Kaip že­mė ta­po verslu

Esu ūki­nin­kas ir prie to­kių siū­ly­mų jau bai­giu pri­pras­ti, bet kar­tais pa­gal­vo­ju: o ko­dėl tik že­mę? Juk dar yra Lie­tu­vos upės ir eže­rai, dar tu­ri­me ga­ba­lė­lį Bal­ti­jos jū­ros, pa­ga­liau - Lie­tu­vos dan­gų. Va­do­vau­jan­tis me­na­mų eks­per­tų lo­gi­ka, tai nie­ko ne­pa­keis­tų, juk vis­kas lik­tų Lie­tu­vo­je: už­sie­nie­čiai ne­su­si­krau­tų į prie­ka­bas nei pel­kių, nei miš­kų, nei Lie­tu­vos oro. Gal ta­da par­duo­ki­me jiems ir baž­ny­čias? Juk ir­gi ne­iš­si­veš.

Dar mums nuo­lat pri­me­na­ma, kad sto­da­mi į ES pa­si­ža­dė­jo­me par­duo­ti už­sie­nie­čiams že­mę, to­dėl pri­va­lo­me są­ži­nin­gai vyk­dy­ti sa­vo pa­ža­dus, nes esą ka­pi­ta­las tu­ri lais­vai ju­dė­ti iš vie­nos ES ša­lies į ki­tą, ap­ri­bo­ji­mų ne­ga­li bū­ti.

Pa­siū­ly­čiau to­kiems eks­per­tams pa­ban­dy­ti nu­si­pirk­ti nors vie­ną arą že­mės, pa­vyz­džiui, Aus­tri­jo­je, juo la­biau - Nor­ve­gi­jo­je ar Švei­ca­ri­jo­je. Esu ti­kras, kad jų lauk­tų di­džiu­lis nu­si­vy­li­mas, nes tuo­se kraš­tuo­se nie­kas lais­vai že­me ne­pre­kiau­ja. Pir­miau­sia pri­va­lo­ma įro­dy­ti, iš kur gau­ti pi­ni­gai, pa­skui rei­kia pa­si­rū­pin­ti vie­tos sa­vi­val­dos or­ga­nų lei­di­mu. Tam tu­ri pri­tar­ti vie­tos gy­ven­to­jų bend­ruo­me­nė ar­ba re­gio­no ūki­nin­kų or­ga­ni­za­ci­ja. Ir tai dar ne vis­kas - nu­si­pir­kus že­mės pri­va­lu to­je te­ri­to­ri­jo­je gy­ven­ti ir tą že­mę dirb­ti.

O kaip yra Lie­tu­vo­je? Vi­si ži­no­me, kad va­di­na­mo­ji že­mės re­for­ma trun­ka dau­giau kaip 20 me­tų, ir vis ne­si­se­ka jos baig­ti, vis sten­gia­mės pa­vers­ti že­mę pre­ke, pa­si­pel­ny­mo šal­ti­niu. Nors Lie­tu­vos įsta­ty­mai drau­džia už­sie­nie­čiams įsi­gy­ti že­mės ofi­cia­liai iki 2014-ųjų ge­gu­žės 1 die­nos, že­mėt­var­ki­nin­kai tei­gia, jog už­sie­nio ša­lių pi­lie­čiai įvai­riais ne­tei­sė­tais bū­dais yra su­pir­kę iki 20 proc. Lie­tu­vos že­mės ir tik lau­kia va­lan­dos, ka­da ga­lės sa­vo ne­tei­sė­tus san­do­rius pa­vers­ti tei­sė­tais ir iš to už­dirb­ti stir­tas eu­rų.

Ma­nau, pats są­ži­nin­giau­sias už­sie­nie­čio že­mės įsi­gi­ji­mo at­ve­jis - kai jis, pats bū­da­mas ūki­nin­kas, ve­da lie­tu­vai­tę ir ku­ria­si Lie­tu­vos kai­me. Daž­niau­siai tai bū­na jau­ni žmo­nės. Va­lio jiems! To­kiu at­ve­ju pa­si­se­ka vi­siems - ir Lie­tu­vai, ir lie­tu­vai­tei.

Kaip per­ka­ma že­mė?

Pats grei­čiau­sias bū­das su­pirk­ti Lie­tu­vos že­mes - įsi­gy­ti jau ne­be­vei­kian­čią, "mi­ru­sią" že­mės ūkio bend­ro­vę ir iš­kart gau­ti tei­sę

ofi­cia­liai nu­pirk­ti 500 ha že­mės. To­kių bend­ro­vių ga­li pirk­ti tiek, kiek šir­dis gei­džia. Nei kas klau­sia, iš kur pi­ni­gų ėmei, nei ką su ta že­me veik­si. Ne­rei­kia nė gy­ven­ti tos bend­ro­vės te­ri­to­ri­jo­je.

Ki­tas bū­das - vek­se­liai. Už­sie­nie­čiai įsi­gy­ja vek­se­lių, o pa­skui jų pa­gal­bi­nin­kas iš spe­cia­lio­sios ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to bend­ro­vės nu­per­ka už juos že­mės. Kai baig­sis pe­rei­na­ma­sis lai­ko­tar­pis, be­liks per­ra­šy­ti že­mę vek­se­lio iš­ra­šy­to­jui.

Dar vie­nas bū­das - pa­si­ra­šy­ti spe­cia­lią su­tar­tį. Tam ne­rei­kia jo­kių no­ta­rų. Su­tar­tį su­da­ro že­mės no­rin­tis pirk­ti už­sie­nie­tis ir, su­pran­ta­ma, jos su­pir­ki­mu be­si­rū­pi­nan­tis bend­ro­vės va­do­vas. Pa­gal to­kią su­tar­tį tar­pi­nin­ko vaid­me­nį at­lie­kan­tis lie­tu­vis įsi­pa­rei­go­ja vė­liau, kai bus pri­im­tas įsta­ty­mas, per­leis­ti že­mę už­sie­nie­čiui.

Ki­tas bū­das - įsi­gy­ti že­mės Lie­tu­vos pi­lie­čio var­du. Už­sie­nie­čio su­ras­tas lie­tu­vis (tiks­liau - jį ran­da tar­pi­nin­kas) sa­vo var­du nu­per­ka ati­tin­ka­mą plo­tą že­mės. Kad bū­tų pa­ti­ki­miau, už­sie­nio ša­lies pi­lie­tis iš ta­ria­mo nau­jo­jo že­mės sa­vi­nin­ko pa­ima pa­sko­los raš­te­lį, ku­ria­me šis žmo­gus pa­tvir­ti­na ne­va esąs sko­lin­gas jam že­mės ver­tės su­mą. Jei lie­tu­vis su­ma­ny­tų že­mės ne­per­ra­šy­ti, iš jo bū­tų ga­li­ma par­ei­ka­lau­ti su­grą­žin­ti ta­ria­mą sko­lą.

Ma­nau, to­kių ir pa­na­šių bū­dų yra gau­sy­bė. Ar mū­sų val­di­nin­kams, įvai­rioms spe­cia­lio­sioms tar­ny­boms tai rū­pi? Nė kiek. Lie­tu­vos že­me jau at­vi­rai pre­kiau­ja­ma auk­cio­nuo­se.

Štai vi­sai ne­se­niai vie­na Lie­tu­vos vers­lo gru­pė, val­dan­ti ke­lias­de­šimt tūks­tan­čių hek­ta­rų aria­mos že­mės, be di­de­lių su­nku­mų par­da­vė 2000 ha že­mės Skan­di­na­vi­jos in­ves­ti­ci­jų fon­dui. Ir ką? Ra­mu, ty­lu.

Įžval­gie­ji daug ką numatė

Daž­nai min­ti­mis nu­klys­tu į pra­ei­tį, pa­var­tau se­ną spau­dą, pa­skai­tau, kas bu­vo ra­šo­ma prieš 10-15 me­tų. Ten­ka tik ap­gai­les­tau­ti, kad Lie­tu­vos kai­me la­bai su­ma­žė­jo drą­sių, ne­bi­jan­čių pa­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę, iš­ki­lių as­me­ny­bių. Jie bu­vo ti­kri žem­dir­biai-po­li­ti­kai. De­ja, dau­gu­ma jau iš­ke­lia­vę Ana­pi­lin. Man vi­sa­da kaip pa­vyz­dys liks am­ži­ny­bėn iš­ėjęs pro­fe­so­rius An­ta­nas Stan­ce­vi­čius. Pa­si­ro­do, tai, kas da­bar vyks­ta, pro­fe­so­rius nu­ma­tė prieš 10-12 me­tų. Įžval­gaus jo bū­ta.

Ką tu­ri­me šian­dien? Ką šne­ka žem­dir­bių ved­liai, ko­kios jų min­tys? Ne­se­niai te­ko da­ly­vau­ti vie­na­me su­si­rin­ki­me. Ir ką ten iš­gir­dau? Vie­nas Že­mai­ti­jos ūki­nin­kų ved­lys aiš­ki­no, kad Lie­tu­vai rei­kia kuo dau­giau stam­bių ūkių - po 40, 50 ar 80 tūkst. ha, ne­va taip bū­sią ge­riau vi­siems. Tuoj su­skai­čia­vau, kad vi­sam Ku­piš­kio ra­jo­nui pa­kak­tų dvie­jų, di­des­niuo­se ra­jo­nuo­se - 3 ar 4 šei­mi­nin­kų. Vi­sai Lie­tu­vai už­tek­tų 120-150.

Ir vis­kas? O kaip at­eis į kai­mą jau­ni ūki­nin­kai, jau­ni žmo­nės? Ar jiems teks tik sam­di­nių li­ki­mas? At­sa­ky­mas pa­pras­tas. Jau­nie­ji ne­tu­rės jo­kių šan­sų įsi­kur­ti.

Ne­si­mo­kom iš kvai­lu­mo ar //// iš gudrumo

Dar vie­na pa­sta­ba - vis ne­pa­si­mo­kom iš pra­ei­ties klai­dų, ke­pam nau­jas. Pa­sta­ruo­ju me­tu ma­tau, kaip ge­ros ko­ky­bės aria­mo­je že­mė­je dygs­ta sau­lės ba­te­ri­jos. Veik­lūs Lie­tu­vos "ber­niu­kai" kaip­mat aps­kai­čia­vo: kam su ta že­me varg­ti, ar­ti, sė­ti ir akė­ti, kas­dien dai­ry­tis į dan­gų ir lauk­ti, ką ru­de­nį gau­si?.. O čia pa­sta­tei sau­lės zui­ku­čių ir pi­ni­gė­liai upe­liais į skry­nias te­ka, mat vals­ty­bė įsi­pa­rei­go­jo su­pirk­ti to­kią ener­gi­ją tris kar­tus bran­giau. Ir jo­kio rū­pes­čio, jo­kios bai­mės, kad der­lius ne­užaugs. Tie­siog ro­jus Ma­ri­jos že­mė­je!

O jei­gu taip vi­są Lie­tu­vą užk­lo­tu­me vie­na di­de­le sau­lės ba­te­ri­jos plokš­te ir par­da­vi­nė­tu­me kai­my­nams elek­trą tris kar­tus bran­giau? Mais­to pro­duk­tų par­si­vež­tu­me iš sve­tur, juk pa­sau­lis tiek vis­ko pri­ga­mi­na...

To­kio ab­sur­do, klai­dų, ne­są­mo­nių, su­si­ju­sių su že­mės re­for­ma, - be­ga­lė. Dar ir šian­dien te­be­vyks­ta že­mės "kil­no­ji­mas" iš vie­no ša­lies re­gio­no į ki­tą. Taip su­gal­vo­tas va­di­na­ma­sis že­mės iš­va­dų žai­di­mas. O juk vi­sa tai bu­vo ga­li­ma at­lik­ti pa­pras­tai: tu­ri že­mės, tar­ki­me, Skuo­do ra­jo­ne, o no­ri per­si­kel­ti į Ku­piš­kį, tad ir da­ryk taip - par­duok Skuo­de ir pirk Ku­piš­ky­je. Jo­kių že­mės iš­va­dų ne­rei­kė­tų. Aiš­ku, ta­da nie­ko ne­lik­tų "ber­niu­kams", ku­rie pri­kū­rė įvai­rių fir­mų, mik­liai su­per­kan­čių že­mės iš­va­das, jo­mis pre­kiau­jan­čių ir gąs­di­nan­čių ūki­nin­kus, kad bet ka­da ga­li ati­mti iš jų vals­ty­bi­nę že­mę.

Šian­dien mes, Lie­tu­vos ūki­nin­kai, su pa­vy­du žiū­ri­me į Veng­ri­jos žem­dir­bius. Jų par­la­men­ta­rai iš­drį­so pa­prieš­ta­rau­ti Briu­se­liui ir ne­lei­do bet kam ir bet kaip lais­vai pre­kiau­ti Veng­ri­jos že­me.

Kiek kal­bų bu­vo apie vie­no­das ūki­nin­ka­vi­mo są­ly­gas, iš­mo­kas ir t. t. vi­siems ES žem­dir­biams. Tvir­tai ža­dė­ta, kad vi­sos ES nau­jo­kės nuo 2014 me­tų gaus be­veik to­kias pat iš­mo­kas kaip ES sen­bu­vės. O kaip yra da­bar? Tas pa­ža­das nu­ke­lia­mas net iki 2020-ųjų. Ir vil­tys gau­ti di­des­nes iš­mo­kas vis ma­žė­ja.

Ra­šy­da­mas šį straips­nį pa­skam­bi­nau Kai­šia­do­rių ra­jo­no ūki­nin­kui Pra­nciš­kui Šliu­žui, ku­ris la­bai ak­ty­viai or­ga­ni­zuo­ja re­fe­ren­du­mą dėl že­mės par­da­vi­mo. Jis pa­pa­sa­ko­jo, kad to­liau ruo­šia­si re­fe­ren­du­mui. "Tai vie­nin­te­lis li­kęs tei­si­nis bū­das iš es­mės pa­tai­sy­ti tra­giš­kai blo­gė­jan­čią mū­sų kraš­to būk­lę. Da­bar ren­ka­me žmo­nes, ku­rie da­rys su­nkiau­sią dar­bą, - rinks tuos už­keik­tus 300 tūkst. par­ašų. Idea­liu at­ve­ju vi­so­je Lie­tu­vo­je mums to­kių drą­sių ir par­ei­gin­gų sa­va­no­rių tek­tų su­bur­ti apie 3 tūks­tan­čius. De­ja, dar tiek nė­ra ir bau­gu, kad jų vi­sai ne­bus. Bai­mė, abe­jin­gu­mas, gob­šu­mas taip ap­sė­dęs žmo­nes, kad jie ne­ma­to net ryt­die­nos, ką jau kal­bė­ti apie ki­tus me­tus, kai pra­si­dės že­mės par­da­vi­mo už­sie­nie­čiams san­do­rių įtei­si­ni­mas. Su­si­du­riu su ke­lio­mis bė­do­mis: mies­tie­čiai sa­ko ne­tu­rin­tys že­mės, o ūki­nin­kai ma­no, jog jie že­mės ne­par­duos. Sa­vi­nin­kai tei­gia, kad tai -jų nuo­sa­vy­bė, tad rei­kia kuo bran­giau bet kam par­duo­ti. Ki­ti mo­ja ran­ka ir de­juo­ja: vis­kas jau par­duo­ta. Ne­va ne­tu­rin­tiems že­mės žmo­nėms sa­kau, kad jau ta­da nie­ka­da jos ir ne­tu­rės, ūki­nin­kams pri­me­nu, kad nie­kas jų ne­klaus, ar no­ri par­duo­ti, kai mo­kes­čiai kils. Ki­tus sa­vi­nin­kus ban­dau pa­akin­ti, jog Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je nie­ka­da ne­bu­vo to­kio iš­da­vi­kiš­ko veiks­mo, o pa­sku­ti­niams pri­me­nu, kad ko­va bai­gia­si tuo­met, kai pa­si­bai­gi pats... Tik bend­ra min­tis ir kryp­tin­gas veiks­mas gel­bės kraš­tą šiuo is­to­ri­jos tarps­niu", - taip kal­bė­jo Pra­nciš­kus.

"Pa­ga­liau ir kai­mo žmo­nės tu­ri su­vok­ti, jog iš­par­da­vę sa­vo že­mes sam­di­niais liks ne tik jie, bet ir Lie­tu­va. To­dėl kvie­čiu kai­mo žmo­nes stam­bin­ti jau tu­ri­mus ūkius ar­ba kur­ti nau­jus, bet ne­sku­bė­ti par­da­vi­nė­ti že­mės", - taip sa­kė pro­fe­so­rius, Že­mės ūkio rū­mų gar­bės pir­mi­nin­kas A.Stan­ce­vi­čius 2005 me­tais.

Šis prie­sa­kas ne­pa­se­no ir šian­dien - ne­sku­bė­ki­me par­duo­ti ver­tei­voms sa­vo bran­giau­sio tur­to - Lie­tu­vos že­mės, kad anū­kai ir proa­nū­kiai mū­sų ne­pra­keik­tų.