Ir pažadėjo perkrauti santykius su visais Lietuvos kaimynais. Valdančiųjų šimtadienio proga yra puikus metas žvilgtelėti, kaip tai sekasi daryti ir kokie yra naujosios Lietuvos užsienio politikos pasiekimai.

Pradėkime nuo Rusijos. Ką ir kaip pavyko perkrauti?Lietuvos Vyriausybė prabilo, kad Lietuvai reikia nekelti problemų Rusijai – geriau kalbėti tik apie vadinamąjį „pozityvą“. O šią savaitę Premjeras, komentuodamas JAV priešraketinės gynybos planus, skirtus apginti NATO sąjunginius, taigi ir Lietuvą, pasiūlė B. Obamai „nebeieškoti priešų“.

Koks Putino Rusijos atsakymas į Lietuvos taip vadinamą santykių perkrovimą? Tolesnė Karaliaučiaus militarizacija, provokacijos perrašant Lietuvos valstybės istoriją, reikalavimai likti energetinėje priklausomybėje bei kaltinimai Lietuvai, kad ši, laikydamasi anksčiau su Rusija ir Europos Sąjunga sutarto ir puikiai veikiančio supaprastinto Kaliningrado tranzito režimo, dar neatsižada Šengeno erdvės, t.y. bevizio keliavimo Europos Sąjungoje privilegijos.

Pereikime prie Lenkijos. Po ministro atsiprašymo Varšuvoje valdantieji tikėjosi, kad kaltinimai dėl vietos lenkų tariamos diskriminacijos baigsis ir netrukdys dialogui strateginiais klausimais. Įvyko priešingai: atsiprašymą už tariamas nuodėmes lydi dar griežtesni reikalavimai.

Tuo metu, kai Lenkijoje uždarinėjamos paskutinės lietuviškos mokyklos, buvome įspėti, kad santykiai atšils tik kai Lietuva neva išpirks savo kaltę. Lenkų diplomatijos galva taip pat neseniai pareiškė, kad Lietuva apsieitų ir be suskystintų dujų terminalo, o tolesnis mūsų valstybių bendradarbiavimas įgyvendinant energetikos ir transporto infrastruktūros projektus priklausysiąs nuo lenkų mažumos teisių plėtros Lietuvoje. Savo ruožtu premjeras Tuskas viešai patvirtino, kad Lietuvos ir Estijos derybose dėl oro policijos rotacijos lenkai rems ne lietuvius, o estus. Štai tau ir perkrovimas.

Bene įdomiausi naujosios Lietuvos užsienio politikos viražai švyti Seime. Seimo pirmininkas jau spėjo pagarsėti kaip Jungtinių Amerikos Valstijų kritikas, pasiūlęs Lietuvai atsigręžti į savus – į Rytus ir Gazprom. Galime į tai numoti ranka, sakyti, kad šitos frazės vėl ir vėl išsprūsta netyčia, arba vadinti tai dar viena mėgėjiška santykių perkrovos pakopa. Tačiau ką reiškia Seime stichiškai dykstančios draugų grupės su neegzistuojančiomis valstybėmis, pavyzdžiui, su Kalnų Karabachu? Negi Lietuva nori tapti Azerbaidžano ir Armėnijos nesutarimų aikštele?

Jei ką nors tokiais veiksmais perkrausime, tai nebent artėjantį Rytų Partnerystės viršūnių susitikimą Vilniuje: tuoj neliks nei kam jame dalyvauti, nei rezultatų, kuriuos dar prieš metus daug kas optimistiškai prognozavo. Būtų apmaudu, jei Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungai įsimintų dėl Rytų politikos fiasko.

Bendras šios istorijos moralas paprastas. Kai politikos turinio nepavyksta perkrauti arba kai jo išvis nebelieka, lieka „perkrovos“ imitacija. Deja, kol kas tik retoriką, ir tik savo pačių, o ne kaimynų, šiai Vyriausybei perkrauti pavyko. Gal toks ir buvo pagrindinis Lietuvos naujosios užsienio politikos tikslas?