Popiežius Benediktas XVI

www.bernardinai.lt 2013-02-27

Vasario 27 d. Šv. Petro aikštėje įvyko paskutinė popiežiaus Benedikto XVI bendroji audiencija. Skelbiame popiežiaus kalbos vertimą, kurį parengė Vatikano radijo lietuvių kalbos redakcija.

Dėkoju jums taip gausiai susirinkusiems į šią paskutinę mano pontifikato bendrąją audienciją. Kaip apaštalas Paulius, ką tik girdėtame Šventojo Rašto skaitinyje, ir aš širdyje visų pirma jaučiu pareigą dėkoti Dievui, kuris veda ir ugdo Bažnyčią, sėja savo Žodžio sėklą ir brandina savo tautos tikėjimą. Šią akimirką dvasios akimis matau visą Bažnyčią, išbarstytą po visą pasaulį; dėkoju Dievui už „žinias“ apie tikėjimą į Viešpatį Jėzų Kristų, kurias gavau šiais Petro tarnystės metais, ir už meilę, kuri teka Bažnyčios Kūne. Šito dėka Bažnyčia gyvena meile ir viltimi, kuri mus atveria pilnatvei ir veda į tėvynę Danguje.

Jus visus jaučiu esančius mano maldoje. Dievui priklausančioje dabartyje atsimenu visus susitikimus, keliones, ganytojiškus vizitus. Juos visus sukaupęs maldoje, atiduodu Viešpačiui: kad būtumėte pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu, kad elgtumėtės, kaip verta Viešpaties, ir jam tobulai patiktumėte, nešdami visokių gerų darbų vaisių (plg. Kol 1, 9–10).
Šią akimirką esu kupinas pasitikėjimo, nes žinau, mes visi žinome, kad Evangelijos Žodžio tiesa yra Bažnyčios jėga, jos gyvybė. Evangelija apvalo ir atnaujina, neša vaisius visur, kur tikinčiųjų bendruomenės jos klauso, priima Dievo malonę tiesoje ir gyvena meilėje. Tokia mano viltis, toks mano džiaugsmas.

Buvau kupinas šito tikrumo prieš aštuonerius metus balandžio 19 dieną priimdamas Petro tarnystę ir jis mane nuolat lydėjo. Tą akimirką, kaip ne kartą esu sakęs, mano sieloje skambėjo žodžiai: Viešpatie, ko manęs prašai? Didelę naštą užkrauni man ant pečių, bet jei Tu nori, dėl Tavo žodžio užmesiu tinklus, žinodamas, kad Tu man vadovausi. Ir tikrai Viešpats mane vedė, buvo arti manęs, kasdien galėjau jausti jo buvimą. Šiame Bažnyčios kelionės etape būta džiaugsmo ir šviesos akimirkų, bet buvo ir nelengvų momentų; jaučiausi kaip Petras su apaštalais valtyje Galilėjos ežere. Viešpats mums davė daug saulėtų ir švelnių dienų, kuriomis žūklė buvo sėkminga, tačiau, kaip ir visoje Bažnyčios istorijoje, būta ir stiprių bangų bei priešingo vėjo ir atrodė, kad Viešpats miega. Tačiau visą laiką žinojau, jog Viešpats yra valtyje, kad Bažnyčios valtis yra ne mano, ne mūsų, bet Jo ir Jis neleis jai nuskęsti; Jis ją vairuoja tarpininkaujant žmonėms, kuriuos Jis pats pasirenka, nes taip Jis norėjo. Buvau ir esu šituo įsitikinęs, ir šito tikrumo niekas neaptemdys. Dėl to šiandien mano širdis pilna dėkingumo Dievui, kad negailėjo visai Bažnyčiai ir man savo paguodos, šviesos ir meilės.

Švenčiame Tikėjimo metus, kuriuos paskelbiau, siekdamas sustiprinti tikėjimą į Dievą dabartiniame kontekste, kuriame tikėjimas vis labiau nustumiamas į antrąjį planą. Raginu visus atnaujinti tvirtą pasitikėjimą Viešpačiu, būti kaip vaikai Dievo rankose, tikint, kad šios rankos visada mus palaiko, kad jų dėka mes galime kasdien keliauti net ir per sunkumus. Norėčiau, kad kiekvienas jaustųsi mylimas Dievo, kuris dėl mūsų atidavė savo Sūnų ir parodė mums savo begalinę meilę. Norėčiau, kad kiekvienas džiaugtųsi, jog yra krikščionis. Vienoje gražioje maldoje, skirtoje kalbėti rytais, sakoma: „Garbinu Tave, mano Dieve, ir myliu Tave iš visos širdies. Dėkoju, kad mane sukūrei ir padarei krikščioniu...“ Taip, džiaukimės tikėjimo dovana. Šio brangaus gėrio niekas negali iš mūsų atimti. Kiekvieną dieną dėkokime už tai Viešpačiui malda ir nuosekliu krikščionišku gyvenimu. Dievas mus myli, bet Jis laukia, kad ir mes Jį mylėtume!

Ne tik Dievui noriu dėkoti šią akimirką. Popiežius ne vienas vairuoja Petro laivą, nors didžiausia atsakomybė skirta jam. Ir aš niekada nesijaučiau vienas džiaugsmingais ir sunkiais Petro tarnystės momentais. Viešpats siuntė daugybę žmonių, kurie dosniai, kupini meilės Dievui ir Bažnyčiai, man padėjo ir buvo man artimi. Visų pirma tai jūs, broliai kardinolai: jūsų draugystė, išmintis, patarimai man buvo brangūs; tai ir mano bendradarbiai, pradedant valstybės sekretoriumi, kuris mane ištikimai lydėjo šiais metais; Valstybės sekretoriatas ir visa Romos Kurija, kaip ir visi, kurie įvairiose srityse tarnauja Šventajam Sostui. Tai daugybė veidų, kurie neišnyra į pirmą planą, lieka šešėlyje, savo tyloje, kasdieniame pasiaukojime. Jie, kupini tikėjimo ir nuolankumo dvasios, man buvo tvirta ir patikima parama. Ypač atsimenu Romos Bažnyčią, mano vyskupiją! Negaliu užmiršti brolių vyskupų, kunigų, vienuolių ir visos Dievo Tautos. Ganytojiškų vizitų, susitikimų, audiencijų, kelionių metu visą laiką jaučiau didį dėmesingumą ir gilią meilę. Ir aš mylėjau visus ir kiekvieną be išimties ta ganytojiška meile, kurios kupina kiekvieno vyskupo, ypač Romos vyskupo, apaštalo Petro Įpėdinio širdis. Kiekvieną dieną su tėviška širdimi visus jus minėjau savo maldose.

Norėčiau, kad visus pasiektų mano sveikinimai ir padėka: popiežiaus širdis apkabina visą pasaulį. Norėčiau išreikšti savo dėkingumą prie Šventojo Sosto akredituotam diplomatiniam korpusui, kuris atstovauja visai tautų šeimai. Galvoju taip pat apie tuos, kurie darbuojasi dėl geros žiniasklaidos, ir dėkoju jiems už svarbią tarnystę.

Šią akimirką norėčiau iš širdies padėkoti visai tai daugybei žmonių iš viso pasaulio, kurie pastarosiomis savaitėmis atsiuntė man jaudinančių sveikinimų, išreikšdami draugystę ir žadėdami maldas. Taip, popiežius niekada nėra vienas. Šiandien dar kartą tai aiškiai širdyje jaučiu. Popiežius priklauso visiems, ir daugybė žmonių jaučiasi jam artimi. Man rašo laiškus pasaulio didieji – valstybių vadovai, religijų vadovai, kultūros pasaulio atstovai. Gaunu daugybę ir paprastų žmonių laiškų. Jie man rašo paprastai iš širdies, ir aš jaučiu tą meilę, kuri teka iš buvimo kartu su Jėzumi Kristumi Bažnyčioje. Šitie žmonės nerašo taip, kaip rašytų kunigaikščiui ar nepažįstamam didžiūnui. Jie man rašo kaip broliai ir seserys, kaip sūnūs ir dukros, su meile ir šeimynišku artumu. Čia galima ranka prisiliesti prie Bažnyčios, kuri yra ne organizacija, ne religinių ar humanitarinių tikslų siekianti asociacija, bet gyvas kūnas, brolių ir seserų bendrystė visus vienijančiame Jėzaus Kristaus Kūne. Šitaip jausti Bažnyčią – tai tarsi ranka prisiliesti prie jos tiesos ir meilės jėgos, tai džiaugsmas dabartiniu metu, kai daugelis kalba apie jos nuosmukį. 

Pastaraisiais mėnesiais jaučiau, jog mano jėgos nusilpo, dėl to maldoje karštai prašiau Dievą, kad man duotų savo šviesos, idant priimčiau patį teisingiausią sprendimą ne mano paties, bet Bažnyčios labui. Žengiau šį žingsnį visiškai ramia siela, gerai suvokdamas jo rimtumą ir taip pat naujumą. Mylėti Bažnyčią reiškia taip pat turėti drąsos priimti sunkius, iškentėtus sprendimus, prieš akis visuomet turint ne savo, bet Bažnyčios gėrį.

Leiskite man dar kartą sugrįžti į 2005 m. balandžio 19-ąją. Šito sprendimo rimtumas taip pat yra tas, kad tą kartą įsipareigojau Viešpačiui visam laikui ir visiems laikams. Visam laikui – nes kas imasi Petro tarnystės, tas visiškai neturi privataus gyvenimo. Jis visą laiką priklauso visiems, visai Bažnyčiai. Iš jo gyvenimo visiškai atimamas privatumo dėmuo. Galėjau patirti, tai jaučiu ir šią akimirką, kad žmogus gauna gyvenimą jį dovanodamas. Kaip pirma sakiau, kas myli Viešpatį, myli ir Petro įpėdinį, yra prie jo prisirišę. Popiežius turi visame pasaulyje brolių ir seserų, sūnų ir dukrų, jaučiasi saugus jų bendrystės glėbyje; jis nepriklauso sau pačiam, bet priklauso visiems ir visi jam priklauso.

„Visam laikui“ reiškia ir „visiems laikams“ – nėra grįžimo į privatų gyvenimą. Mano sprendimas atsisakyti aktyviai vykdyti Petro tarnystę nereiškia jos atsižadėjimo. Aš negrįžtu į privatų gyvenimą, negrįžtu prie kelionių, susitikimų, priėmimų, konferencijų ir kt. Nesitraukiu nuo kryžiaus, bet nauju būdu pasilieku su Nukryžiuotu Viešpačiu. Atsisakau vadovavimo Bažnyčiai tarnystės galių, bet pasilieku tarnauti malda, jei taip galima sakyti – šv. Petro aptvare. Šv. Benediktas, kurio vardą pasirinkau kaip popiežius, man bus svarbus pavyzdys. Jis mums parodė kelią į gyvenimą, kuris – aktyvus ar pasyvus – visiškai priklauso Dievui.

Dėkoju visiems ir kiekvienam taip pat už pagarbą ir supratimą, kuriuo priėmėte šį, tokį svarbų sprendimą. Aš lydėsiu Bažnyčios kelionę malda ir meditacija, aukodamasis Viešpačiui ir jo Sužadėtinei; kaip stengiausi gyventi iki šiol, taip noriu gyventi visada. Prašau atsiminti mane maldose. Ypač melskitės už kardinolus, pašauktus tokiai svarbiai užduočiai išrinkti naują Apaštalo Petro įpėdinį. Viešpats jį telydi savąja šviesa ir savo Šventosios Dvasios jėga.

Šaukimės Švenčiausiosios Mergelės Marijos, Dievo Motinos ir Bažnyčios Motinos, kad jos motiniškas užtarimas lydėtų mus kiekvieną ir visą Bažnyčios bendruomenę. Prašykime jos globos, kupini pasitikėjimo.

Brangūs bičiuliai! Dievas vadovauja savo Bažnyčiai, visada ją palaiko, o ypač sunkiais momentais. Niekuomet nepraraskime šitokios tikėjimo vizijos, kuri yra vienintelė tikra Bažnyčios kelionės ir pasaulio vizija. Mūsų širdyje, kiekvienoje širdyje, tebūnie džiugus tikrumas, kad Viešpats yra su mumis, kad jis mūsų nepalieka, kad jis mums artimas ir mus apgaubia savąja meile. Ačiū!