Valentinas Stundys

www.tsajunga.lt 2013-02-25

Vasario dvidešimtoji įeis į Lietuvos istoriją kaip gėdinga naujosios valdžios diena. Švietimo ir mokslo ministras patvirtino lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino pakeitimus. Juos inicijuoja LLRA ir jos atstovai valdžioje. Detalių nekomentuosiu. Pataisų esmė paprasta – išskirtines sąlygas sudaryti tiems abiturientams, kurie mokosi tautinių mažumų mokomąja kalba mokyklose: jie rašys ir trumpesnį rašinį, ir bene galės padaryti dvigubai daugiau klaidų. Net užsienio kalbos brandos egzaminas pagrįstas kur kas aukštesniais reikalavimais. Tačiau stojant į aukštąsias mokyklas palengvintas egzaminas bus vertinamas vienodai, kaip ir kitų mokyklų abiturientų išlaikytas brandos egzaminas. Tai nėra tik diskriminacinis sprendimas.

Svarbiausias pataisų argumentas – vaikai nėra pasiruošę, nes per mažai buvo skiriama pamokų, reikia pereinamojo laikotarpio. Tai melagingas motyvas. Primenu, kad jau 2002 metais buvo sutarta (net su tuometine Lenkijos švietimo ministre!) pereiti prie vienodo egzamino 2007/2008 metais. Todėl valdžia pereinamajam laikotarpiui sudarė geresnes sąlygas: dvidešimt procentų padidino mokinio krepšelį, per valstybinės kalbos pamokas klasės buvo dalijamos į grupes, t.y. buvo mokoma po kelis, buvo galima pirkti reikalingų mokymo priemonių, nebuvo privaloma mokytis antrosios užsienio kalbos, kad valstybinei kalbai būtų skiriama daugiau valandų. Beje, siekiant vaikus geriau išmokyti oficialiosios kalbos, mokyklos turėjo ir kitų galimybių: ugdymo planų 49 punkte buvo nustatyta, kad „mokykla, kurioje mokoma tautinės mažumos kalba, atsižvelgdama į mokinių kalbos gebėjimus ir poreikius, apsisprendžia dėl lietuvių kalbai ir gimtajai kalbai skiriamų pamokų skaičiaus“. Šis dokumentas tik nubrėžė minimalią apatinę pamokų skaičiaus ribą, o pačios mokyklos turėjo visas sąlygas jį didinti.

Toks egzaminas jau turėjo būti laikomas 2007 metais. Deja, taip neįvyko, pereinamasis laikotarpis užsitęsė. Tik naujasis Švietimo įstatymas nustatė aiškią datą. Visos mokyklos jau seniai turėjo būti pasiruošusios šiai permainai. Jeigu šiandien kas nors nepasiruošęs vienodam egzaminui, atsakomybę turi prisiimti mokyklos ir jų steigėjai. Vilniaus rajono ir Šalčininkų savivaldybėse tokių mokyklų yra dauguma – matyt, logiškai kyla ir steigėjų, kurie privalėjo užtikrinti tokį perėjimą, teisinės atsakomybės klausimas. Todėl pirmiausia valstybės įstaigos turėtų išsiaiškinti, kaip tikslingai ir efektyviai buvo ir yra naudojamos mokinio krepšelio lėšos, kaip mokyklos ir jų steigėjai nuo 2002 metų rengėsi pereiti prie vienodo egzamino. Gal paaiškėtų visuomenei ir visai nežinomų dalykų. Nepasirengimas vienodam egzaminui yra didelis nesiskaitymas su valstybės institucijų priimtais sprendimais, nepagarba valstybei ir įžūlus politinis cinizmas.

Akivaizdu, kad valstybė, skirdama papildomų lėšų valstybinės kalbos mokymuisi, atsakingai rūpinosi, kad visiems Lietuvos vaikams būtų užtikrintos vienodos galimybės įgyti visų lygių išsilavinimą. Pastarųjų dienų Švietimo ir mokslo ministro patvirtinti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino palengvinimai begėdiškai nubraukia kelerių metų darbus, paneigia kultūrines, edukacines pastangas solidarizuoti visuomenę, didinti jos integracijos galimybes. Visi tarptautiniai dokumentai tautinių mažumų klausimais remiasi pamatine nuostata – mažumų teise išsaugoti savo tapatybę ir pareiga integruotis į visuomenę: „Tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teisė išsaugoti savo tapatybę gali būti visiškai įgyvendinta tik tuo atveju, kai ugdymo procese jie įgyja tinkamų savo gimtosios kalbos žinių. Tuo pat metu tautinėms mažumoms priklausantys asmenys turi pareigą integruotis į platesniąją visuomenę įgydami tinkamų valstybinės kalbos žinių“ (Hagos rekomendacijos dėl tautinių mažumų švietimo teisių). Ministro keisti raminimai, kad palengvinimai laikini, kelia nusistebėjimą, kad šitokio rango politikas visai neįkerta giluminių, esminių – kultūrinių – savo veiksmo pasekmių. Juk vienu kirčiu rėžiama per visus lietuvių kalbos mokymo atnaujinimo siekius, pastangas stiprinti lituanistinį ugdymą, siekti aukštesnės mokinių kultūrinės brandos. Su kuo būtų galima palyginti tokį sprendimą? Kultūrinė kontrrevoliucija? Sąmoningas regresas? Kultūrinė kapituliacija? Šliaužianti naujoji okupacija? Pamąstykime... Neteisi Lygių galimybių kontrolierė, kad dabar ne tas laikas, kad būtų galima kreiptis į teismą. Juk mokiniai dvejus metus ruošėsi egzaminui ir staiga, likus porai mėnesių, kai jau nebeleidžia ir teisės aktai, keičiama jo programa. Ir šimtąkart neteisus premjeras, kalbėdamas, kad opozicija, kritikuodama šią permainą, kelia destrukciją – slaptai, patyliukais parengti, su jokiomis ekspertinėmis institucijomis nediskutuoti egzamino programos pakeitimai yra visuomenės skaldymo priežastis.

Ko dar galima tikėtis? Kas dar planuojama? Viešumoje jau pasirodė žinia, kad iki pirmininkavimo ES pradžios bus siekiama skubiai spręsti pavardžių ir vietovardžių rašymo klausimus, nedelsiant Seimui bus teikiami nauji ir galiojančių įstatymų pataisų projektai. Tai nėra šiaip klausimėliai – ne kokio kelio galo asfaltavimas ar kultūros namų renovacijos pinigai. Vardan politinės antrojo pusmečio ramybės greituoju būdu valdančioji koalicija sutiks naujas normas įteisinti? Kad Europai atrodytume pažangūs? Ar valdančioji koalicija dar turi bent kiek valstybinio orumo? Ar Kovo 11-osios Respublikos laukia visiška nežinia? Išdavystė?