Liudvika Pociūnienė Karolio Kavolėlio nuotr.

Toks teiginys tik keltų šypseną apsidairius aplink. Mūsų kaimynus ir partnerius lenkus būtų sunku pranokti nacionaliniu išdidumu. Neatsiprašinėja jie nei lietuvių. nei žydų, nors antisemitizmo prieš karą Lenkijoje būta itin nuožmaus. Negirdėti ir kad žydai reikštų lenkams kokių nors pretenzijų – abiems pusėms aišku, kad kalti okupantai vokiečiai. Nesulaukia jokių pretenzijų ir Rusija, nors ypač kruvinų pogromų čia būta dar devynioliktame amžiuje, o šiandien neonacių organizacijos, nors ir oficialiai nepalaikomos, ten yra bene gausiausios ir radikaliausios (išties paradoksalus reiškinys valstybės, laikomos Antrojo pasaulinio karo laimėtoja, visuomenėje). 

Jaunam žmogui svarbu atrasti, kas teikia pasitikėjimo savimi savo šalyje, kas tampa atrama ir atrodo brangu. Tokių dalykų nesunkiai rastume ir tolimoje praeityje, ir visiškai dar nesenoje istorijoje – nuo kunigaikščių laikų taikus įvairių tikybų ir religijų sugyvenimas buvo nuosekli mūsų valstybės politika ir tautinės nesantaikos kurstymas buvo laikomas gėdingu dalyku.

Labai gaila, kad tokie asmenys, kaip E.Zurofas, savo nepamatuotais pareiškimais faktiškai sėja antisemitizmo sėklą. Tai, žinoma, jo reikalas. Bet mūsų neabejotina pareiga neleisti tai antisemitizmo sėklai sudygti dar neužnuodytose istorijos nuoskaudomis širdyse.

Turbūt ne mūsų, o žydų šviesuomenės reikalas įvertinti nusikaltusius žmoniškumui tuos pasitaikiusius žydų tautybės sadistus tardytojus ir trėmimų vykdytojus, kurie kolaboravo su raudonaisiais okupantais tada, kai savo valstybės neturėjo nei žydai, nei lietuviai. Ne mūsų reikalas tampyti juos invalido ratukuose po teismo sales – senam žmogui pasitinkant gyvenimo saulėlydį sunkiausia yra akistata su savo sąžine, jei praeityje esama tokių tamsių epizodų. Ne mūsų reikalas priekaištauti tiems, kurie vis dar suka holokausto industrijos krumpliaračius. Terminas ne mano sugalvotas - taip pavadinta knyga, kurios autorius - Normanas G. Finkelšteinas, vienas iš tų, kurie nebelinkę taikstytis su savanaudiškumu, žeminančiu nekaltų aukų atminimą.

O mums, lietuviams, turbūt sveikiausia suvokti, kad per holokaustą praradome tūkstančius savo šalies, Lietuvos piliečių žydų – išsilavinusių teisininkų, gydytojų, inžinierių, užsienio kalbų mokytojų, muzikantų, prekybininkų, amatininkų. Tų, kurie ištikimai tarnavo Lietuvos kariuomenėje ir Vasario Šešioliktąją drauge dalyvaudavo švenčiant Lietuvos nepriklausomybės dieną. Ne vienas jų gyvuliniuose vagonuose išvažiavo ir į Sibirą, o Štuthofe kalėjo ir Vilniaus universiteto profesoriai, ir kunigai. Tad tragedija buvo bendra – ir būtent taip turėtume ją suvokti.

Kas daro patriotiškai nusiteikusį jaunimą tam tikrais atvejais imlų antisemitizmo sėklai (nors, reikia pripažinti, šis gaivalas per šių metų Vasario 16 eitynes buvo sutramdytas, ir netgi pastangos jį provokuoti nedavė rezultatų)? Viena iš retai pastebimų, tačiau labai svarbių priežasčių – mūsų intelektualų abejingumas patriotizmui, o atskirais atvejais – ir apskritai gėdingi paistalai, neverti intelektualo statuso.

Jei negerbiame savęs, negalime gerbti ir kitų, jei nesame savo šalies patriotai, kaip suprasime kaimynus? Ir jeigu tas žalias jaunimas neturi plačiau mąstančių vyresnės kartos autoritetų – tai ne jaunimas kaltas...

Net ir fragmentiškas istorijos išmanymas leidžia suprasti, kad kalbos apie „kraujo grynumą“ šioje Europos dalyje yra nerimtos. Didelė LDK buvo tautų katilas ir mūsų protėviams garbė, kad „lietuvių jungas“ iki šiol prisimenamas geruoju. Tai dėl to, kad ištikimybė Tėvynei buvo statoma aukščiau už etninę priklausomybę. Šitai niekur neišnyko šimtmečiams bėgant - naktį iš 1991 sausio 12 į 13 tarp Seime prisiekusių savanorių buvo vienas karaimas, kuris pasakė, kad jam prisiekti nebereikia – jį saistanti priesaika , duota prieš šešis šimtus metų.

Etninis lietuvių uždarumas buvo pateisinamas priespaudos šimtmečiais, kai reikėjo sutelkti jėgas ir išsaugoti kalbos ir kultūros savitumą, tarpukario Lietuva pratęsė tą pasiaukojantį visomis prasmėmis šviesuolių darbą. Dabar situacija yra labai pasikeitusi. Net jeigu ir labai stengtumėmės eiti rezervato keliu – nepavyktų. Be to, izoliacijos pasirinkimas rodytų tik silpnas kultūrines pozicijas. Kad jas reikia stiprinti, ir kad kultūrinio identiteto puoselėjimas lieka bene vieninteliu šiuolaikinės valstybės egzistavimo pateisinimu, suvokia kiekvienas, kuris bent retkarčiais apie tai susimąsto.

Šiandieniniam jaunimui tenka ieškoti atsakymo į daug sudėtingesnius klausimus – ką reiškia būti lietuviu dabar, koks galėtų būti Lietuvos ir lietuvių vaidmuo Europoje ir pasaulyje, kuo galime kitus praturtinti ir apdovanoti? Tam turime gerai suvokti ir etnines, ir valstybines, ir svarbiausia – dvasines savo ištakas, atrasti, kas jose vertinga ir gyvybinga. Gal Lietuva šiandien labiau primena riterių ordiną, kurio broliai keliauja po visą pasaulį, bet niekada nepamiršta tarpusavio ryšių, įsipareigojimų ir garbės kodekso...

Sakysite, per daug įsisvajojau, apie kokius riterio kodeksus čia ar ką... Kai tūlas lietuvis sugeba apiplėšti savo bendrakeleivį vos išlipęs iš lėktuvo Londone... Norėtųsi sakyti – toks jis ir lietuvis, betgi ... lietuvis. Tas, kuris gerai „prasisuko“ prichvatizacijoje, nuskriausdamas savo mažiau apsukrius bendrapiliečius – irgi lietuvis... Todėl antroji tautinio jaunimo šūkio dalis man skamba visiškai nekvailai – lietuviai Lietuvai. Pradėti reikėtų nuo to, kad tiesiog nedarytume gėdos ir skriaudos savo kraštui. Juodaodis krepšininkas, žaidžiantis už Lietuvą, mano galva, geresnis lietuvis, negu ta grynakraujė bestija, kuri tamsos priedangoje teplioja istorinių pastatų sienas Vilniaus senamiestyje. „Kas teplioja sienas, tam galvoje šienas...“ Girdi, Solomonai?..

Kita vertus, išties pernelyg lengvabūdiškai atkūrę nepriklausomybę suteikėm Lietuvos pilietybę penktos kolonos atstovams ir kitiems, kurie tos pilietybės visiškai nenorėjo. Tai - viena iš priežasčių, kodėl toks „geras vaizdelis“ šiandien mūsų politikoje. Gink Dieve, nesakau, kad juos reikėjo kur nors išsiųsti. Tegul turi teisę nuolat gyventi ten, kur gyvena, tegul naudojasi visomis žmogaus teisėmis, bet teisę balsuoti turėtų turėti tik tie, kuriems iš tiesų rūpi šalis, kurioje gyvena. Estai ir latviai buvo atsargesni – ir šiandieninė jų situacija rodo, kad tas atsargumas pasiteisino.

Mes savo padėtį bloginam dar ir tuo, kad eliminuojam iš politinio gyvenimo svetur įsitvirtinusius savo lojalius piliečius, nesuteikdami dvigubos pilietybės teisės – bet tai jau atskira tema, prie kurios reikės artimiausiu metu sugrįžti.

/Liudvika Pociūnienė/