Susitaikymas su Lenkija ministro L.Linkevičiaus kailio sąskaita

Audrius Bačiulis

www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2013-02-20

Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizitas Varšuvoje iš tiesų pralaužė ledus, kelerius metus kausčiusius Lietuvos ir Lenkijos santykius, bet buvo toks neparengtas, kad gali tapti neišnaudota galimybe.

Tai galėjo būti nuostabus ėjimas, vertas įrašo aukso raidėmis Lietuvos diplomatijos istorijoje. Lino Linkevičiaus žodžiai, ištarti netgi ne oficialiame susitikime, o duodant interviu dienraščiui „Rzeczpospolita“, vienu ypu ištirpdė ledus, bemaž penkerius metus kausčiusius Vilniaus ir Varšuvos santykius: „Tai didžiulė gėda. Lechas Kaczynskis buvo didelis Lietuvos draugas. Tai, kas nutiko jo vizito metu, yra liūdna. Tuomet nebuvau Seimo nariu, tačiau norėčiau už tai atsiprašyti.“ Tai tiesos žodžiai, o tiesa – pats geriausias vaistas nuo visų nepasitikėjimų tiek tarp žmonių, tiek tarp valstybių. Juos ištardamas L.Linkevičius dar kartą parodė esąs puikus diplomatas. Atsiprašydamas už tą gėdos balsavimą 2010-ųjų balandžio 8-ąją ministras vienu ėjimu atšildė santykius su Lenkija; perėmė juose iniciatyvą, išvesdamas Lietuvos diplomatiją į pranašesnę poziciją, nes po tokio kilnaus L.Linkevičiaus gesto tolesnis aikštijimasis ar priešiškumo rodymas liktų nesuprastas nei Varšuvoje, nei Briuselyje, nei Vašingtone; bakstelėjo veidmainius socdemus į jų pačių pridarytą balutę, nes dabar jau Algirdui Butkevičiui ir socialdemokratams tenka aiškintis, kodėl jie tuomet neparėmė Andriaus Kubiliaus siūlytos civilizuotos pavardžių rašybos tvarkos, nors prieš tai buvo žadėję tai padaryti.
Iš Varšuvos į Vilnių ministras grįžo kaip triumfatorius ir sulaukė pelnytų sveikinimų. Tačiau triumfas truko tik kelias dienas. Netruko paaiškėti, kad diplomatinių ledų laužymui Varšuvoje buvo visiškai nepasirengta Lietuvoje: savo ketinimo atsiprašyti lenkų už Lietuvos Seimo narių akibrokštą jų prezidentui L.Linkevičius nebuvo suderinęs su tais pačiais Seimo nariais, už kurių kiaulišką elgesį atsiprašė.
Ar bent nepasižiūrėjo, kas ir kaip tuomet balsavo, mat nei dabartinis premjeras A.Butkevičius, nei Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas, nei dalis Ministrų kabineto narių neparėmė tuometinio premjero A.Kubiliaus teikto pavardžių rašymo įstatymo projekto. Iš tikrųjų už šį įstatymą tuomet balsavo vienintelis Gediminas Kirkilas – tas pats, kuris išvakarėse prisiekinėjo A.Kubiliui, kad susitarimų bus tvirtai laikomasi ir visa Seimo Socialdemokratų frakcija bus “už”. Mat tuomet A.Kubilius, žinodamas, kad dalis jo partijos kietakakčių tikrai nerems „lenkiškų pavardžių įstatymo“, ketino atsverti jų balsus „prieš“ dalies opozicijos parlamentarų, pirmiausia socialdemokratų, balsais „už“. Ir buvo tokį pažadą gavęs, o kai išvakarėse keliems Seimo Užsienio reikalų komiteto nariams kilo įtarimų (kaip pasirodė, pagrįstų), kad socdemai gali apmauti, tad bus baisus skandalas ir gėda, paskambinęs G.Kirkilui išgirdo, jog gali ramiai teikti įstatymo projektą balsavimui.
Toliau buvo ir skandalas, ir gėda, ir nuoskauda, prasiveržusi jau dabar viešomis pašaipomis ir iš L.Linkevičiaus, ir iš A.Butkevičiaus, pabrėžiant, kad užsienio reikalų ministras atsiprašinėjo Varšuvoje už dabartinio premjero elgesį.
Tai buvo pirmoji L.Linkevičiaus, kaip politiko, klaida: esminius santykių su kaimynais pokyčius privalu suderinti su opozicija, nes užsienio politika privalo būti viršpartinė. Priešingu atveju ji neišvengiamai tampa vidaus politinio žaidimo dalimi, kaip ir atsitiko. Antra L.Linkevičiaus klaida: vykdant užsienio politiką nepakanka vadovautis Vyriausybės programos pažadais apie santykių “perkrovimą” – dar reikia suderinti konkrečius žingsnius su Vyriausybės vadovu, ypač jeigu žengiant tuos žingsnius galima užminti jam ant nuospaudos. Aikštinga A.Butkevičiaus reakcija į L.Linkevičiaus atsiprašymą rodo, kad jis arba nežinojo, ką ketinama sakyti (nors duodamas interviu „Rzeczpospolitai“ ministras kalbėjosi su premjeru telefonu), arba nebuvo pasirengęs pašaipoms iš konservatorių pusės ir sureagavo jam įprastu būdu – pratrūko kaltinimais kitiems, atsiribodamas nuo ministro atsiprašymo.
Trečia L.Linkevičiaus klaida – jis neužsitikrino tvirtos prezidentės Dalios Grybauskaitės, de jure ir įšaldžiusios santykius su Varšuva, paramos ir nesuvaldė savo pavaldinių. Akivaizdu, kad vizito rezultatas prezidentę tenkino, todėl pirminė D.Grybauskaitės reakcija į L.Linkevičiaus atsiprašymą buvo santūri. Prezidentė sukritikavo jį tik po to, kai vienas iš ministro pavaldinių, ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis, viešai pratrūko liaupsėmis ministrui ir negailestinga, su tiesa prasilenkiančia kritika visai ligšiolinei Lietuvos užsienio politikai. Kadangi užsienio politiką formavo D. Grybauskaitė, ambasadorius iš esmės metė jai viešą iššūkį, nes statutinėje organizacijoje, kokia yra diplomatinė tarnyba, pavaldinys negali viešai kritikuoti savo aukščiausio vadovo. O tai padaręs turėtų nedelsiant arba pats atsistatydinti, arba ministras turėtų teikti prezidentei siūlymą atšaukti Ž.Pavilionį iš ambasados Vašingtone. Tokia tvarka.
L.Linkevičius kol kas apsimeta, kad nepastebėjo Ž.Pavilionio akibrokšto prezidentei. Tai ketvirtoji jo klaida, nes jis įveliamas (ar savo noru įsivelia) į karą dėl galių ir įtakos su D.Grybauskaite, o tai neišvengiamai atsilieps jo galimybėms veikti užsienio politikoje. D.Grybauskaitė kol kas irgi apsimeta nepastebėjusi, jog ministras nepasinaudojo savo galiomis pastatyti į vietą išsišokusį ambasadorių, nors premjero A.Butkevičiaus netikėtas liaupsių protrūkis L.Linkevičiaus adresu, patikinant, kad šis puikus diplomatas ir neturėtų atsistatydinti, leidžia daryti prielaidą, jog kažkokių užkulisinių kalbų apie užsienio reikalų ministro ateitį būta.
Labai gali būti, kad kai kas šiuo metu įdėmiai stebi: ar bus atšauktas iš Vašingtono prezidentę įžeidęs ambasadorius Ž.Pavilionis? Ar prezidentė išsiųs į atsilaisvinusią vietą Afganistane L.Linkevičių, kaip kažkada už ne ką didesnę nuodėmę išsiuntė jo pirmtaką Vygaudą Ušacką? Ar prezidentė dar tebėra tokia pat galinga ir baisi, kaip prieš keletą metų, ar jos jau galima nebebijoti?
Štai taip puikus užsienio politikos ėjimas virto paprasčiausiu galių ir įtakų žaidimu Vilniaus valdžios rūmų užkulisiuose. Tai tikrai labai blogai, nes tie politikai, kurie dabar turėtų užsiimti Varšuvoje šį kartą viešai duotų pažadų įgyvendinimu, dabar galvoja, kaip jie atrodys savo rinkėjų akyse ir kaip pakišti koją savo varžovams. Tad gali nutikti taip, kad atsivėrusi puiki proga iš esmės pakeisti Lietuvos ir Lenkijos santykius (po L.Linkevičiaus vizito Varšuva pirmą kartą liko kurčia Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderio Valdemaro Tomaševskio nusiskundimams ir priminė, jog dabar tautinių mažumų reikalus jis turi spręsti Vilniuje) ilgam įstrigs vidaus politiniuose žaidimuose. Lygiai taip pat, kaip kadaise po prezidento Algirdo Brazausko atsiprašymo Izraelyje turėjo praeiti 17 metų, kol buvo išspręsti žydų turto klausimai.

Diplomatiniams ledams Varšuvoje pralaužti buvo visiškai nepasirengta Vilniuje: L.Linkevičius nesuderino savo ketinimų su Seimo nariais, už kurių kiaulišką elgesį atsiprašė.