazmas. Sustabarėję jėgos ir jaunystės standartai įkalina dvasią, gyvenimas praranda vertę, pradedama ieškoti ekstremalių patirčių, padedančių užsimiršti... Apie kokią dar pasirinkimo laisvę čia kalbam...

„Tiesa padarys jus laisvus“ – šiuos Evangelijos žodžius savo laiku pasirinko sąjūdžio pirmeiviai. Dauguma jų turėjo omenyje pirmiausia istorinę tiesą apie Lietuvos okupaciją, represijas ir komunistinės ideologijos nusikalstamumą. Jie tuomet neabejojo išlaisvinančia tiesos jėga, ir melo užtvankos griuvo viena po kitos... Tiesos nepervažiuosi tanku – su tuo turėjo susitaikyti ir pasaulio galybe save laikiusios Sovietų Sąjungos vadovas.

Evangelijoje yra ir kiti žodžiai, įdėti į Poncijaus Piloto lūpas: „O kas yra tiesa?“ Būtent šis klausimas talpina patį didžiausią dabarties iššūkį. Mat dalis gerovės visuomenėse gyvenančių individų šį klausimą taria jau tik ironiškai, su išankstiniu įsitikinimu, kad bendros tiesos apskritai nėra ir negali būti, tad ir ieškoti jos neverta... Bet kuo remdamiesi jie tada priima svarbius sau ir visai bendruomenei lemtingus sprendimus? Šis klausimas neturėtų būti retorinis, bet nesiimsiu atsakinėti už tuos, kuriems toks išankstinis netikėjimas tiesos egzistavimu būdingas.

Man regis, bet kokia norma visada susijusi su tiesa. Tarkim, tvirta taika yra norma, susijusi su tiesa apie meilę artimui. Žmonėms istorijoje ne kartą yra tekę šią normą pažeisti ir kariauti. Bet karas dėl to nepasidarė norma. O militarizmas su savo paradais ir karinės jėgos demonstravimu, ypač dvidešimtajame amžiuje, kai dėl informacinių technologijų daugeliui tapo akivaizdžios siaubingos karų pasekmės, tapo smerktinu reiškiniu, tolygiu paties žmogiškumo išdavystei.

Daug diskusijų dabar keliantys klausimai dėl lyties pasirinkimo, nėštumo nutraukimo, homoseksualių santykių pavertimo norma taip pat turėtų būti vertinami tiesos apie žmogiškąją prigimtį šviesoje. Pakanka iš arčiau pasidomėti, kaip jaučiasi po visu išoriniu blizgesiu lyties pakeitimo operacijas patyrusieji asmenys arba ką pergyvena moteris, pasirinkusi nutraukti nėštumą (kad ir kokios aplinkybės būtų) ir nesunkiai įsitikinsime, kad tai, kas piešiama kaip norma, labiau panašu į normos, susijusios su žmogaus prigimtimi, su pačiu žmogiškumu, pažeidimą. Pavartykite jau lietuviškai išleistą žymiausių pasaulio homoseksualų biografijų rinkinį – ir įsitikinsite, kad daugelis jų savo polinkio patenkinimą patys vertino kaip žmogiškosios prigimties pažeidimą. Oskaro Vaildo „De profundis“ – turbūt atviriausias tokios sužeistos būsenos dokumentas... Nė vienam iš tų talentingų žmonių tikriausiai nekilo mintis, kad homoseksualumas gali tapti norma. Tik kruvinasis dvidešimtas amžius galėjo pagimdyti tokią idėją (iš dalies, žinoma, ir kaip reakciją į neregėtą homoseksualų persekiojimą totalitarinių režimų laikotarpiais). Tad klausimas, ar tas agresyvus homoseksualizmas su jo paradais ir politinio spaudimo gudrybėmis neturėtų būti vertinamas panašiai, kaip ir militarizmas – kaip žmogiškumo išdavystė? (Dar kartą pabrėžiu – nepainioti su homoseksualumo nulemtu lytiniu elgesiu, kuris tėra normos pažeidimas, valingas ar nevalingas) Ypač kad moderniosios psichologijos pirmeiviai – Z. Froidas ir K. G. Jungas – nedviprasmiškai laikė homoseksualumą patologija ir atkakliai ieškojo būdų tokiems žmonėms padėti. Šie tyrimai buvo tęsiami ir po jų mirties ir netgi gana sėkmingai, ypač jei paties paciento valia pasveikti būdavo pakankama – tik 1973 m. JAV be jokio mokslinio pagrindo išbraukus homoseksualumą iš psichinių ligų sąrašo, šios žmogaus prigimties išmanymu pagrįstos pagalbos paieškos buvo nutrauktos. Šitaip apribota ir reali homoseksualių asmenų pasirinkimo laisvė tarp nuolatinės kovos su depresija ir galimybės grįžti į žmogiškosios prigimties normą. Tegul ta galimybė buvo ir labai nedidelė procentiškai – tęsiant tyrimus ji tikriausia būtų padidėjusi. Vietoj to nueita lyties keitimo, gėjų santuokų įteisinimo ir t. t. keliu, tariant, kad žmogaus prigimtis – jokia vertybė, ir gali būti laisvai pasirenkama ir keičiama pagal pageidavimą (iki šiol yra tikinčių, kad lyties keitimo operacijos iš tikrųjų pakeičia lytį ir ta iliuzija nuolat palaikoma šioje srityje besisukančiais milžiniškais pinigais). Kad tų eksperimentų kaina turi ne tik piniginę išraišką, dažniausiai diskretiškai nutylima. Ir tai – žymiai didesnė bėda, nei triukšmingi ir nešvankūs paradai. Pamėginkite dabar gauti finansavimą paprasčiausiai tyrimų programai, siekiančiai nustatyti ne tik homoseksualumo priežastis, bet ir normalios orientacijos atstatymo galimybes, kad ir tvirkinimo aukoms, – ir nesunkiai įsitikinsite, kad tolerancija čia net nekvepia.

Tad, man regis, visiškai teisėtas klausimas, kodėl, jei patys iškiliausi mokslo autoritetai daro skirtingas prielaidas, viena nuomonė iškart apšaukiama tamsuoliškumu, o kita laikoma nekritikuotina? Regis, visiškai normalu būtų apsvarstyti visus argumentus ir apsidrausti visapusiškais tyrimais, prieš priimant bet kokį sprendimą. Ypač apgailėtinai šiame kontekste atrodo vienas Lietuvos europarlamentaras, praleidęs jau keletą progų bent protingai patylėti, mėginantis gėdinti tamsuolius lietuvius ir viešai postringaujantis, kad tvirtesnė moralinė pozicija kenkia Lietuvai.

Man regis, kaip tik turime puikią progą , kai mažytė Lietuva gali ištiesti pagalbos ranką degraduojančiai gerovės civilizacijai. Juk prisidėjom prieš dvidešimt penkerius metus prie didžiulio ir , atrodė, nepajudinamo tautų kalėjimo subyrėjimo. Galim prisidėti ir prie žmogiškų vertybių gynybos naujojoje Europoje. Tikra gėda būtų, jei net nemėgintume. Kiekvienas šiandien turime tris galimybes: nuolankiai pritarti žmogiškųjų vertybių išdavystei, t. y. normos statuso suteikimui tam, ką gamtos mokslo duomenys verčia laikyti nukrypimu; nepritarti, bet protingai patylėti arba netylėti ir išreikšti savo nepritarimą oria ir civilizuota forma. Bet koks drastiškas priešiškumo gėjams demonstravimas, mano galva, yra už pasirinkimo galimybių ribos – tai iš tiesų būtų gėda. Ori ir civilizuota nepritarimo forma būtų realus rūpestis homoseksualių asmenų teisėmis ir integravimu į visuomenę, įskaitant ir bešališkus, nepolitizuotus mokslinius tyrimus sociologijos bei psichologijos srityse, neatmetant ir normalios orientacijos atstatymo galimybių paieškų, kad bent Lietuvos homoseksualai turėtų visas pasirinkimo galimybes – taip pat ir tas, kurias tyliai ir metodiškai eliminuoja Vakarų demokratijos, nepalikdamos prievartavimo aukoms galimybės grįžti į normalų gyvenimą. Ori ir civilizuota forma yra ir atsakingų tėvų iniciatyvos apsaugoti vaikus nuo manipuliacijų, propaguojančių homoseksualumą – ar tai būtų darželių programos, ar televizijos reklama. Galiausiai turime teisę oriai atskirti smurto prevenciją nuo paramokslinės socialinės lyties doktrinos. Sutinku, kad tai rimtas darbas. Bet juk lietuviai bent iki šiol garsėjo darbštumu. O politikai, svarstydami vyriausybės rezervo ir kitų metų mokslo finansavimą galėtų juk pasirūpinti, kad rimti tyrimai tokiais aktualiais klausimais būtų ir deramai finansuojami. O ir Lietuvos pirmininkavimas ES būtų žymiai svaresnis, jei įneštume šį tą originalaus į neišvengiamas diskusijas vertybiniais klausimais.

/Liudvika Pociūnienė/