Lietuvos santykių su Amerika ir Rusija išbandymas

www.veidas.lt Audrius Bačiulis 2013-02-06

Audrius Bačiulis

Iš Rusijos pabėgę ir šiuo metu prieglobstį Lietuvoje radę JAV nevyriausybinių organizacijų darbuotojai ne savo valia tapo tuo lakmuso popierėliu, kuris vienu metu patikrins, kokie yra Vilniaus santykiai ir su Vašingtonu, ir su Maskva.

Praėjusią savaitę šmėstelėjo didelio žiniasklaidos dėmesio nepatraukusi žinia, kad dvi JAV nevyriausybinės organizacijos – „National Democratic Institute“ ir „International Republic Institute“ uždarė savo atstovybes Rusijoje ir, baimindamosi galimo persekiojimo iš Vladimiro Putino režimo pusės, išvežė jose dirbusius rusus su visomis šeimomis į Lietuvą.
Amerikiečių baimė dėl jiems talkinusių rusų saugumo pagrįsta: nevyriausybinių organizacijų veikla Rusijoje pradėta riboti dar prieš porą metų. Po masinių Rusijos piliečių protestų dėl balsavimo rezultatų klastojimo Dūmos ir prezidento rinkimų metu puolimas prieš nevyriausybininkus, daugiausia užsiimančius demokratijos, parlamentarizmo ir žmogaus teisių bei laisvių plėtra, tapo paranojinis. Iš esmės visos nevyriausybinės organizacijos, kurių veikla vienaip ar kitaip susijusi su iš užsienio gaunama parama (kitokių Rusijoje nelabai yra), buvo prilygintos šnipų agentūroms, o joms talkinantiems rusams ėmė grėsti kaltinimai valstybės išdavimu ir šnipinėjimu, už kuriuos galima gauti iki 20 metų kalėjimo. Tad kai pas „National Democratic Institute“ ir „International Republic Institute“ darbuotojus ėmė lankytis FSB agentai, šių organizacijų vadovybė nutarė nerizikuoti ir nieko nelaukdama išvežė savo bendradarbius ten, kur jie galės jaustis saugūs. Į Lietuvą.
Šiuo savo sprendimu amerikiečiai pasiuntė iš karto dvi žinias. Pirmoji žinia gera – Lietuva yra valstybė, kurioje Vakarų pasaulio vertybes išpažįstantiems žmonėms saugu. Nes čia jie – tarp saviškių. Lietuva šiandien – tai tokie patys Vakarai, kokie vos prieš du dešimtmečius nuo komunistinio režimo persekiojimų bėgantiems žmonėms buvo Vakarų Berlynas, toliausiai į Rytus nutolusi Laisvės sala Europoje. Kirtai Lietuvos sieną, ir gali atsikvėpti – čia valdo demokratiškai žmonių rinkta valdžia ir įstatymas, o ne buvę KGB pulkininkai su parankiniais, susikūrę jų pačių „valdoma demokratija“ pramintą režimą. Galime kritikuoti ir bambėti, kad Lietuvos demokratija ir teisinė sistema dar nėra tokios tobulos, kokių mums norėtųsi, bet palyginti su tuo, kas prasideda už kelių dešimčių kilometrų į Rytus nuo Vilniaus, pas mus – civilizuoti Vakarai. O ten – laukiniai Rytai.
Antra žinia išplaukia iš pirmosios ir, deja, nėra tokia gera – Rytuose turime neprognozuojamą, nedemokratišką, agresyvią kaimynę, su kuria draugiškai sugyventi labai sunku, nes ji išpažįsta visiškai priešingas mums vertybes ir mato pasaulį nudažytą priešingomis spalvomis: tai, kas mums atrodo balta, Rusijos režimui atrodo juoda, ir atvirkščiai. Mums demokratiją ir žmogaus teises bei laisves skleidžiančių nevyriausybinių organizacijų veikla atrodo kaip savaime suprantamas ir teigiamas dalykas, o Kremliaus akyse – tai mirtinas blogis, tiesiogiai gresiantis režimo išlikimui. Vadinasi, tą blogį reikia persekioti ir naikinti – ne vien tik Rusijoje, bet ir jos kaimynystėje. Tad Lietuva, suteikusi prieglobstį Amerikos nevyriausybinėms organizacijoms, tampa Rusijos taikiniu.
Žinoma, su tankais ieškoti pabėgėlių rusai į Lietuvą neatvažiuos, bet kokių nors bėdų sukelti gali. Apie tai atvirai kalba ir prieglobstį Vilniuje gavę nevyriausybininkai: „Lietuvos valdžia sprendžia klausimą dėl darbo vizos suteikimo. Bet mes baiminamės, jog jie nepanorės to daryti, kad neįsiveltų į naują konfliktą su Rusija, iš kurios perka dujas.“
Štai su tokia dilema susidūrė naujoji Lietuvos valdžia: rusiškos dujos ar amerikietiškos demokratijos pasiuntiniai? Pasirinkimas nelengvas, ypač žinant dalies naujosios valdančiosios daugumos nuotaikas, tiksliausiai išreikštas Seimo pirmininko Vydo Gedvilo lūpomis: Amerika toli, o Rusijos dujos – arti. Nežinia, ar savo nuogąstavimus dėl galimo neigiamo Lietuvos Vyriausybės sprendimo (formaliai darbo vizas išdavinėja Migracijos departamentas, bet šį kartą klausimas veikiausiai bus sprendžiamas daug aukštesniu lygiu) iš Rusijos pabėgę nevyriausybininkai išmąstė patys, ar jau gavo kokią žinią iš Lietuvos atstovų. Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad šiandien aukštuose valdžios kabinetuose Vilniuje pakanka tokių, kurie tyliai keikiasi dėl nelauktai kilusios būtinybės priimti nedviprasmišką, vertybėmis pagrįstą sprendimą ir labai apsidžiaugtų, jeigu tie amerikiečiai neprašomi pasiimtų tuos savo nevyriausybininkus ir išsivežtų kuo toliau, geriausiai – tiesiai į Ameriką.
Pasirinksi dujas ir nutarsi „neerzinti Rusijos“ – gausi bangą viešos kritikos iš dešiniųjų politikų ir įvairiausių nevyriausybinių bei tarptautinių organizacijų pusės. Amerikiečiai, žinoma, nesiginčys su demokratiškos Lietuvos valdžios sprendimu ir perkels prieglobsčio bei galimybės dirbti ieškančius nevyriausybininkus į kokią nors labiau laisvės ir demokratijos vertybes išpažįstančią šalį. Bet visi, kam reikia, pradedant „National Democratic Institute“ ir „International Republic Institute“ globojančia Respublikonų partija, baigiant Valstybės departamentu, ilgam įsimins: Lietuva, susidūrusi su poreikiu padaryti vertybinį pasirinkimą, renkasi dujas ir Rusiją, bet ne demokratiją ir jos laisvę ginančią Ameriką, kuri kaip tik šiais metais rengia didžiausias per dešimtmetį NATO karines pratybas regione, skirtas Baltijos šalių gynybos planams patikrinti.
Pasirinksi demokratiją ir Ameriką – gausi bangą kaltinimų iš oficialių Rusijos pareigūnų ir vietinių Kremliaus rankos penimų veikėjų, esą Lietuva provokuoja ir erzina Rusiją, užsiima nedraugiška ir ardomąja veikla, suteikia prieglobstį Amerikos šnipų organizacijoms ir panašiai. Rusijos teisėsauga jau yra iškėlusi bylą keliems visuomeninių organizacijų ir opozicijos veikėjams, kadaise dalyvavusiems Vilniuje surengtame seminare apie demokratinę rinkimų stebėseną. Jie kaltinami rezgę antivalstybinį sąmokslą, o Lietuvoje mokęsi rengti „rožines revoliucijas“.
Panorėjęs Rusijos režimas nesunkiai išpūstų visus šiuos kaltinimus iki Lietuvos dalyvavimo kėsinantis į Rusijos valstybės santvarką bei nacionalinį saugumą ir imtųsi kokių nors politinių ar ekonominių sankcijų. Žinant dabartinės Vyriausybės pažadus „perkrauti santykius“ su Rusija ir išsiderėti mažesnes dujų kainas, tampa aišku, kad tokia perspektyva valdančiųjų nevilioja. Tačiau prezidentės pareiškimas, kad santykiuose su Rusija „reikia išlaukti dvejus metus“, bei premjero pastaba, jog dujų kainų sumažėjimo gali tekti luktelėti iki 2014-ųjų, kai pradės veikti SGD terminalas, nuteikia optimistiškai.

Štai su kokia dilema susidūrė naujoji Lietuvos valdžia: rusiškos dujos ar Amerikos demokratijos pasiuntiniai?