Sakote, drąsi ir net įžūloka mintis? Norint pamatyti šį sprendimą, reikia keisti perspektyvą, iš kurios žiūrima į skurdo problemą – žiūrėti ne į tai, kas sukelia skurdą, bet kas sukuria turtą. Ir turtą sukuriančią veiklą skatinti. Turtą bet kurioje valstybėje kuria verslas, todėl geriausias būdas kovoti su skurdu – tai pirmiausia netrukdyti žmonėms imtis verslo ir padėti tai daryti. Tačiau taip pat turime suprasti, kas yra verslas ir ką galime vadinti verslininku.

Mūsų visuomenėje gyvuojantis verslininko stereotipas – tai kostiumuotas žmogus, sėdintis kontoroje, ir darantis neaišku ką ir neaišku kaip – tikriausiai perkantis ir parduodantis nekilnojamąjį turtą arba užsiimantis finansinėmis operacijomis. Tačiau verslininko apibrėžimas apima daug daugiau: bet kuris žmogus, parduodantis prekes arba paslaugas ir negaunantis įplaukų tol, kol kažkas nenuperka šių prekių arba paslaugų, yra verslininkas. Taigi verslininkais galima vadinti labai platų žmonių ratą – tiek savo užaugintomis gėrybėmis turguje prekiaujantį ūkininką, tiek vieną darbuotoją turinčios batų taisyklos savininką, tiek kirpėją, kuri su individualios veiklos liudijimu nuomojasi vietą kirpykloje.

Šis apibrėžimas atskleidžia du verslo pasaulio ypatumus – įgimtą riziką ir klientų poreikius, kurie iš tikro ir turi visą galią laisvos rinkos pasaulyje. Verslininkai negauna įplaukų tol, kol nėra jų prekes ar paslaugas perkančių žmonių, dėl to jų uždarbis yra negarantuotas. Tačiau bet kokio verslo pradžiai reikia tam tikrų investicijų – net kirpėja turi nusipirkti savo darbo įrankius. Jeigu ji nesulauks klientų ir negalės uždirbti iš savo darbo, ši investicija nueis perniek. Ji taip pat bus praradusi galimybę gauti kitokias, galbūt didesnes įplaukas – bedarbystės pašalpą ar kuklų, bet stabilų atlyginimą. Taigi bet kas, užsiimantis verslu, rizikuoja ne tik į jį investuojamais pinigais, bet ir prarastu laiku ir alternatyviomis veiklos galimybėmis.

Vienintelis būdas, kaip verslininkai gali visada apsaugoti į verslą įnešamą turtą – visada patenkinti klientų norus ir duoti jiems tai, ko ir kaip jie nori. Garsus ekonomistas Ludwigas von Misesas rašė: „Tikrieji valdovai [kapitalistinėje sistemoje] yra vartotojai. Jie savo apsisprendimu pirkti arba susilaikyti nuo pirkimo nusprendžia, kam priklausys kapitalas, kas valdys gamyklas. Jie nusprendžia, kas, kokios kokybės ir kokio kiekio turi būti pagaminta. Jų nusiteikimas lemia, ar verslininkas turės pelno, ar nuostolių. Jie neturtinguosius paverčia turtuoliais, o turtuolius neturtingais ir jie nėra lengvi viršininkai. Jie pilni užgaidų ir kaprizų, nuolat besikeičiančių ir nenuspėjamų. Jiems nerūpi praeities nuopelnai. Vos tik pasiūloma kažkas, kas jiems labiau patinka, arba pasiūloma geresnė kaina, jie apleidžia savo senuosius tiekėjus.“ Kitaip tariant, verslininkai, nesvarbu, ar smulkūs, ar patys stambiausieji, gali savo sėkmę užtikrinti tik visada duodami žmonėms tai, ko jie nori, tarnaudami jiems geriausiu ir efektyviausiu įmanomu būdu.

Šie nepastovūs ir kintantys klientų norai išmoko bet kurį savo veiklą pradedantį žmogų kitos esminės savybės – verslumo. Verslumas, kaip atskleidžia pats žodis – tai sugebėjimas verstis, prisitaikyti, atsinaujinti, pastoviai siekiant duoti klientams tai, ko jie labiausiai nori. Kadangi klientai savo norus išreiškia konkrečiu veiksmu – pirkimu arba nepirkimu – bet kurio verslą pradedančio žmogaus interesas visada bus duoti tai, ko jie labiausiai nori. Verslumas taip pat yra neatskiriamas nuo iniciatyvos – sugebėjimo įgyvendinti savo idėjas ir pastoviai vienu žingsniu lenkti konkurentus. Iniciatyvūs žmonės sugeba susikurti savo darbo vietą ir nelaukia, kol kažkas jais pasirūpins, o patys tampa savo likimo kalviais.

Geriausia, kaip galima būtų padėti darbo netekusiam žmogui – tai skatinti jo sugebėjimą kurti turtą, rūpintis pačiu savimi ir jei ne rasti tinkamą darbo vietą, tai sugebėti ją susikurti pačiam. Sugebantis dirbti, prisitaikyti ir kurti žmogus taip pat išsaugo tai, kas svarbiausia – tikrą žmogišką orumą. Tačiau iniciatyvą ir verslumą gali nuslopinti mūsų visuomenės nuostatos ir įstatymai. Pvz., savo veiklą norintis pradėti žmogus pirma turi gauti įvairius leidimus ir susitvarkyti įvairius dokumentus, o šios procedūros labai dažnai kainuoja nemažus pinigus ir užtrunka net porą mėnesių, o kartais ir ilgiau. Tarkim, „Doing business“ indekse verslo pradžios procedūrų lengvumas Lietuvoje yra įvertintas 107 vieta iš 185 vertintų šalių. Šiame reitinge Lietuva smarkiai atsilieka tiek nuo artimiausių kaimynių, tiek nuo viso regiono. Geresnės sąlygos verslui, lengvesnė verslo pradžia paskatintų žmones drąsiau imtis savo idėjų įgyvendinimo ir leistų jiems patiems susikurti darbo vietą ir įdarbinti kitus žmones. Čia geriausia pagalba jiems būtų tiesiog netrukdyti veikti.

Kartais net ir geros intencijos gali turėti neigiamų pasekmių. Savaime suprantama, kad reikia padėti skurstantiems žmonėms ir tiems, kurie tiesiog negali dirbti. Tačiau kartais pati parama gali neleisti žmonėms surasti geresnį darbą, tobulėti ir siekti geresnio gyvenimo. Jei parama skiriama žmonėms, neuždirbantiems daugiau nei tam tikra suma, kartais jiems tiesiog neapsimoka ieškoti geresnio darbo ar užimti atsakingesnes pareigas turimame darbe: nors jų uždirbamas atlyginimas gali būti keliasdešimčia litų didesnis, dėl padidėjusio atlyginimo jie gali nebegauti kelis šimtus litų siekiančios paramos. Dėl to jiems gali tiesiog neapsimokėti uždirbti daugiau. Tačiau atsisakydami atsakingesnio darbo, jie praranda galimybę įgyti naujų įgūdžių ir išeiti iš labdaros gavėjų rato. Taigi parama gali įkalinti žmones skurde ir jiems pakenkti labiau nei padėti.

Tikra pagalba žmonėms turėtų padėti jiems kaip įmanoma greičiau susirasti darbą ir surasti, kaip jie gali naudingiausiai tarnauti visuomenei, o ne tik išlaikyti žmones tikintis, kad jie patys susiras, kaip ir ką dirbti. Net pačiame skurdžiausiame žemyne Afrikoje po truputį atsisakoma ilgą laiką taikyto paramos modelio, kai žmonėms tiesiog duodamas maistas arba pinigai. Tokia parama dažnai pakenkia labiau nei padeda. Pvz., jei vienas žmogus imtųsi iniciatyvos ir pradėtų pardavinėti savo išaugintus kukurūzais, o šalia iš Jungtinių Tautų sunkvežimių būtų kraunami nemokami maisto daviniai, būtų visai nenuostabu, jei jis nesulauktų nei vieno pirkėjo ir jo ūkis žlugtų. 2006 m. Nobelio taikos premija buvo įteikta Muhammadui Yunusui už visai kitokio tipo paramą Afrikoje. Vietoj to, kad jis skurstančius tiesiogiai remtų maistu ar pinigais, jis jiems siūlė kitokią galimybę – galimybę pasiskolinti mažas sumas veiklos pradžiai. Pvz., už 200 paskolintų dolerių žmogus nusipirko vištų ir pardavinėdavo jų kiaušinius. Nedidelės, bet stabilios pajamos jam leido uždirbti, sutaupyti ir atiduoti nedidelę paskolą, po truputį prasigyvenant ir išlipant iš skurdo. Tai, kad jis yra įpareigotas tą paskolą atiduoti, užtikrina, kad pinigai nebus tiesiog praeikvoti ar pravalgyti, o bus panaudoti kaip investicija. Per tokią pagalbą žmogus iš maisto prašančios burnos tampa dirbti galinčiomis rankomis. Iš pašalpos gavėjo tampa dirbančiu, kuriančiu ir nepriklausomu žmogumi.

Taigi ar ne galimybė dirbi ir kurti neturtingiems ir skurstantiems labiausiai padėtų? Kas geriau – ar laikyti žmones priklausomus nuo pašalpų ir taip įkalinti juos skurde, ar suteikti galimybę iš jo pakilti savomis jėgomis? Atsakymas į šiuos klausimus, kaip ir skurdo problemos sprendimas, yra gana paprastas. Jei norime padėti, pirmiausia turime netrukdyti dirbti ir kurti.