Ištyrusi 155 aukų kūnus, kurie buvo nužudyti kaltinant tėvynės išdavyste nuo 1944 iki 1947 metų, mokslininkė nustatė, kad tuometinis MGB (vėliau -KGB) vidaus kalėjimo viršininkas, saugumo kapitonas Borisas Prikazčikovas, atsakingas už beveik 100 kalinių mirtį, nesilaikė nustatytų egzekucijos protokolų ir nuteistuosius žudydavo naudodamas keturbriaunį įrankį, panašų į plaktuką.

 

Antropologė Justina Kozakaitė, dalyvavusi Tuskulėnų aukų tyrimuose teigia, kad beveik visi masinėse kapų duobėse užkasti kūnai buvo nužudyti šūviais į pakaušį, tačiau dalis rastų kaukolių suknežintos keturbriauniu įrankiu: „Pagal egzekucijų ataskaitas, kolegei Catherine Bird pavyko atsekti, kuris sovietų budelis žudė ypatingai žiauriais metodais. Rašytiniuose šaltiniuose aiškiai nurodytos bausmės dienos, taip pat bausmę atlikęs agentas. Pagal šiuos duomenis pavyko nustatyti, kad smūgiais į galvą kankino, o gal ir žudė B. Prikazčikovas ir jo vadovaujami agentai“ – sakė mokslininkė.

Nusikaltimą tyrę specialistai taip pat nustatė, kad B. Prikazčikovo egzekucijos metodai smarkiai skyrėsi nuo kito sovietų budelio – Vasilijaus Dolgirevo. Pastarasis griežtai laikėsi egzekucijos instrukcijos ir aukas žudydavo šūviais į pakaušį.

Profesoriaus Rimanto Jankausko teigimu, B. Prikazčikovo naudotas žudymo įrankis nėra aiškus, tačiau pagal žymes kaukolėse galima mėginti spėti: „Objektyviai galima pasakyti, kad buvo naudotas ilgas keturkampis, greičiausiai, smailėjantis įrankis. Tai gali būti kirtiklis, gali būti durtuvas ar plaktukas. Be to, jį naudojo nebūtinai Prikazčikovas asmeniškai. Šaudė jis, nes tai įėjo į jo tiesiogines pareigas, o palaikus užkasinėjo kiti, kurie ir galėjo tai padaryti. Beje Varlamo Šalamovo „Kolymos pasakojimuose“ minimas faktas, kad lavonus išgabenant iš „zonos“ vietoj kontrolinio šūvio galvos būdavo prakertamos, norint įsitikinti, kad kalinys nebando pabėgti apsimesdamas mirusiu. Kadangi kalėjimo prižiūrėtojai keitėsi, galėjo būti kad naujai atvykę atsivežė šitą tradiciją“ – aiškino profesorius.

Paleopatologinius palaikų tyrimus atlikusios C. Bird teigimu, gauti rezultatai leidžia daugiau žinoti apie sovietų vykdytas egzekucijas ir jų metodus: „Istoriniai šaltiniai byloja, kad sovietų saugumo aparatas veikė griežtai pagal apibrėžtas instrukcijas. Atliekant mirties bausmę agentai buvo instruktuoti žudyti šūviu į pakaušį. Tačiau ištyrę aukų palaikus sužinojome, kad žudymo metodai buvo skirtingo braižo, kurį diktavo egzekucijos būrio vadas“- sakė C. Bird. 

Profesorius Rimantas Jankauskas taip pat priduria, kad užsienio kolegės atlikti tyrimai tapo tam tikra atsvara kalboms apie subjektyvų sovietinių represijų vertinimą: „Į Tuskulėnų egzekucijų aukas pažvelgta iš tam tikros distancijos, plačiame tarptautiniame kontekste, juos sugretinant su kitais stalinistinio režimo žudymais. Tuo pačiu užkertamas kelias spekuliacijoms apie galimą subjektyvumą ir bandymus perrašyti istoriją. Manyčiau, kad dar kartą atkreiptas tarptautinės mokslo visuomenės dėmesys į šį tragišką Lietuvai laikotarpį“.

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad mirties bausmė už tėvynės išdavystę buvo atliekama MGB vidaus kalėjimo ir tardymo izoliatoriuje. Auka buvo vedama į nedidelį, tuščią kambarį, kurį rusų saugumo agentai vadino „virtuve“. Patalpos sienos buvo iškaltos medinėmis lentomis, kad kulka negalėtų atšokti rikošetu. Vos tik aukai įėjus ir uždarius duris buvo atliekama egzekucija. Tuomet kūnas slepiamas į čia pat stovinčią spintą, kad nesukeltų panikos kitiems nuteistiesiems. Vėliau palaikai kraunami į sunkvežimį ir vežami į Tuskulėnų dvaro teritorijoje paruoštą masinio kapo duobę.

Šiuo metu Tuskulėnų dvaro teritorijoje rasti 724 sovietų saugumo tarnybų aukų palaikai, kurie čia slapta palaidoti nuo 1944 iki 1947 metų.