R. Bogdanas. Skalūnų įsisavinimas ženklina „Gazprom“ saulėlydį

DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)" style="margin: 0px; padding: 0px; text-decoration: none;">Ramūnas Bogdanas
Ramūnas Bogdanas
© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

Prieš dvejus metus vienas iš „Gazprom“ vadovųAleksandras Medvedevas viešai palygino skalūnų dujų išgavimą su interneto burbulu ir tikino, kad po penkerių metų suskystintų dujų kainos bus tinkamos jų eksportui į Šiaurės Ameriką. Šiemet skalūnų dujų gavyba JAV pasiekė tokį lygį, kad kainos vidaus rinkoje nukrito keturgubai, palyginus su 2008 m., ir artimiausiu laiku JAV ruošiasi pati tapti suskystintų gamtinių dujų (SGD) eksportuotoja.

Vienas iš potencialių pirkėjų yra būsimasis Klaipėdos SGD terminalas. „Gazprom“ drauge su Vladimiru Putinu žiauriai prašovė pro šikšnelę.


 

Iš vienos pusės, dėl SGD terminalų plėtros ir dėl skalūninių dujų nuolat mažėja ir toliau mažės „Gazprom“ eksporto apimtys, o dujomis sotus nebūsi. Be to, senka turimi šaltiniai, o naujiems įsisavinti trūksta ir investicijų, ir technologijų. Tai katastrofa valstybei, gyvenančiai iš angliavandenilių eksporto. Iš kitos pusės, dujos Rusijos pramonei jau dabar kainuoja daug brangiau, negu JAV gamykloms, ir tai žlugdo kitų žaliavų eksporto konkurencingumą, įskaitant tokias svarbias šakas, kaip aliuminio ar plieno gamyba.

Kadangi skalūninės dujos dabar yra lyg ašaka „Gazprom“ gerklėje, jo svarbus uždavinys tų ašakų sumažinti kiek įmanoma. Gerą tokios veiklos pavyzdį matome Lenkijoje, kuri yra daugiausiai pažengusi Europos šalis, įsisavinanti skalūnus. Apie 70 proc. dujų Lenkija perka iš „Gazprom“. Per Lenkiją iš Baltarusijos driekiasi Jamalo dujotiekis į Vokietiją.

 

Maskva, matyt, pajuto, kad dabartinę Lietuvos vyriausybę galima pavilioti, ir ėmėsi darbo. Anksčiau jokių siūlymų nebuvo, nes Andriaus Kubiliaus vyriausybės nuostatos energetikos srityje buvo aiškios – į Europą, atsikratant Rusijos viešpatavimo.
Ramūnas Bogdanas
Šiuo metu Lenkijos skalūnų projekte dirba keletas kompanijų, tačiau didžiausia iš jų „Exxon Mobil“ 2012 m. birželį pasitraukė, atlikusi du žvalgomuosius gręžinius ir pareiškusi, kad rezultatai kompaniją nuvylė. Kitų penkių kažkodėl nenuvylė, ir jos darbus tęsia. Taip jau sutapo, kad keli mėnesiai iki pasitraukimo, 2012 m. balandį, „Exxon Mobil“ pasirašė strateginę 500 mlrd. JAV dolerių vertės sutartį su Rusijos valstybine naftos kompanija „Rosneft“ dėl naftos žvalgybos rusų Arktyje, Karos jūroje, o V. Putinas asmeniškai pažadėjo įvesti mažesnius mokesčius eksportui iš naujų gręžinių. Priklausomai nuo investicijų dydžio, sumažinti mokesčiai galiotų nuo 5 iki 15 metų. Šią sutartį V. Putinas globojo nuo pat pradžios: pirmieji susitarimai tarp „Exxon Mobil“ ir „Rosneft“ buvo pasiekti 2011 rugpjūtį V. Putino rezidencijoje Pamaskvyje. Pasitraukimas iš Lenkijos galėjo būti viena iš papildomų sąlygų.

 

Maskva griežtai kovoja prieš skalūnų paieškas, kur tik gali. Vos tik Ukraina sudarė sutartį su „Shell“ dėl pirmų 15 skalūninių dujų gręžinių ir seisminių tyrimų rytų Ukrainoje, „Gazprom“ tuoj pat išrašė Kijevui 7 mlrd. JAV dolerių sąskaitą už nepanaudotas dujas, kurias Ukraina turėjusi nupirkti pagal ilgalaikę sutartį. Tokią pat sutartį kaip pavadėlį „Gazprom“ dabar bandys užnerti ir Lietuvai, nes senoji sutartis eina į pabaigą.

Didžiausias Europoje skalūninių dujų atsargas turinti Lenkija spaudžiama įvairiais būdais. Tačiau priemonių arsenalas panašus visoms šalims. Lenkams iš pradžių davė pyragaitį: sumažino dujų kainą. Lygia greta padėjo „teisingai“ apsispręsti „Exxon Mobil“. O balandžio 5 d. Peterburge „Gazprom“ su savo partneriu Lenkijoje „EuRoPol Gaz“ S.A. pasirašė memorandumą dėl naujo dujotiekio per Lenkiją iš Baltarusijos. Tai įvyko už Lenkijos premjero nugaros. Kitą dieną sužinojęs apie susitarimą Donaldas Tuskas griežtai pareiškė, jog tai neatitinka jo vyriausybės vykdomos dujų diversifikavimo programos, kuri apima skalūnų dujas ir SGD terminalo statybą.

 

Viena iš sąlygų, kad mums atpigintų dujas – atsiimti ieškinį Stokholme. Toks pageidavimas rodo, jog „Gazprom“ sunerimęs dėl bylos baigties. Atsiėmimas būtų negrįžtamas, o „Lietuvos dujų“ pertvarkos pagal ES teisę vilkinimas stabdytų Klaipėdos SGD terminalo darbus.
Ramūnas Bogdanas
Be to, Lenkijos premjeras atkreipė dėmesį, jog numatytas dujotiekis „Jamal-2“, ateinantis per Baltarusiją ir aplenkiantis Ukrainą, įtraukia Lenkiją į Ukrainos izoliavimo projektą, o tai yra priešinga Varšuvos strategijai.

 

Dabar veikiantis dujotiekis „Jamal“, kuriuo per Lenkiją rusiškos dujos sausuma pasiekia Vokietiją, visiškai patenkina eksporto apimtis. Dar veikia „Šiaurės srautas“ Baltijos jūros dugnu. Techniškai „Jamal-2“ poreikio paaiškinti negalima. Galima vienintelė išvada: jei Rusijaplanuoja didesnius vamzdynus, negu reikia dujoms, jie skirti politiniams žaidimams. Kranelių sukinėjimas turi ne mažesnį griaunamąjį poveikį nei artilerijos atakos.

„Jamal-1“ ir „Šiaurės srauto“ perspektyvos nekokios: Vokietija atsigręžia į SGD terminalus, jos teritorijoje, ypač šiaurinėje dalyje, aptikti dideli skalūnų klodai. Jau pradėti bandomieji gręžiniai. Angelos Merkel vyriausybė ruošia taisykles saugiam skalūnų įsisavinimui. Buvusio socdemų kanclerio Gerhardo Schroederio, dabar dirbančio „Šiaurės srautui“, tokie planai tikrai netenkina.

Vokietijos socdemai priešinasi A.Merkel strategijai, ir jų valdomi aukštesnieji parlamento rūmai vasario 1 d. nubalsavo už neįpareigojantį reikalavimą tuoj pat stabdyti visus darbus, kol nebus išsiaiškinti visi galimi pavojai. Kokie pavojai, nenurodoma. Tai reikštų skalūnų įsisavinimo atidėjimą neribotam laikui. Įtartinai primena pastangas torpeduoti skalūnų projektą Lietuvos Seime. Buvo bandymas Bundestage prastumti įpareigojantį nutarimą. Žaliųjų ir Kairiųjų partija 2012 m. rudenį balsavimui Bundestage pateikė moratoriumą skalūnams, tačiau A. Merkel koalicija jį atmetė.

Žaliai raudonas pasipriešinimas neturi jokio pagrindo, jei jis grindžiamas rūpesčiu gamta ir žmonėmis. Vokietijos Aplinkos apsaugos ministerijos studijoje pažymima, kad hidraulinis skaidymas Vokietijoje naudojamas nuo XX a. septintojo dešimtmečio. Ministerijos ekspertai suskaičiavo, kad skalūnų turtingoje Žemutinėje Saksonijoje yra bent 275 hidraulinio skaidymo gręžiniai, skirti įprastai naftai ir dujoms išgauti. Jokios žaliųjų reakcijos jie nesukėlė.

Vokietijos pramonės asociacijos BDI prezidentas Ulrichas Grillo atkreipia dėmesį, kad JAV dujų kaina keturis kartus mažesnė, negu Vokietijoje, ir vokiečių pramonė tokiomis sąlygomis neatlaikys konkurencijos. Išeitis – įsisavinti skalūnus.

Rusija negali džiaugtis Vokietijos energetiniais planais. Nors rusiškų dujų importas į ES nukrito nuo 45,1 proc. iki 31,8 proc. bendro ES dujų importo, Vokietija apie 40 proc. suvartojamų dujų tebeperka perka iš Rusijos. Per paskutinį V. Putino susitikimą su A. Merkel Hanoveryje balandžio 7 d. Vokietijos kanclerė minėjo „Šiaurės srauto“ ir „Pietų srauto“ svarbą. Pastarasis planuojamas paleisti 2015 m., ir Juodosios jūros dugnu tiektų dujas ES. Dvi „Gazprom“ adatos į glebų ir sotų ES kūną: viena iš šiaurės, kita – iš pietų. Karingajam V. Putinui toks žemėlapis turėtų labai patikti.

 

Ar reikia Lietuvai žvirblio rankoje, kuris išaugs į meškiną ant galvos?
Ramūnas Bogdanas
Tačiau kas bus, jei nebus kam pirkti dujų iš tų adatų? Vokietijoje gręžinius atlieka ir „Exxon Mobil“: rusų Arkties projektas jų iš čia neatitraukė. Tačiau bulgarai, kurie patenka ant „Pietų srauto“ trasos, skalūnų žvalgybą uždraudė. Vyriausybė buvo nusiteikusi palankiai šiam projektui, tačiau staiga pridygo visokių žaliųjų judėjimų, kuriuos itin palaikė Bulgarijos socialistų partija, žinoma savo artimais ryšiais su Maskva ir propaguojanti amžiną bulgarų ir rusų draugystę. Neatlaikiusi sukurto spaudimo, vyriausybė paskelbė moratoriumą.

 

Prancūzijoje moratoriumą skalūnams paskelbė Nicolas Sarkozy 2011 liepą prieš prezidento rinkimus, tikėdamasis papildomų balsų, bet jam tai nepadėjo. 2012 gegužę išrinktas prezidentu socialistas Francois Hollande’as pažadėjo moratoriumo neatšaukti per visą savo penkerių metų kadenciją. Greta to, jis kalba apie atominės energetikos dalies sumažinimą nuo dabar esančių 75 proc. iki 50 proc. Dar jis žada mažinti CO2išmetimą, o tai labiausiai liečia anglimi kūrenamas elektrines. Tampa neaišku, kaip Prancūzija su tokia perspektyva išlaikys žemas elektros kainas, ir tai jau dabar kelia susirūpinimą pramonei, o ėmus įgyvendinti tai virs ir visų gyventojų rūpesčiu.

2012 m. lapkritį buvo parengta socialistų vyriausybės užsakyta studija apie Prancūzijos ekonomikos konkurencingumą, ir jos išvadose rekomenduojama leisti eksploatuoti skalūnines dujas ir naftą. Studija atgulė į stalčių. Bet kylančių iššūkių į stalčių nepaslėpsi. Prancūzijos ekonomikos, technologijų ir pramonės ministerijos direktorius Serge’as Catoire’as, kalbėdamas tarptautiniame kongrese Vienoje 2013 sausį, patvirtino, kad kol kas skalūnų projektai įšaldyti, ir pridūrė: „Mes tikimės, kad tai, kas užšalę, gali ištirpti“.

Lietuvai būtų naudinga bendradarbiauti su Lenkija, semiantis patirties skalūnų klausimais. Šiuo metu Lenkija 2/3 dujų perka iš „Gazprom“. Ji turi ilgalaikį kontraktą iki 2022 m., ir planuoja dėka skalūnų padvigubinti savo dujų išgavimą iki 2019 m., prieš pradėdama derybas su „Gazprom“. Lenkijos aplinkos apsaugos ministras 2013 m. sausį pareiškė, kad darbus stabdo beprasmiški reikalavimai, sukeldami atliekamų darbų kainas. Vieno gręžinio horizontalų gręžimą teko nutraukti metams, kol gavo leidimą atnaujinti, nes kažkoks gamtininkas užfiksavo peslius, sklandančius virš gręžinio teritorijos. Galiausia buvo įrodyta, kad peslius pritraukė garuojančio cemento sukurtos keliančios oro srovės. Kitas gręžinys buvo sustabdytas, nes netoliese įsitaisė perėti vieversiai.

Tokių vieversių ir pyragaičių, įdarytų mažesne dujų kaina, sulauks ir Lietuva, todėl labai pravartu pasinaudoti patirtimi kaimynų lenkų, kurie gerokai pažengę įsisavindami skalūnus. Maskva, matyt, pajuto, kad dabartinę Lietuvos vyriausybę galima pavilioti, ir ėmėsi darbo. Anksčiau jokių siūlymų nebuvo, nes Andriaus Kubiliaus vyriausybės nuostatos energetikos srityje buvo aiškios – į Europą, atsikratant Rusijos viešpatavimo.

Stokholmo arbitraže nagrinėjamas Lietuvos skundas dėl neteisingų kainų už dujas Lietuvai. Palankaus sprendimo atveju „Gazprom“ turėtų grąžinti mūsų permokėtus milijardus į Lietuvos biudžetą. Viena iš sąlygų, kad mums atpigintų dujas – atsiimti ieškinį Stokholme. Toks pageidavimas rodo, jog „Gazprom“ sunerimęs dėl bylos baigties. Atsiėmimas būtų negrįžtamas, o „Lietuvos dujų“ pertvarkos pagal ES teisę vilkinimas stabdytų Klaipėdos SGD terminalo darbus. Be terminalo būtų lengva primesti naują ilgalaikę rusiškų dujų tiekimo sutartį, o vėliau išrašinėti sąskaitas kaip Ukrainai, jei norėtume gauti pigesnių dujų per terminalą.

„Gazprom“ noras yra paprastas ir vienintelis: ilgam prisirišti prie savęs kuo daugiau pirkėjų. Siekiant šio tikslo, dujas galima atpiginti, o paskui rasti dešimt priežasčių jas pabranginti. Nebent vėl ką nors pageidaujamo Kremliui padarytume. Nuolaidas Maskva priima ne kaip kvietimą draugystei, o kaip silpnumo ženklą. Ar reikia Lietuvai žvirblio rankoje, kuris išaugs į meškiną ant galvos? Gal verčiau gautą pasiūlymą pridėti prie bylos Stokholme kaip dar vieną paliudijimą, jog „Gazprom“ naudoja dujų kainas kaip svertą politiniams kitos valstybės sprendimams įtakoti?