Kodėl vis dėlto atsitiko taip, kad Islandija tapo pirmąja šalimi, pripažinusia Lietuvos nepriklausomybę jau 1991 m. vasario 11 d.?

Visų pirma, mano galva, svarbiausia klausti, ne kodėl Islandija pirmoji pripažino atkurtą jūsų šalies nepriklausomybę, o kodėl Islandija palaikė jus tarptautinėje bendruomenėje ir viešino jūsų atvejį tuomet, kai kitos šalys to nedarė. Įdomu klausti, kodėl didžiosios Vakarų valstybės – JAV, Vokietija, Jungtinė Karalystė – ne tik kad nepalaikė atkuriamos nepriklausomybės, bet ir spaudė Lietuvos politinius lyderius atidėti nepriklausomybės paskelbimą, derėtis dėl specialaus šalies statuso arba siekti kompromiso. Būtent dėl to Islandija, maža ir tolima šalis, aktyviai palaikė Lietuvą. Mes taip nebūtume darę, jeigu amerikiečiai, vokiečiai ar britai būtų jus rėmę.

Tai buvo paskutinieji Michailo Gorbačiovo eros metai, „perestroikos“ laikai. JAV laikė jį reformatoriumi, todėl vyraujantis požiūris JAV ir buvo, kad viskas, kas kenkia Gorbačiovui, yra blogai. Koks buvo pagrindinis Gorbačiovo tikslas Šaltojo karo pabaigoje? Vienintelis – išlaikyti SSRS. O pagrindinis jūsų lyderių tikslas buvo palikti SSRS. Todėl buvo neįmanoma vienu metu remti ir Vytauto Landsbergio, ir M.Gorbačiovo.

Lengviau yra suprasti Vokietijos poziciją. Vokietija buvo padalinta po Antrojo pasaulinio karo ir pagrindinis jos lyderių tikslas buvo taikus Vokietijos suvienijimas. Bet kas, kas galėtų šiam procesui pakenkti, sulėtinti ar net jį sustabdyti, buvo laikoma neparankiu dalyku. Jie buvo seniai nusprendę, kad Gorbačiovas šiuo klausimu yra sąjungininkas ir su juo vieninteliu galima dirbti.

Dėl šių priežasčių aš, būdamas mažos valstybės užsienio reikalų ministru, padariau tai, ką turėjau padaryti – iškėliau Baltijos šalių problemą NATO, JTO, Europos Taryboje ir Šiaurės šalių forumuose. Tai dariau dėl to, kad patys Baltijos šalių atstovai negalėjo kalbėti, jiems buvo užtrenktos durys į konferencijas Kopenhagoje ir Paryžiuje.

Ar tai buvo pavojinga Islandijai?

Rizikos tikrai buvo. SSRS buvo didelė Islandijos prekybos partnerė. Kai Islandija kartu su kitomis mažomis valstybėmis Šaltojo karo periodu stengėsi padidinti jūrinių valstybių teritorinių vandenų ribą nuo 3 iki 200 jūrinių mylių, Jungtinė Karalystė, prieš tai buvusi pagrindinė prekybos partnerė, paskelbė Islandijos prekėms embargą. SSRS reaguodama atidarė savo rinkas Islandijos eksportui ir beveik ketvirtis eksporto tuo laikotarpiu judėjo į SSRS, o mainais iš ten atkeliaudavo beveik visa nafta ir kiti energetiniai ištekliai. Todėl puoselėti gerus santykius su SSRS buvo didelis ekonominis interesas.

Kai Islandijos Parlamentas pasveikino LR Seimą priėmus Nepriklausomybės deklaraciją, SSRS atšaukė savo ambasadorių Reikjavike, taip parodydama savo susierzinimą, šį poelgį pavadinusi Islandijos kišimusi į SSRS vidaus politiką. Diplomatiniu aspektu tai reiškė tik žingsnį iki karo. Mes nusprendėme ramiai ir mandagiai paprieštarauti, kadangi mes laikėmės nuomonės, kad Baltijos valstybių okupacija ir įtraukimas į SSRS sudėtį buvo neteisėtas nuo pat pradžių ir prieštaraujantis tarptautinės teisės normoms. Prisimenu, kaip mes stengėmės paruošti teisinį dokumentą, po kurio SSRS niekada taip ir neatsakė. Estijos užsienio reikalų ministras Lennartas Meris atsiuntė geriausią teisininką ir SSRS reikalų žinovą dirbti kartu su mūsų tarptautinės teisės specialistais. Aš šį dokumentą nusiunčiau ir visiems Baltijos šalių lyderiams, o V.Landsbergis vėliau sakė, kad teisiniu požiūriu jis yra pats geriausias jų pusę remiantis dokumentas, turintis pačius stipriausius teisinius argumentus. V.Landsbergis teigė norėjęs tokį dokumentą turėti tuomet, kai buvo deramasi dėl Raudonosios armijos dalinių išvedimo iš Lietuvos teritorijos.

Kokia buvo paprastų islandų nuomonė? Ar jie žinojo kažką apie Lietuvą ir jos problemas?

Senoji karta vis dar prisiminė nepriklausomas Baltijos valstybes. Mes savo nepriklausomybę išsikovojome tais pačiais metais, kaip ir jūs – 1918 m. Islandija yra viena iš Šiaurės šalių, ir faktas, kad Suomija taip pat buvo įtraukta į Molotovo-Ribentropo paktą ir turėjo būti atiduota Stalinui, atkreipė visų Šiaurės šalių dėmesį. Raudonosios armijos įsiveržimas į Suomiją buvo labai didelis rūpestis ir Suomiją palaikė tiek žmonių, kad tai iš esmės sunaikino ir Islandijos komunistų partiją, kuri iki tol palaikė SSRS. Be abejo, buvo tokių, kurie turėjo prekybos interesų SSRS ir buvo labai išsigandę, bet vis dėlto stengėsi susitvardyti.

Ar pritartumėte, kad šis Islandijos žingsnis buvo vedinas daugiau idealistinių nei pragmatinių paskatų?

Tai tikrai buvo idealistiška ir nesutapo su mažų valstybių elgesio teorijomis. Teoriškai mažosios valstybės stengiasi pasislėpti aljansuose su didesnėmis valstybėmis ir iš jų nesitikima iniciatyvų tarptautinėje politikoje, nes jos neturi tiek galios.

Aš visuomet stengiausi propaguoti mažųjų valstybių solidarumo idėją. Pasitaiko, kad kai didžiosios valstybės yra pernelyg užsiėmusios arba nenori kištis, mažosios valstybės turi stoti už pagrindinius principus ir drauge paveikti įvykių tėkmę.

Aš stengiausi tarptautinėse organizacijose paaiškinti Baltijos valstybių atvejį tam, kad didžiosios valstybės negalėtų apsimesti, kad visa tai pamiršo. Demokratijos plėtimasis Rytų Europoje yra didelis politinis laimėjimas, bet jeigu jis yra daromas trijų valstybių, kurios iškentėjo daugiausiai, kaina, išduodami pagrindiniai moraliniai principai.

Kai buvau pakviestas šnekėti Kopenhagos konferencijoje, į kurią nebuvo įleisti Baltijos šalių atstovai, kalbėjau vien tik apie šių šalių situaciją. Aš suteikiau balsą tiems, kurie buvo nutildyti. Man nulipus nuo podiumo, prie manęs priėjo JAV delegacijos pirmininkas Maxas Kampelmanas, apkabino mane ir pasakė, kad būti mažos tautos užsienio reikalų ministru ir turėti teisę kalbėti tiesą yra privilegija. Vos spėjus žengti kelis žingsnius, kitas vyras pradėjo artėti prie manęs grūmodamas galingu kumščiu ir islandiškai šaukdamas, kad mano kalboje apie SSRS nebuvo nė lašo tiesos. Tai buvo SSRS atstovas Vienos konferencijoje, o vėliau tapo ambasadoriumi Reikjavike. Kai JAV atstovas mane gyrė, o SSRS – barė, aš supratau, kad iš tiesų buvau teisus.

Jūs esate apibūdinamas kaip vienintelis Vakarų politikas, kuris išdrįso aplankyti Baltijos šalis visiškos jų krizės laikotarpiu. Kokį įspūdį apie Lietuvą tuomet susidarėte?

Buvo sausis, šalta, tamsu ir drėgna, bet keisčiausia, kad gatvėse buvo šimtai tūkstančių žmonių, kurie dainavo. Mane labiausiai nustebino, kaip gražiai jie dainavo, kaip dainų žodžius mokėjo atmintinai. Tuomet supratau, kad Dainuojanti revoliucija nebuvo vien tik reklamos triukas.

Aš atvykau praėjus vos kelioms dienoms po žudynių prie televizijos bokšto. Matėsi, kad šalis vis dar buvo okupuota, kareiviai vaikščiojo gatvėmis. Po kelių dienų vis dar buvo neaišku, ar sovietai pasitrauks, ar Kremlius duos įsakymą visiškam valstybės sunaikinimui. Mano įspūdis buvo, kad jeigu jie būtų ėmęsi žingsnių naudoti pilną jėgą pulti beginklius žmones, būtų užvirusios visiškos skerdynės, kadangi žmonių akyse mačiau visišką užsidegimą nepasiduoti ir apginti savo šalį. SSRS egzistavo planas įžiebti konfliktus tarp rusų mažumos Lietuvoje ir skleisti apie tai propagandą, apie tai, kaip šios mažumos yra engiamos, o vėliau prisijungti šiuos mažumų gyvenamus regionus prie SSRS. Šis planas buvo pradėtas vykdyti visose trijose sostinėse, kol visos tarptautinės žiniasklaidos dėmesys buvo nukreiptas į Irako karo pradžią, bet džiaugiuosi, kad galų gale Gorbačiovas nedrįso panaudoti visiškos jėgos. Tai būtų baigęsi visiška pražūtimi.

Ar pritariate, kad šis konkretus atvejis yra pavyzdys to, kaip mažosios valstybės kartais tampa „pasaulio sąžine“, besielgdamos taip, kaip didžiosios jėgos niekada negalėtų sau leisti?

Pasitaiko taip, kai iškyla problema, kurios kiti neišspręs, ir pats turi tai padaryti. Norėčiau matyti daugiau Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimo ir vienybės Europos integracijos procese. Jos galėtų pagerinti ir sustiprinti Šiaurės įvaizdį, kaip stiprios mažų valstybių sąjungos, kuri yra aktyvi ir veikia pagal žmogaus teisių, tvarios plėtros, pagalbos besivystančioms šalims ir konfliktų sprendimo principus. Nepaisant to, kas yra sakoma apie didžiųjų galių politiką, tai turėtų būti mažų, bet apsišvietusių valstybių vaidmuo.

Ar pastebite daugiau mažųjų valstybių solidarumo atvejų? Kaip mažosios valstybės dabar reiškiasi tarptautinės politikos kontekste?

Į galvą pirmiausia ateina Šiaurės šalių pastangos konfliktų sprendimo ir taikos palaikymo kontekste. Pvz., Helsinkio susitarimas, švedų ir norvegų iniciatyva gamtosaugos srityje, Norvegijos pastangos padėti pamatus Izraelio–Palestinos konflikto sprendimui per Oslo susitarimą, kuris vis dėlto vėliau žlugo. Kita svarbi idėja, kuri šiuo metu yra labai remiama mažųjų valstybių, yra atsakomybė ginti. Ši koncepcija siekia sukurti teisinę bazę ir institucinį mechanizmą, kad tarptautinė bendruomenė galėtų įsiterpti, jeigu konkrečios šalies valdžia vykdo represijas prieš savo žmones.

Kaip mažųjų valstybių solidarumas gali būti aktualus finansinės krizės Europoje laikotarpiu?

Galima teigti, kad mažosios valstybės dažniausiai labiau nukenčia nuo tarptautinių finansinių krizių, tačiau po jų ir greičiau atsitiesia. Sunku tokių šalių patirtis apibendrinti, kadangi į tokias krizes patekusių valstybių likimą labiausiai lemia tai, ar prieškriziniu periodu šalyje vykdyta tvarkinga ir tinkama finansinė politika. Tos šalys, kurios elgėsi tinkamai ir vykdė teisingą fiskalinę ir pinigų politiką, yra mažiau paliestos krizės, kaip rodo ir Šiaurės valstybių pavyzdys. Finansinės krizės vis dėlto turėtų būti galimybė ir mažosioms valstybėms gauti šansą prisidėti prie problemų sprendimo.

Nuo 1991 m. Lietuvoje jūs lankėtės ne kartą. Ar pastebite kažkokius pokyčius čia?

Mano žmona sako, kad kai grįžau iš Vilniaus pirmą kartą, sakiau jai, jog Vilnius yra kaip gražuolė, kurią ištiko sunkūs laikai. Aš nemačiau viso miesto, bet jis man atrodė nuvargintas, apgriuvęs. Bet po to aš čia lankiausi daug kartų, ir kaskart matau, kaip jis gražėja. Vilniaus senamiestis išvis yra vienas didžiausių Europos brangakmenių ir be galo unikalus: tos kalvos, primenančios septynias Romos kalvas, miestą kertanti upė, žaluma ir senoji architektūra mane labiausiai žavi. Dvidešimt metų praėjo, jūs pradėjote nuo visiško nulio ir prisivyti likusią Europą yra didžiulė užduotis, kuri negali būti įvykdyta per kelerius metus.