Gyvename ilgąjį gavėnios - tylos, ramybės ir susikaupimo - laikotarpį, tačiau beprotišku ritmu besisukančiame pasaulyje žmogus nebesugeba sustoti net valandėlę. Kunigas J.Sasnauskas prisimena, kad net sovietmečiu, kai garsiai minėti gavėnios vardą buvo užginta, visi pamažu nurimdavo, susikaupdavo. "Užuot stačia galva pasinėrus į kelias savaites trunkantį balaganą, mugių, beprotiško pirkimo sūkurį, visiems į naudą būtų nurimti, nutilti, susimąstyti, paskęsti savyje. Tai būtų sveikiau visuomenei, tačiau ne mano ar Bažnyčios valioje tai įgyvendinti", - teigia jis.

Apie gavėnios prasmę, ramybės ir susikaupimo paieškas šiuolaikiniame pasaulyje, didžiąją Kovo 11-ąją bei paslaptingą Vasario 16-ąją, ištikimybę ir drąsą jas minint bei palengva bręstančią alternatyvą šalį gniuždančiam nuosmukiui - "Lietuvos žinių" interviu su Juliumi Sasnausku.

Nutilti, susikaupti, susimąstyti

- Kalbame ypatingu, 40 dienų trunkančiu susikaupimo, tylos ir rimties metu prieš didįjį Velykų stebuklą. Kiekvienas katalikas šį laikotarpį išgyvena skirtingai. Vis dėlto kokių vertybių puoselėjimas per gavėnią vienija visą katalikų pasaulį?
- Per šią gavėnią tikinčiųjų pasaulį, deja, vienija tuščias Šv. Petro sostas. Tai ypatinga gavėnia ne tik dėl to, jog neturime popiežiaus, bet ir todėl, kad jis pasitraukė duodamas ženklą Bažnyčiai ir visam pasauliui.

Pamenu, kad vaikystėje, sovietmečiu, gavėnios tradicija tarsi buvo įaugusi į kiekvieną žmogų. Nors niekas to laikotarpio garsiai neminėdavo, visi nurimdavo, susikaupdavo tarsi paspaudus mygtuką. Iš pagarbos tradicijai buvo elgiamasi santūriau, vengta triukšmingų pasilinksminimų. Tačiau vėliau viskas susijaukė. Jau po nepriklausomybės atkūrimo per pačią gavėnią buvo organizuojamas vienas triukšmingas renginys. Bažnyčia tada prašė, kad jis būtų atšauktas, bet į tai nebuvo įsiklausyta. Tai buvo pirmas ženklas, kad pasaulis gyvena savomis vertybėmis ir ritmu, o Bažnyčia - savo. Vis dėlto gavėnia nėra dvasinių pratybų ar fizinių išbandymų laikotarpis. Tai pasirengimas krikštui, vykstančiam Velykų naktį. Su tuo susiję ir uždaviniai, kaip atgaila, pasninkas. Visa tai turi žmogų priartinti prie Kristaus.

- Griežtas pasninkas, tyla, linksmybių ir įvairių pagundų atsisakymas beprotiškai besisukančiame pasaulyje daugumai žmonių tapo svetima ir nepriimtina. Kaip trumpam nuo visko pabėgti, kai laiko, regis, nebelieka?
- Tereikia matyti čia prasmę. Valios čia nėra. Yra žmogaus motyvacija. Pažįstu daug žmonių, kurie randa galimybių ne tik valandėlei, bet ir kelioms dienoms kur nors išvažiuoti, atitrūkti, pabūti tyloje. Netikiu, kad kiekvienas, kuris reikalauja tylos, ją pakeltų. Tačiau reikia laiko pagalvoti ir apie save. Žinoma, nebūtina tą laiką skirti religinėms mintims. Tačiau jei tik norime, galime viską.

"Alternatyvos nematau mūsų politikoje, o politinėse partijose net užuominos apie tai nėra. Tik tuštybės ratas."

Gyvenimas linksmybėmis - mitas

- Sutikite, kad į Bažnyčios raginimą susikaupti įsiklausę tikintieji veikiausiai tampa salele visai kitu ritmu gyvenančioje visuomenėje ir kasdienybėje. Turėtume džiaugtis ja ar nuogąstauti, kad laikui bėgant ta salelė vis labiau traukiasi?
- Gyvenimas nuo linksmybių iki linksmybių tėra iliuzija. Nemanau, kad įmanoma visą laiką gyventi triukšme, vien šventiškomis nuotaikomis. Tai tėra mitas, prie kurio kūrimo svariai prisideda ir žiniasklaida. Tačiau ateina laikas, ir žmogus susimąsto, įgyja patirties, išminties, jo žvilgsnis tampa platesnis. Žmogaus tikslas nėra užsigrūdinti, išmėginti save, o stengtis, kad gyvenimo pasirinkimai ir vertybės vestų artyn prie Kristaus ir padėtų įgyvendinti uždavinį, prisiimtą krikšto metu.

- Šiemet gavėnios laikotarpiu viena šventė po kitos - Šv. Valentino diena, Kovo 8-oji, o kai kas randa laiko ir vasario 23-iajai. Į visa tai derėtų reaguoti santūriau, ignoruoti, pasmerkti?
- Viena visų švenčių pamokų yra ta, kad šventės labai greitai praeina. Net greičiau nei spėjame nurinkti stalą. Kovo 8-ąją su šypsena prisimenu iš vaikystės. Klasėje sveikindavome mergaites. Juk net Jonas Paulius II kartą pasveikino moteris šia proga. Žinoma, į bandymus per jos prizmę kurstyti tarybinių laikų nostalgiją galima reaguoti atitinkamai. Vasario 23-iosios tikrai net minėti nenoriu, nes tai susiję su okupantų kariuomene. Bet kuriam žmogui teigti, kad viena ar kita šventė yra privaloma, negalima. Juk gali nutikti bet kas. Kalėjime ir tremtyje praėjo daug švenčių, tačiau ten nėra nieko šventiško.

Vertybė, virstanti įpročiu

- Šis metas apima ir dvi svarbiausias valstybines šventes - Vasario 16-ają ir Kovo 11-ąją. Kokie jausmai užplūsta tomis dienomis? Abi jos turėjo palikti itin gilių pėdsakų jūsų gyvenime.
- Kovo 11-oji visada išliks tuo, kas įvyko mano kartos akyse. Tai, kas ateina iš praeities, tačiau susiję su dabartimi. Susiję ir su tuo, kas bus, kuo pasitiki valstybėje, ir su tuo, kas skauda šiandien. Ji kalba apie modernią Lietuvą. Apie visą valstybės turinį: liekančiais ir bėgančiais, ją mylinčiais ir keikiančiais, nuolat besiskundžiančiais žmonėmis. O Vasario 16-oji visada bus pridengta paslapties, mito skraiste. Juk dar Jonas Basanavičius rašė, kad signatarams po deklaracijos pasirašymo išėjus į Pilies gatvę drėbė šlapias sniegas ir niekas nebuvo pasikeitę. Ištisi metai prabėgo, kol ėmė formuotis valstybė. Tai šventė, kalbanti apie drąsą, svajonę, ryžtą. Buvo ypatingas laikas - tautų pavasaris, griūvančios imperijos ir tautoms atsiradusi galimybė. Kita vertus, tai šventė, už kurią persekiota vėlesniais laikais. Tačiau tai jai taip pat suteikdavo prasmės ir vertės. Pamenu, kaip anais laikais eidavome į Rasų kapines, ant J.Basanavičiaus kapo nešdavome vainikų su trispalviais kaspinais. Juos saugumas nuplėšydavo, tačiau tai buvo būdas išreikšti ištikimybę tai dienai.

- Kaip tas pakilus jausmas, drąsa, ištikimybė šioms progoms keitėsi metams bėgant?
- Žinoma, pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo entuziazmas buvo gerokai didesnis. Tačiau žmogus negali nuolat gyventi pakilios būsenos, kaip ir nuolat mąstyti apie vertybes. Pamažu viskas keičiasi. Žmogus neprivalo nuolat kalbėti apie tuos gražius dalykus, jie turi būti jame, būti natūralūs. Bažnyčios mokyme turime žodį "dorybė" - tai vertybė, virstanti įpročiu.

Alternatyva - jaunimas

- Kovo 11-oji, gamtos budinimasis iš žiemos sąstingio ir šv. Velykos - visa tai susiję su atgimimu. Atgimimas atrodo neatsiejamas nuo džiaugsmo, optimizmo. Ar daug to šiandien matote žmonių veiduose, politikos tribūnose, Lietuvos miestuose ir kaimuose?
- Šv. Velykos yra Kristaus Prisikėlimo išgyvenimas. Tai šiurpus, paslaptingas įvykis, vykęs absoliučioje tyloje, tamsoje, niekam nematant. Jo nesiima aprašinėti net evangelijos. Galime sakyti, kad tam tikra prasme šv. Velykų atšvaitas yra pavasaris. Tačiau pavasaris yra natūralus. O tai, kas vyko Prisikėlimo naktį, nebuvo natūralu. Velykos man nesako, kad šiandien ar rytoj bus gerai. Visiška pilnatvė bus galutiniame pasaulio taške, Dievo karalystėje. Optimistas galvos, kad jei šiandien ir blogai, gal ryt bus geriau. Tačiau viltis sakys, kad jei šiandien ir yra viskas blogai, bet kuriuo atveju turėsiu kuo remtis ir pasitikėsiu rytdiena. Dėl optimizmo nuolat lakstantys žmonės labai pavargsta. Jie pasidaro neatsparūs. Tuo metu viltis yra tai, kas egzistuoja. Taip ir džiaugsmas yra gyvenimo pasirinkimas. Jis gali ateiti natūraliai, sietis su rytmetinės kavos puodeliu, šalia esančiais žmonėmis, tačiau dažniau jį reikia ištraukti iš tamsos.

- Kalbėdamas apie valstybės ydas ir viltį esate pasakęs: "Pasitikiu tuo, kas tyliai ir kantriai bręsta, kaip neišvengiama alternatyva mūsų besitęsiančiam nuosmukiui." Ar turite atsakymą, kas ta alternatyva?
- Gal ir banalu, bet kalbu apie jaunus žmones. Be abejonės, jaunimas yra įvairus. Tačiau jaunas žmogus negali pakęsti neteisybės. Prisimenu, kai buvau moksleivis, ji galėjo pribaigti. Jaunas žmogus nebijo, todėl jame gimsta alternatyva. Ji dažnai pasireiškia pasitraukimu - išlaikomas atstumas nuo politikos, tradicinės kultūros. Egzistuoja nenoras prisiimti visuomeninių įsipareigojimų. Ir žmogus iki tam tikro amžiaus yra neapgaunamas, jis išlaiko savitumą. Deja, alternatyvos nematau mūsų politikoje, o politinėse partijose net užuominos apie tai nėra. Tik tuštybės ratas.

Nematyti nuosmukio neįmanoma

- Susidaro įspūdis, kad visus tuos atkurtos nepriklausomybės metus prilyginate nuosmukiui. Ar iš tiesų taip ir yra?
- Tam tikrose gyvenimo srityse - taip. Neskaičiavau, kiek laiko tai trunka. Nuosmukis matomas daug kur - politikoje, literatūroje, mene. Tačiau bene svarbiausia, kad žmonių dvasioje taip pat matau didžiulį nuosmukį. Joje netrūksta pikto žodžio, keršto, pykčio, nuolatinio skundo, godumo. Tapo paprasta žmogų sugundyti sotesniu kąsniu. Nuosmukio nematyti tampa neįmanoma.

- Neabejoju, kad esate susimąstęs ir apie tai, ką Kovo 11-oji mums reikš dar po 23 metų, kiek tuomet rimties ir apmąstymo bus gavėnios laikotarpiu. Kokios tai mintys?
- Gavėnia - kai tauta, visuomenė, bendruomenė mato savo ydas, klaidas, klystkelius, mušasi į krūtinę, barsto galvą pelenais ir nori grįžti į teisingą kelią. Tokia būtų ideali gavėnia. Deja, nėra galimybių jai virsti visuotine. Geriausiu atveju ji išliks fragmentuose. Ten matysime tuos, kurie tiki ir suvokia.