Kalba minint Sąjūdžio 25 metų jubiliejų LR Seime

Kazimieras Motieka

Kazimieras Motieka, 2013-06-01

Gerbiami šios šventės dalyviai!

Gerbiamas iniciatyvinės grupės nary, Sąjūdžio seimo tarybos ir Lietuvos Aukščiausiasis Tarybos pirmininke Vytautai Lansbergi!

Nuoširdžiai sveikinu čia dalyvaujančius ir nedalyvaujančius – visus Sąjūdžio dalyvius su Lietuvos Sąjūdžio 25-siomis metinėmis.

Lietuvos žmonės, šiomis dienomis susirenka paminėti Lietuvos istorijai nepaprastai svarbų tautos Sąjūdžio reiškinį, kuris vainikavo Lietuvos pergalę prieš kruviną ir nuožmų okupantą, pusę amžiaus laikiusį mus gūdžioje nelaisvėje.

Sąjūdis - tai jėga, kuri sudėtingomis, vadinamo Sovietų sąjungos persitvarkymo aplinkybėmis, sugebėjo grąžinti Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę. Tai faktas.

1988 metais birželio 3 d. susikūrusi Sąjūdžio iniciatyvinė grupė ir susikūrusios Lietuvoje Sąjūdžio rėmimo grupes, organizavo Lietuvos žmones į visuotiną Sąjūdį, suformuojant jį į galingą organizaciją su Sąjūdžio Seimu ir jo vykdomuoju organu - Sąjūdžio seimo taryba. Taigi toji neišpasakytai didelė išsilaisvinimo jėga buvome mes visi – visi, kurie be galo mylėjo ir myli savo Tėvynę, brangina ir gina jos laisvę. Mes visi – tai visame pasaulyje gyvenantys lietuviai, kurie savo darbais ir patriotiškais jausmais saugo ir neleidžia užgesti Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės aukurui.

Pasitikėjimas Sąjūdžio Seimu ir Sąjūdžio Seimo taryba buvo milžiniškas. Visi Sąjūdžio politiniai ir moraliniai sumanymai, kovojant už Lietuvos laisvę, buvo įgyvendinami nepaprastai greitai ir be jokių biurokratinių barjerų. Visų Lietuvos žmonių sluoksnių susiklausymas, darna ir pasiryžimas būti laisveims, tiesiog vertė kalnus.

Sąjūdis per 1–jame suvažiavime išrinktą Sąjūdžio Seimo tarybą nustatė ryšius su Maskvos ir SSRS rusų demokratinėmis organizacijomis, daugelis kurių palaikė Sąjūdžio, o taip pat Latvijos ir Estijos liaudies frontų siekius atstatyti šių valstybių nepriklausomybę.

Reikia vertinti kaip didžiulį Sąjūdžio metų įvykį – dalyvavimą rinkimose į SSRS liaudės deputatų suvažiavimą. Demokratiškai išrinkti Sąjūdžio remti 36 (iš 42) deputatai nuo Lietuvos, kartu su Estijos ir Latvijos liaudies frontų remtais deputatais, išnaudojo visas tuo metu vykusios pertvarkos galimybes. Jų veiklos kulminacija buvo pasipriešinimas Kremliaus siekiams įkurti SSRS Konstitucijos priežiūros komitetą ir darbas taip vadinamoje Aleksandro Jakovlevo komisijoje dėl SSRS ir Vokietijos 1939 metų draugystės sutarties ir Molotovo - Ribentropo slaptųjų protokolų pripažinimo negaliojančiais nuo jų pasirašymo momento, derybos su įgaliotais asmenimis, kad mūsų jaunuoliai netarnautų sovietinėje kariuomenėje už Lietuvos ribų. A. Jakovlevo komisijoje ruošiant suvažiavimui nutarimo projektą, didžiulį vaidmenį ir didžiulę pagalbą Lietuvai, Latvijai ir Estijai suteikė vedantysis komisijos narys Rusijos demokratas, profesorius Jurijus Afanasjevas. Jo veikla, ginant Lietuvos interesus, po 1990 m. kovo 11 dienos buvo pelnytai įvertinta aukštu Lietuvos valstybės apdovanojimu.

Komisijoje svarstant Baltijos šalių teiktus nutarimo projektus, daug kartų SSRS kompartijos funkcionieriai mėgino nutarimo projekto tekstą pakeisti, kad jame nieko nebūtų pasakyta apie Molotovo – Ribentropo slaptųjų protokolų pasekmių likvidavimą, o aiškiau sakant – apie Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių nepriklausomybės atstatymą. Diskusijos ir kova prieš tokias tendencijas buvo nelengva ir ta prasme, kad garsūs ir pasaulyje pripažinti rusų demokratai, pertvarkos sumanytojai ir įgyvendintojai, kaip M. Gorbačiovas, A. Jakovlevas, N. Primakovas, net ir žymus disidentas A. Sacharovas ir kiti, Baltijos šalių ne Sovietų Sąjungos sudėtyje neįsivaizdavo. Tą akivaizdžiai liudija jų pasisakymai ir kurti dokumentai, kaip M. Gorbačiovo ir mums peršami „naujos“ Sovietų Sąjungos sutarčių projektai ir skubiai priimta atitinkanti tuos projektus „nauja“ SSRS konstitucija.

Po 1989 m. rugpjūčio 26 d. įvykusio Baltijos kelio, M. Gorbačiovo vadovaujamas SSRS komunistų partijos centro komitetas paskelbė griežtą įspėjimą. Jame rašoma, kad Baltijos kelio organizatoriai, (suprask Sąjūdis, Latvijos ir Estijos liaudies frontai ir jų vadovai), sukėlė „nacionalistines isterijas, brukančias žmonėms šūkius, skatinančius neapykantą tarybinei sistemai, rusų tautai, Sovietų Sąjūngos komunistų partijai ir tarybinei armijai.“ Po viso to seka lemiamas įspėjimas, o tiksliau grąsinimas, (cituoju): “Baltijos tautų likimas pavojuje... Jeigu nacionalistai sugebės pasiekti savo tikslus, padariniai gali būti pražūtingi... Gali iškilti klausimas net dėl paties Baltijos tautų likimo.“ (citatos pabaiga). Kas tai, jeigu ne sovietinis grąsinimas teroru ir aiškiai pasakytu mūsų tautai gręsiančiu genocidu. (žiūr. Jack Matlock, JAV ambasadoriaus Maskvoje atsiminimai).

A. Jakovlevas, kuris vadovavo komisijai ruošiant nutarimo projektą dėl 1939 metų SSRS ir Vokietijos sutarties ir slaptųjų protokolų, viename komisijos posėdyje pasakė, kad jeigu mes norime, kad šiame nutarime būtų ir pasekmės pripažintos negaliojančiomis, t.y. pripažinta Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupacija, tai tokio nutarimo liaudies deputatų suvažiavimas niekada nepatvirtins. O kas dėl Baltijos valstybių nepriklausomybės atstatymo, tai būtų Sovietų Sąjungos pertvarkos pabaiga su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. A. Jakovlevo nuomone, kad tai neįvyktų, Lietuvai, Latvijai ir Estijai penkerius ar šešerius metus reikėtų išbandyti „realią revoliuciją“ ir pažiūrėti ar ji jiems netiktų. Jie galėtų, pridūrė jis, persitvarkiusioje Sovietų sąjungoje turėti „politinį ir ekonominį suverenitetą“. Apie Baltijos valstybių okupaciją ir nepriklausomybės atstatymą A. Jakovlevas net neužsiminė.

Štai tokioje atmosferoje Lietuvos Sąjūdžio, Latvijos ir Estijos liaudies frontų remti liaudies deputatai galiausiai pasiekė tai, kad suvažiavimo nutarime buvo parašyta ir apie Molotovo – Ribentropo slaptųjų protokolų pasekmes, jog, teisiniu požiūriu, slaptieji protokolai prieštaravo visos eilės trečiųjų šalių suverenitetams ir nepriklausomybei.

Gerbiamieji,

Sąjūdžio ryžtas ir bekompromisinis siekis gyventi laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje šiandien yra ne mažiau aktualus. Todėl labai norisi, kad mūsų valstybės institucijose būtų dirbama Sąjūdžio dvasioje, kad rūpestis dėl Lietuvos žmonių gerovės būtų ne epizodinis, bet nuolatinis ir būtų grindžiamas ne gražiomis kalbomis apie žmogui rodomą dėmesį, bet ir konkrečiai apčiuopiamais darbais. Valstybė yra jos žmonės. Be žmonių ji virsta dykuma arba lengvu grobiu. Ji bus tvirta ir gerbiama tiktai tada, jeigu joje bus tinkamai rūpinamasi žmonėmis. Atsakymą į klausimą ar Lietuvoje žmonėms gyventi gera, duoda didelė mūsų tautiečių emigracija uždarbiams į užsienį. Gausios emigracijos faktas rodo, kad mūsų valstybės valdžiose įsigalėjo abejingumas žmogui ir sąjūdietiškos dvasios stoka. Palinkėkime joms šį trūkumą kuo greičiau likviduoti.

Gal ir ne visai tinka šio jubiliejaus proga kalbėti apie neigiamus reiškinius mūsų valstybėje, bet manau, jog pradėti sąjūdietiškoje dvasioje šalinti trūkumus laikas jau seniai atėjo.

Mūsų valstybėje daug statoma ir kuriama. Tai gerai. Bet blogai yra tai, kad beveik užmirštamas jos statytojas – žmogus ir jo problemos. Be to, valstybė statoma ne tiek savais, kiek skolintais pinigais. Manau šiandien minėtos problemos yra ne mažiau svarbios nei energetikos.

Kalbama, kad mūsų visuomenės nariai sensta ir nėra kam uždirbti jiems pensijų. Tokia mintis mums peršama nuolatos, ir nuolatos tvirtinama, kad dėl to kalta emigracija. Bet iki šiol nebuvo ir nėra sprendžiamos mūsų potencialių emigrantų - materialinių vertybių kūrėjų, mokesčių mokėtojų, darbingos visuomenės dalies problemos.

Labai pasigendama valstybės taupymo programos. Valstybė nuolat skolintais pinigais užkemša įvairias finansines skyles, moka didžiules palūkanas. Vis plačiau kalbama, jog valstybiniu užsakymų sistemoje vyksta nežabotos korupcijos lenktynės užsakymams gauti, kaip panaudoti valstybės skolintus pinigus ir gauti kuo daugiau asmeninės naudos. Todėl jokie laimėjimai ekonomikoje, o dažnai netikrų pergalių mitai, didžiausiai ir aktyviausiai gyventojų daliai gyvenimo nepagerina.

Kaip minėjau, šiandien valstybė gyvena ne pagal pajamas. Tuo tarpu mūsų sesė Estija tokių problemų neturi. Ji ne tiktai nesiskolina pinigų, bet protingai taupo ir todėl pakankamai turi savų, net siūlo paskolinti kitoms valstybėms. O kaip Lietuva? Apie dabartinę Lietuvos padėtį žinome. Bet tarpukario Lietuva tokių problemų neturėjo ir vystėsi pavydėtinai spėriai. Kodėl? Todėl, kad valstybė vystėsi ne skolintais, bet savais pinigais. Ji gyveno pagal pajamas. Net ir krizės metais Lietuvos vyriausybė, kuriai apie dešimt metų vadovavo Juozas Tubelis, skolų neturėjo ir griežtai vadovavosi tuo, jog valstybė privalo vengti išleisti daugiau, negu uždirba. Todėl litas buvo tvirta valiuta, o ekonomika ir socialinis vystymasis darė tokius šuolius, kurių pavydėjo net daugelis Europos valstybių.

Gerbiamieji! Sąjūdis savo prigimtimi ne skaldo visuomenę, bet ją vienija. Būkime sąjūdietiškai aktyvūs mūsų šalies šeimininkai. Rinkimų metu kelkite ir siųskite į valdžios institucijas jaunus, raštingus ir kompetentingus žmones, pasitikėkite jais, kontroliuokite juos ir paveskite jiems kurti žmonėms ir valstybei naudingus įstatymus. Visi būkime demos cratos ir padėkime valdyti valstybę.

Su geriausiais linkėjimais Sąjūdžio jubiliejaus proga!

Dėkoju už dėmesį.