Ryškiausios atgimimo asmenybės, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko, de facto pirmojo nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos vadovo prof. Vytauto Landsbergio nuopelnų Lietuvos nepriklausomybės byloje nevainikavo tiesiogiai piliečių išrinkto valstybės prezidento postas ar lyderystė visuomenės pasitikėjimo reitinguose. Ilgamečio Lietuvos, o dabar Europos parlamentaro poziciją didžiausio rezonanso sulaukiančiuose politiniuose įvykiuose vieni beveik dievina, kiti maišo su purvais.

VEIDAS: Esate vadinamas Lietuvos nepriklausomybės architektu. Kuo labiausiai skiriasi jūsų prieš 23-ejus metus turėta nepriklausomos Lietuvos vizija nuo dabartinės mūsų valstybės? Kuo labiausiai didžiuojatės, o kas labiausiai kelia nerimą?
V.L.: Visą laiką panašūs, atleiskite, neįdomūs pirmieji klausimai. Priešingai, negu daugelis rašinėja, visai nesu linkęs didžiuotis. Džiaugiuosi vienu kitu savo muzikiniu darbu, viena kita politine sutartimi. Vizijos būna idealios, principinės, o dabartis – konkretybė. Jos negali nesiskirti, kartais ir daug.
VEIDAS: Lygindami Lietuvos ir Estijos laimėjimus atkūrus nepriklausomybę, esame atsilikėlių pozicijoje. Įvairių sričių tyrėjai tarp priežasčių nurodo klaidas pačiame pirminiame nepriklausomos valstybės kūrimo etape: privatizacijos klaidas, struktūrinių reformų (kad ir sveikatos apsaugos srityje) nevykdymą, neprileidimą prie valdžios jaunesnės kartos žmonių, visuomenės skirstymą į savus ir svetimus. Kodėl padėjome prastesnius valstybės pagrindus, nei tą sugebėjo padaryti kaimynai?
V.L.: Polinkį į atsilikimą lėmė tiek Sąjūdžio nepajėgumas dirbti visuose baruose iš karto, tiek ir buvusios nomenklatūros stabdomosios nuostatos.
Mūsų pagrinduose buvo kur kas didesnė, negu kaimynuose, vietinės kompartijos įtaka ir atviras aktyvus jos revanšizmas – žūtbūt kuo greičiau grįžti į valdžią. Taip pat – laikytis senų modelių, pavyzdžiui, jokiu būdu negrąžinti žmonėms žemės (1990 m. gruodžio LDDP deklaracija), o grąžinant – susišluoti kolūkių turtus. Atkreipkite dėmesį ir į pokomunistinės spaudos antisąjūdinę laikyseną. Grįžtantieji ir jau grįžusieji prie vairo garsiai peikė Lietuvos Sąjūdžio pradėtas reformas, net patį žodį rašydavo kabutėse, taip nuteikinėjo visuomenę. Kaip matote – ne pirmyn, tikrai ne Estijos keliu.
Kaimynų kompartijos tuoj pat dingo nuo scenos, ir to nesulaikė nė Algirdo Brazausko pastangos jas remti, kurti Baltijos erdvėje trijų pokomunistinių partijų bloką. Gal tyrėjai kada nors pradės visa tai realiai tirti, liausis kartoję tuščias žurnalistines klišes. Pavyzdžiui, apie tariamą “jaunesniųjų neprileidimą”. Arvydas Juozaitis pats atsisakė. O Aukščiausioji Taryba buvo jauniausia iš visų Seimų.
VEIDAS: Kuo paaiškintumėte, kad dešiniosios politinės jėgos, susiformavusios iš žmonių, kurių didžioji dalis buvo kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės pirmeiviai, jau 1992 m. prarado rinkėjų simpatijas, o per 23-ejus Trečiosios Respublikos metus apie vienuolika valdė dešinieji, kairieji – maždaug metais ilgiau, ir dabar vėl valdžioje? Beje, dešinieji dar niekad nėra laimėję rinkimų dvi kadencijas iš eilės. Kodėl neišsipildė Elvyros Kunevičienės pranašystė, kad konservatoriai atėjo į valdžią amžiams?
V.L.: Ministrės E.Kunevičienės žodžiai nuolat iškreipiami. Jei atsimenu mintį gana panašiai, tai ji pasakė bene 1997 m. pradžioje, kad atėjusi Gedimino Vagnoriaus Vyriausybė rado darbo šimtui metų. Atseit viskas taip LDDP sužlugdyta arba nedaryta. Metafora. Už tą jai keršija, juolab kad ji reikalavo atlikti visų LDDP aferų auditą.
Beje, LDDP-LSDP taip pat nelaimėjo dvejų rinkimų iš eilės.
VEIDAS: Kodėl jums, kaip Čekijoje Vaclavui Havelui, nepavyko tapti piliečių išrinktu valstybės lyderiu, o jie labiau simpatizavo jūsų politiniam oponentui A.Brazauskui?
V.L.: Paklauskite piliečių. V.Havelo antrą kartą irgi nebenorėjo rinkti, laisvoji čekų spauda iš jo šaipėsi. Kai manęs neišrinko, tai išrinko antrajame rate mano paremtą Valdą Adamkų. A.Brazauskas tada atsisakė antrąsyk eiti į prezidento rinkimus, pasitikrinti piliečių simpatijas. Tiesiog pasiūlė Artūrą Paulauską savo paveldėtoju.
VEIDAS: Jūs ir A.Brazauskas buvote dviejų skirtingų politinių polių simboliai. Kas negerai Lietuvos politinėje arenoje, kad neužauga tokio pat politinio svorio naujų politinių lyderių?
V.L.: Ne simbolius reikia ugdyti, o žmones. Bet galima juos ir nuo lopšio žlugdyti, kad neužaugtų. Arba – kad užaugtų klounais. Pasiskaitykite Victoro Hugo romaną “Žmogus, kuris juokėsi”.
VEIDAS: Ko reikia Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams, kad jie sulauktų didesnio populiarumo visuomenėje?
V.L.: Drebėjimas dėl populiarumo – menka laikysena.
VEIDAS: Jus iškėlė kandidatu į Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkus. Ar kandidatuosite?
V.L.: Nežinia, ar tai rimti iškėlimai. Pats jokio noro nejaučiu.
VEIDAS: Kritikavote partiečius ir Andriaus Kubiliaus Vyriausybę, kad šie buvo per mažai socialiai jautrūs. Kokių konkrečių sprendimų, jūsų manymu, jie nepriėmė?
V.L.: Svarbu ne tik sprendimai (ir tie galėjo būti visapusiškesni), bet ir jų socialus, ne formalus, paaiškinimas.
VEIDAS: Sakėte, kad TS-LKD per mažai dėmesio parodė vienai mažai mergaitei. Ar jau priimti teismo sprendimai nekeičia jūsų pozicijos vadinamosios Garliavos istorijos atžvilgiu? Ar politikai, menkindami ir ignoruodami teismų sprendimus ar bandydami užbėgant jiems už akių patys pabūti Temide, nesilpnina valstybės?
V.L.: Dėmesio trūksta vaikams apskritai. Žinantys praneša apie itin baisoką padėtį vaikų namuose. Progai esant apie tai prasitaria net vaikų teisių kontrolierės. Jokių oficialių ir skelbiamų tyrimų: kodėl? Tik pačioje buvusio Seimo kadencijos pabaigoje ratifikavom Europos Tarybos vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo konvenciją. Dabar ją reikėtų įvesti į kodeksų straipsnius ir teismų praktiką. Bet ar tai kam nors rūpi? Štai šis abejingumas, žmoniškumo ir atsakomybės stoka labai silpnina valstybę.
VEIDAS: Kas šiandien negerai mūsų valstybėje, jei rinkėjus pakeri teisiami ar Konstituciją sulaužę asmenys?
V.L.: Pakirsti viešosios nuomonės ir dorovinio vertinimo pagrindai.
“Nepagautu” žinomu vagimi žavimasi dėl jo miklumo, ir jokios bemaž užuojautos nematome prievartautojų aukoms; priesaikos nevertina ir jos laužymo nesmerkia nė Seimo nariai. Balsavusieji, kad priesaikos laužytojas liktų Seime, vėl kandidatuoja ir gauna balsų.
Ar kas nors Lietuvoje bjaurėjosi “Snoro” sukčiais ir jų talkininkais bendraakcininkų laikraštyje?
VEIDAS: Jei susijungtų Darbo ir “Tvarkos ir teisingumo” partijos, kaip, jūsų manymu, tai pakeistų dabartinės valdančiosios daugumos darbą ir apskritai politinių jėgų galios centrus?
V.L.: Jeigu ant delno išaugtų plaukai, tai būtų letena.
VEIDAS: Kaip vertinate šiandieninę Lietuvos užsienio politiką? Ar jūs suprantate kai kurių politologų vertinamą kaip nesuprantamą prezidentės Dalios Grybauskaitės užsienio politikos liniją?
V.L.: Kai kuriems politologams patarčiau ramiai pagalvoti apie Lietuvos padėtį ir tarptautinių problemų esmę, ne apie užsakymus.
VEIDAS: Kaip vertinate Lietuvos ir Lenkijos santykių „perkrovimo“ idėjas? Kiek dėl santykių atšalimo jaučiatės prisidėjęs jūs pats asmeniškai ir konservatorių užsienio politika?
V.L.: Panašiai kaip dėl santykių krovyklos su Rusija. Negerai pasielgėme Kovo 11-ąją, ar ne? Pasisklaidykit naują knygą “Mūsų patriotizmas, jų šovinizmas?” ir pamatysite, ką esu daręs geriems santykiams su Lenkija kurti ištisą dešimtmetį, kol galėjau. Apskritai nei žmogus, nei valstybė negali be galo ir daug vienašališkai pagerinti, kai tau blogina ir meluoja. Darai, ką gali.
VEIDAS: Kaip manote, ar kada nors Lietuvos ir Rusijos santykiai išeis iš „šaltojo karo“ fazės? Beje, kas, jūsų manymu, bus koks naujas Rusijos projektas Lietuvoje?
V.L.: Tai turėtų būti žygis į Prezidentūrą. Anksčiau triskart nepavyko. Trys “P” – įdomi beveik mistika. Reikšminga šių laikų raidė.
O “šaltojo karo” nematau, tik energetinį ir informacinį.
VEIDAS: Kokią matote ateities Europą – labiau suvienytą ar labiau atskirų nepriklausomų valstybių sąjungą? Kokią vietą ir misiją joje turėtų turėti Lietuva?
V.L.: Prisiminkime Sąjūdį: Europa bus tokia, kokios norės jos žmonės. Jei nieko nenorės, tai gal jokios nebus.